Romantiškos dėlionės

Jau 27-ą kartą rengiamas prestižiškiausias klasikinės akademinės muzikos forumas – Vilniaus festivalis – birželio 2 d. pradėtas Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam šįkart dirigavo publikai ir atlikėjams pažįstamas ir pamėgtas jaunas maestro iš Prancūzijos Victorienas Vanoostenas. Atidarymo koncerto programa solidi ir gerai apgalvota. Ją pradėjo premjera – Mindaugo Urbaičio „Bruckner Revisited“ (kūrinio sukūrimą Vilniaus festivaliui parėmė LATGA, 2023), o užbaigė naują kūrinį inspiravusi didingoji romantiko Antono Brucknerio Ketvirtoji simfonija.

Šiuolaikinėje kūryboje nuolat reflektuojamas kompozitoriaus asmeninis santykis su muzikos istorija, modernumo ir tradicijos ryšys, eksperimentuojama su praeities muzikos medžiaga, panaudojant jos fragmentus, atgarsius, perkūrimus ir pan. Pasaulyje populiarūs net festivaliai, skirti vienai ar kitai istorinei asmenybei, ta proga užsakomi nauji kūriniai. Kaip vienus ryškiausių pavyzdžių minėčiau santykį su Ludwigu van Beethovenu bandžiusius išsiaiškinti Louisą Andriesseną ir jo „The 9 Symphonies of Beethoven“ (visų devynių simfonijų medžiaga pateikiama miksuojant postmodernistiniu mashup principu, 1970); 2006 m. Beethoveno festivalio Bonoje užsakymą Michaelui Gordonui, kai kompozitorius sukūrė (tiksliau, perkūrė) kūrinį, taip ir pavadindamas „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“, bei daugybę kitų autorių opusų.

Lietuvių muzikoje jau kelis dešimtmečius gyvuoja reiškinys, kai Vakarų Europos muzikos palikimas perprasminamas nūdienos (ir asmeniniuose) kontekstuose. Tokių apraiškų kupina Vidmanto Bartulio įvairių žanrų kūrinių serija „I like“, Algirdo Martinaičio („Nebaigtoji simfonija“, „Mirtis ir mergelė“, „Madame Butterfly, Madame Bovary“ ir kt.), Onutės Narbutaitės („Mozartsommer“, „Autumn Ritornello. Hommage à Fryderyk“, „Winterserenade“), Mindaugo Urbaičio („Der Fall Wagner“, „Bachvariationen“, „Bruckner-Gemälde“ bei kt.) ir kitų autorių kūryba. Kaip vienas ryškesnių tarptautinių atvejų minėtina Ramintos Šerkšnytės simfonija „Fires“, užsakyta koncertų ciklui „Visų Beethoveno simfonijų atlikimai“ Miunchene ir 2012 m. atlikta prieš Beethoveno Penktąją simfoniją kaip visiškai savitas šios didžiojo klasiko simfonijos permąstymas.

Panašus sugretinimas įvyko ir Vilniaus festivalio atidarymo koncerte. Tik šįkart karaliavo austrų romantikas Bruckneris. Iš anksto stebino ir intrigavo daugelį metų minimalistiniu stiliumi kūrusio Mindaugo Urbaičio dėmesys visiškai priešingo braižo simfonistui. Tai, beje, priminė įdomų faktą, kad Urbaitis buvo pirmasis, kuriam Vilniaus festivalis specialiai užsakė naują kūrinį, ir šis – taip pat susijęs su Bruckneriu („Bruckner-Gemälde“) – buvo atliktas pačiame pirmame festivalyje 1997 metais.

Ką dabar Urbaičiui sako Bruckneris, „peržiūrėtas dar kartą“ (tą ir reiškia kūrinio pavadinimas „Bruckner Revisited“)? Naujojo opuso plėtotės principai išdavė Urbaitį vis dėlto neatsikračius minimalistinio stiliaus mąstymo – esminė čia laiko dimensija, pulsacija, laipsniškas faktūros sluoksnių kitimas, ostinatiškumas. Kita vertus, visa tai „užklota“ romantine emocija, gyvybe, paslaptimi, kai nepaprastai skaidriai, švelniai, pianissimo styginiai skleidžia mirgančio tremolo šydą (primena Brucknerio Ketvirtosios pradžią), kartkartėmis subtiliausiai sudunda timpanai (tiesa, primindami ne širdies pulsą Brucknerio simfonijoje, o nutolusį griaustinį iš Hectoro Berliozo „Fantastinės“), kai lyg iš atskirų detalių dėliojami melodiniai ir ritminiai įvairių tembrų fragmentai, dinaminių bangų ir kontrastų mozaika, kurios simfoninė paletė dar paįvairinta elektrinės gitaros ir sintezatoriaus garsais. Orkestras ir dirigentas Vanoostenas visa tai plėtojo dėmesingai ir subtiliai.

Kitokios nuotaikos antroje kūrinio pusėje, pasižyminčioje ryškiomis kulminacijomis, aštresniais tembriniais reljefais, kiek pritrūko varinių pučiamųjų užtikrintumo, tačiau bendras naujo opuso įspūdis ir atlikimo kokybė leidžia nuoširdžiai pasveikinti autorių su puikiai pavykusia „Brucknerio peržiūra“, ypač su originaliai išreikšta jo muzikos pajauta, įdomiai pasirinktais bendraisiais vardikliais ir lavinos aplodismentų nusipelniusiu atlikimu. 

Tam tikri „Bruckner Revisited“ fragmentai, motyvai, tembrai išties priminė Ketvirtosios skambesį ir, tarsi atpažinus keletą svarbių dėlionės detalių, leido „išvysti“ Brucknerio kontūrus. Tad juolab prasmingai koncerto pabaigoje suskambo didinga keturių dalių Ketvirtoji simfonija Es-dur, „Romantinė“ (1874) – kaip visiškai užbaigta dėlionė, pritrenkianti neišsemiama raiškos palete, žanriškumo ir lyrikos simbioze, kaip meilės, gamtos grožio ir didybės idealų manifestas. Orkestras (koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė) griežė pasigėrėtinai, užtikrintai, puikiai skambėjo visos orkestro grupės, ypač mediniai pučiamieji. Jau minėti variniai pučiamieji, kurie yra itin svarbūs Brucknerio drobėje (ypač valtornos) gražiai tapė pastoralinius, epinius, žanrinius-buitinius (medžioklės ragai, austrų šokis lendleris ir pan.) vaizdinius, kol galiausiai tiesiog pritrenkė savo kiaurai skrodžiančiomis kulminacijų viršūnėmis, suskambėję taip galingai, lyg nuo to priklausytų žmonijos likimas. Buvo justi dirigento Vanoosteno gilus muzikos išmanymas, orkestrą jis dar paskatindavo žvilgsniu, giedresnės nuotaikos šypsniu, nors palyginti santūriais judesiais, o ne šokdamas prie pulto (kurio ir nebuvo, nes maestro dirigavo mintinai!).

Taigi idėja nutiesti bruknerišką programos giją tarp pirmo ir paskutinio kūrinio neabejotinai pasiteisino. Kaip svetimesnis inkliuzas pirmoje koncerto dalyje atrodė prancūziški kūriniai ir solistė, prancūzų ir belgų kilmės violončelininkė Camille Thomas. Jaunoji atlikėja su orkestru pirmiausia atliko nepaprasto grožio Dalilos ariją „Mon cœur s’ouvre à ta voix“ („Mano širdis atsiveria tavo balsui“) iš Camille’io Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“ (versija violončelei ir orkestrui). Kadangi violončelės tembras dažnai prilyginamas žmogaus balsui, ši arijos aranžuotė turėjo paliesti sielą ne menkiau nei dainuojant operos divoms. Nors violončelininkė griežė įsijautusi ir tą akivaizdžiai rodė, o orkestras jautriai reagavo į jos traktuotę, pasigedau sodresnio, švaresnio solistės garso, lengvesnio frazavimo.

Vėliau turėjome progą išgirsti britų autorės Sally Beamish šiuolaikinį žvilgsnį į Claude’o Debussy muziką – skambėjo penkių dalių Siuita violončelei ir orkestrui (2006), kurios pagrindu autorė pasirinko vienintelę išlikusią dar devyniolikmečio Debussy komponuotos siuitos dalį Intermezzo, pridėjusi ir kelis kitus aranžuotus Debussy kūrinius („Rêverie“, „Nuit d’étoiles“, „Danse bohémienne“). Reikėtų pasakyti, kad specialiai rašyti à la Debussy (o ne I like Debussy) yra drąsus, bet labai rizikingas sprendimas. Išties, laukiamo impresionistinio spalvingumo beveik nepajutome, nors šiaip dalys pasižymėjo giedru nuotaikingumu ir žaismingumu. Daugiau gylio ar tembrinės raiškos laukiau ir iš violončelininkės, tačiau ji netikėtai gražiai atsiskleidė ne čia, o pagrieždama bisą – Pablo Casalso „Paukčių giesmę“. Nuoširdus įsigyvenimas į muziką šįkart atsispindėjo ne tik judesiuose, veido išraiškoje, bet ir garse. Ir instrumentas suskambo jau kitaip.

Prasidėjęs Vilniaus festivalis jau skamba, iki mėnesio pabaigos kviesdamas į neabejotinų scenos žvaigždžių iš viso pasaulio pasirodymus. „Tai susižavėjimas, nostalgija ir nuoširdi meilė vienam gražiausių ir paslaptingiausių Europos miestų – 700-ąjį gimtadienį švenčiančiam Vilniui“, – sakė festivalio vadovė Rūta Prusevičienė. Ar gali būti geresnė dovana miesto visuomenei, nei kokybiškas, aukščiausios prabos menas ir gyvybingas kūrybinis potencialas? Telieka tai tvirčiausios grandys dabarties kultūrinėje dėlionėje, kurioje vis dažniau pasitaiko ir menkaverčių detalių.