Muzikos titanai

Vasario 3 d. „Organum“ salėje įvyko vienas tų renginių, kurie atspindi šios koncertinės įstaigos nuostatas pristatyti įdomių, naujų ir dideles lietuviško muzikos pasaulio, išsišakojančio į visus žemynus, tradicijas tęsiančių įvykių sklaidą. Šįkart į svečius pamuzikuoti atvyko išeivis iš Lietuvos pianistas Emanuelis Krasovsky (Krasauskas) su žmona smuikininke bei altininke Vera Vaidman. Jie atliko didžiulės ištvermės, aukščiausio meistriškumo ir nuodugnių klasikinės muzikos žinių reikalaujančią programą.

Tel Avive reziduojanti pora yra žymių muzikos mokyklų atstovai, ištikimai tarnaujantys didžiajam menui, per visą gyvenimą sukaupę daug nuopelnų. Vaidman – Davido Oistracho mokinė, gimusi Sankt Peterburge. Ji pasirinko galbūt sunkiausią kelią – išstudijuoti ir įamžinti iškiliausius klasikos šedevrus. Kaip rašoma anotacijoje, ji viena iš nedaugelio pasaulyje yra atlikusi ir įrašiusi Ferenco Liszto fortepijoninę sonatą h-moll, Noamo Sivano aranžuotą smuikui solo. Tel Avive ir Niujorke ji atliko visą Johanno Sebastiano Bacho solo styginiams repertuarą: tris partitas smuikui ir šešias siuitas violončelei. Kartu su vyru įrašė visas Beethoveno, Mozarto ir Brahmso sonatas. Vaidman koncertavo su įvairiais orkestrais Izraelyje, JAV, Europoje, Pietų Amerkoje ir PAR, jai dirigavo Zubinas Mehta, Rudolfas Barshai, didžiojoje scenoje ji pasirodė su Rudolfu Serkinu, Andrásu Schiffu ir kitomis legendomis. Taip pat Vaidman buvo moterų styginių orkestro „Ramat Hasharon Camerata“ meno vadovė ir koncertmeisterė. Nuo 2007 m. smuikininkė griežia ir altu.

Profesorius ir menų daktaras Emanuelis Krasovsky gimė Vilniuje, baigė M.K. Čiurlionio mokyklą (aukso medaliu) ir Lietuvos valstybinę konservatoriją (prof. Jurgio Karnavičiaus klasę). Studijas tęsė Tel Avivo universitete ir Niujorko Juilliardo mokykloje. Berlyne jis dėstė Barenboimo ir Saido akademijoje, o šiuo metu yra Tel Avivo universiteto Buchmann-Mehta muzikos instituto profesorius. Jo kaip solisto partneriai buvo dirigentai Leonidas Bernsteinas, Carlo Rizzi, kameriniame ansamblyje – smuikininkas Isaakas Sternas, violončelininkė Natalija Gutman ir kiti virtuozai. Krasovsky rengė meistriškumo kursus beveik visose žymiausiose pasaulio aukštosiose mokyklose, taip pat dažnai būna konkursų žiuri narys. Ir į Lietuvą Krasovsky atvyko dalyvauti tarptautiniame J.S. Bacho konkurse bei vesti meistriškumo pamokų.

Pirmoje koncerto dalyje „Vaidman-Krasovsky Duo“ pagriežė Franzo Schuberto Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 4 A-dur („Grand Duo“), D. 574. Gražiu garsu, tiksliais lengvais štrichais, neskubiu, ramiai plėtojamu smuiko ir fortepijono pokalbiu, darniu pajautimu duetas pateikė artimo, šilto ir žmogiško Schuberto įvaizdį. Giedrų tonų muzika skleidė džiugią nuotaiką. Groti šio kompozitoriaus stambios formos kūrinius nenuslystant į nuobodžius pasikartojimus labai keblu. Keturios dalys buvo atliktos taip, kad neprailgo nė vienas taktas. Pabrėžtinas niuansuotas, taupus pianisto pedalizavimas, atveriantis išgaunamų garsų ažūrą. Smuiko partija skambėjo vienu metu ir minkštai, ir lengvai.

Kitas vakaro kūrinys – Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 9, op. 47, dar vadinama „Kreutzerio“. Ši trijų dalių kone koncertinė forma tampa kiekvieno atlikėjo vizitine kortele dėl opuso didingumo, sudėtingumo ir grožio. Naujasis „Yamaha“ fortepijonas, neseniai atsiradęs „Organum“ salone, savitu skambesiu atlikimui suteikė asketiškumo. O jis kaip tik atitinka abiejų kompozitorių stilių. Dainingumas, emocijos, suvaržytos griežtų kanonų, perteiktos tiksliai pagal partitūrą, atlieka būtent išgryninto poveikio funkciją. Beethoveno kūrinio interpretacija sužavėjo greitais, veržliais, sutelktos energijos epizodais, iškalbingomis pauzėmis, valingumu. Temos ne tiek kontrastavo viena su kita, kiek bangavo pagal vedamą mintį, muzikinių sakinių ir jų jungimo logiką. Toks monolitinis žvilgsnis leido vienu ypu aprėpti labai gyvai kunkuliuojantį veiksmą, jaudinančius įvykius (vien fortepijono partijoje tiek visko stulbinamai įvairaus, tiek greitai besirutuliojančios dramos!), viršūnes ir atoslūgius, tapusius iškiliu grakščiu statiniu. Sakytum, architektūrinis braižas, kurį nepriekaištingas ansamblinis, per daug metų įvaldytas griežimas, ištobulintas vieningas girdėjimas padarė įspūdingą ir „paprastumu“, ir kilnumu, meistriškai išryškinant puošmenas, ritminių, harmoninių ir kitų technikos priemonių įvairovę. Antroji kūrinio dalis Andante con variazioni kupina išdailų, o finalas Presto iškilo kaip didingas katedros kuoras bethoveniškame peizaže. Koks artimas šis atsidavimas, ši dvasinė nuostata!

Tai buvo vienas tų sugrįžimų, kai apsilankė pianisto bendraklasiai, bendrakursiai, kolegos ir muzikos mylėtojai, galėję įvertinti Vaidman ir Krasovsky pasiektą lygmenį: dviem kūriniais buvo perteikta viso gyvenimo meninių pasiekimų kvintesencija, kamerinio muzikavimo etalonas. Todėl vakaro pavadinimas „Muzikos titanai“ pasiteisino su kaupu.