Mūsų Bachas

Pastebimą muzikantų kaitą išgyvenantis Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) pradėjo naują sezoną. Rugsėjo 24 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo programa su neabejotina viršukalne – Andriaus Žlabio su orkestru atliekamais dviem Johanno Sebastiano Bacho klavyriniais koncertais antroje vakaro dalyje. Ir nors pirmoji dalis nuteikė keistai, iškart tenka pasidžiaugti orkestro stabilumu, gebėjimu groti be dirigento, nepastebimai vadovaujant pirmajam smuikui Džeraldui Bidvai.

Koncertą pradėjusi Edvardo Griego siuita „Iš Holbergo laikų“, kurios penkios dalys stilizuoja XVIII a. orkestrines siuitas, skambėjo stilingai, nors šiame daugelio orkestrų pamėgtame opuse norėjosi išgirsti daugiau interpretacinio žaismingumo, ryškesnės emocijos. Griego kūrinys, dar vadinamas „Senovinio stiliaus siuita“, šiek tiek siejosi su Bachu, tačiau į programą įtraukta dabarties kūrėjų muzika – latvio Georgo Pelēcio liaudiško šokio dvasios persmelktas „Susitikimas su draugu“ smuikui ir styginių orkestrui (solistas Džeraldas Bidva) bei mūsų kompozitoriaus Jono Tamulionio subtilios „Rojaus paukščių giesmės“ ir populiarioji, anot autoriaus, tour de force „Toccata diavolesca“ – įnešė nelaukto margumo, svetimumo ir klausimų dėl programos koncepcijos. Tiesa, kūriniai koncertiški, nuotaikingi, efektingi, galintys įžiebti plačiosios publikos azartą. Tik šįkart salėje, matyt, daugiausia buvo A. Žlabio gerbėjų, kurių muzikiniu skoniu ir reiklumu neabejočiau. Užtat publikoje teko išgirsti abejonių dėl kūrinių pasirinkimo.

Vakaro kulminacija – A. Žlabio ir Lietuvos kamerinio orkestro be dirigento (pianistui nežymiai vadovaujant) atliekami Bacho Klavyrinis koncertas Nr. 2 E-dur (BWV 1053) ir Klavyrinis koncertas Nr. 7 g-moll (BWV 1058) – atpirko viską. Visų mylimas pianistas tik jam būdingai palinko prie instrumento ir paniro į savo stichiją, virtuoziškai, tarsi be pastangų, pašėlusiu tempu pindamas neišsemiamas, nenutrūkstančias, įtraukiančias faktūros pynes, perteikdamas giluminę jausminę ekspresiją, privertė sulaikyti kvėpavimą subtiliais antrų – lyriškųjų – dalių išdainavimais, garso gelme, kiekvienos frazės prasmingumu. Orkestras jautriai muzikavo kartu, leisdamas mėgautis darnia ir vieninga su solistu dinamika, tauria nuotaika. Bisui nuskambėjo tobulai atlikta Koncerto Nr. 2 antra dalis. 

Turime didžiulę prabangą klausytis A. Žlabio muzikavimo, ypač Bacho atlikimo, kurį jis ne taip ir retai dovanoja Lietuvos publikai. Vis dėlto sakoma, kad koncertas tikrai pavykęs, jei inspiruoja ir daugiau bendresnių pamąstymų. Šįkart manęs neapleido klausimas: ar taip nežemiškai pakylėja Bachas, kai jo klausomės atliekamo autentišku jo laikų instrumentu – šaltuoju, skardžiuoju, visiškai skirtingos prigimties nei fortepijonas klavesinu? Ar jis byloja tą patį? Vadinamųjų autentiškų Bacho kūrybos atlikimų ne kartą girdėjome ir Nacionalinės filharmonijos scenoje, jie, žinoma, sėkmingai gyvuoja daugelio Europos senosios muzikos kolektyvų repertuare. Galbūt pasąmonėje norime girdėti būtent A. Žlabio Bachą, kuris taikliausiai komunikuoja su mūsų prigimtiniu arba įgytu emociniu, intelektiniu, pagaliau, garsiniu bagažu? Mūsų „bendras Bachas“ – tai tarsi perkeltas į įprastesnį ir artimesnį garsinį bei tembrinį kontekstą, sodraus romantinio fortepijono su pedalu Bachas, nuostabaus pianisto dėka prabylantis suprantamu skambesiu ir retorika. 

Apie senosios muzikos atlikimo autentiškumą diskutuojama seniai, šią temą gvildena ir atlikėjai, ir muzikologai savo moksliniuose darbuose, tad šį klausimą paliksiu vien asmeninio įspūdžio plotmėje. Svarbiausia, kad gyvename tokiais laikais, kai galime rinktis, ginčytis, abejoti, adoruoti. Rinktis tokį Bacho garsinį pavidalą, kuris mums priimtiniausias. Kad ir kaip būtų, aš vis dėlto renkuosi nuostabiai šiltą ir artimą A. Žlabio Bachą, kurį dar dabar girdžiu mintyse.

To vakaro muzikavimas neabejotinai suteikė stiprų impulsą ir Lietuvos kameriniam orkestrui, paskatinęs nepaliauti kelti kokybės kartelės per visą naują koncertinį sezoną.