Frenkelių istorija, papasakota per muziką ir viltį

Pilna salė klausytojų, susirinkusių į choro koncertą, dažniausiai tikisi išgirsti klasikinius kūrinius, o atlikimas, atrodo, turėtų būti panašus į giedojimą bažnyčioje. Nors tai yra svarbi chorinio repertuaro dalis, tai tikrai nėra viskas, ką jis sugeba. Kaskart novatorišku projektu tai įrodo „Polifonijos“ meno vadovas Linas Balandis, sugalvodamas, kaip dar naujai atskleisti ir praplėsti choro kaip instrumento galimybes. Koncertuose apimanti nuostaba jau tampa natūralia būsena, o projektuose sutelktų kūrėjų bendras rezultatas kūrinio žanro apibrėžimą daro praktiškai neįmanomą. 

Naujausiame projekte „Ilgesiui ir vilčiai“ kuriant pasakojimą apie Chaimą Frenkelį, jo gyvenimą, šeimą ir darbus, suburta puiki komanda – poetas Vladas Braziūnas, neįtikėtinai valdantis žodį ir rimą, kompozitorius ir dirigentas Gintautas Venislovas, meistriškai jaučiantis chorą, aktorė ir šio renginio režisierė Nomeda Bėčiūtė, įkūnijusi skaitomus žodžius, instrumentininkai – birbynininkas Egidijus Ališauskas, gitaristas Matas Ričkus, kontrabosininkas Dainius Rudvalis, perkusininkas Arkadijus Gotesmanas – ir choras „Polifonija“, atlikęs pagrindinį vaidmenį koncerte. Skambėjęs kūrinys – tai septynių dalių muzikinis Šiauliuose garsios giminės istorijos pasakojimas. Tarp dalių skaityti tekstai, pritariant muzikantams, sustiprino bendrą kūrinio pajautą, pridėjo nuotaikos virpėjimo ir sujungė kiekvieną dalį į bendrą visumą. 

Smalsu, kaip sukuriami tokie kūriniai, emociškai ir intelektualiai paveikiantys klausytoją. Apie tai išsamiai pasakoja kūrinio autorius Gintautas Venislovas.

Kiek žinau, į Jus kreipėsi choro „Polifonija“ meno vadovas Linas Balandis, prašydamas sukurti naują kūrinį chorui Frenkelių giminės tema. Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybinis darbas išgirdus tokį prašymą? Kaip pradeda pintis muzikinė mintis?

Pirmiausia susitikome su poetu Vladu Braziūnu, su juo aptarėme preliminarią struktūrą, kurios bandytume siekti. Tai turėjo būti 7 dalys, besisiejančios su septynšake menora. Ją pasirinkome kaip tautybę atspindintį simbolį, kad būtų lengviau komponuoti kūrinį. Kai iš autoriaus sulaukiau teksto, pastebėjau, kad kiekviena dalis pasibaigdavo žodžiais „negęstant ilgesiui ir vilčiai“ arba kaip nors panašiai. Šie žodžiai vilnija per visą kūrinį. Aš pasiūliau ir likti prie tokio pavadinimo, o Vladas neprieštaravo.

Kai gavau Vlado tekstą, jis man labai patiko, todėl nusprendžiau „įrėminti save“ į tekstą, o ne ieškoti kitokio, tarpinio varianto. Kūrinys gana programiškas, turiu omenyje, kad su pavadinimais, taip pat skamba Frenkelių šeimos vardai. Su Braziūnu sutarėme, kad akcentuosime bendražmogiškąsias vertybes, kurios yra tarsi pamatas didiems darbams.

Ar jums yra tekę kurti muziką žydiška tematika? Ar sudėtinga įvaldyti specifinį skambesį ir pritaikyti jį chorui?

Galiu pasakyti, kad tikrai negalvojau apie specifinį skambesį. Kūrinyje galima išgirsti tam tikrų harmoninių ir melodinių detalių, bet jų yra labai nedaug. Nenorėjau savęs riboti ir sieti muzikinių minčių su konkrečiu etnosu. 

Pradžioje yra odė odininkams. Ši odė yra ne žydų kultūrai, o konkrečiam asmeniui ir jo šeimai. Yra galybė muzikos kūrinių, kurie skirti būtent šiai tautybei ir tos tautos tragedijoms atminti, paminėti įvairiais aspektais, o šiuo atveju mūsų kūrinys turi konkrečią temą – Šiauliai ir Chaimas Frenkelis, jo asmenybė.  

Ir visa tai bandote perteikti per šviesą ir viltį?

Taip. Ilgesys tų laikų, kai sugyveno mūsų ir žydų tautos. Aš ilgesį traktuočiau iš šios pusės. Viltis yra žvilgsnis į ateitį, kad galbūt tokie skaudūs dalykai nesikartos. Į žodį viltis galima sutalpinti praktiškai viską: tai, kad suklestėjo Šiauliai, tad vilkimės, kad jie klestės ir toliau. To pradžia buvo Frenkelio veikla. Šis žmogus gyveno su intencija per savo darbus ne tik uždirbti, bet ir būti naudingas aplinkiniams. Tokiu būdu subręsta tokie vaisiai, kuriuos dabar atmename ir bandome įprasminti. 

Su chorine muzika ir chorais dirbate jau ilgai. Ar po daugelio metų ir ne vieno parašyto kūrinio vis dar lieka iššūkių komponuojant? Galbūt ilgainiui susiformuoja pasitikėjimas savo kūryba ir žinojimas, kad kūrinys bus geras, pavykęs? 

Mano sferoje žmonės sako, kad esu gana kuklus, nors toks nesijaučiu, nes ego vis tiek išlenda. Esu savikritiškas ir galbūt perfekcionistas blogąja prasme. Dėl to ilgam užstringu ties kai kuriais dalykais, po to pavėluoju dėl savo nežinojimo, kaip parašyti geriau. Man svarbu atrasti sau, savo vidiniam girdėjimui ir tam momentui tinkamiausią sprendimą.

Kalbant apie pasitikėjimą savimi, jis daugiausia priklauso nuo atgarsių, kurių sulauki iš šalies: įvertinimų, pagyrų arba kritikos. Aišku, tai veikia. Galbūt koks nors kompozitorius pasakytų, kad jam vienodai šviečia, ką apie jį galvoja. Jis kuria savo, turi ryšį su kosmosu ir jam nerūpi, kas ką pasakys. Įvairiai būna su tuo pasitikėjimu. Kartais atrodo, kad gal ir suskambėjo, pavyko koncertas, kūrinys tiko, patiko ir atlikėjams, ir klausytojams. Tai susideda iš daug dedamųjų. Kai atlikėjams labai patinka, klausytojai kartais būna abejingi rezultatui, arba atvirkščiai, atlikėjai labai kankinasi atlikdami sudėtingus kompozitoriaus sumanymus, o iš klausytojų sulaukia komplimentų.

Kaip pavyko sujungti muziką su koncerte skaitomu tekstu? Galbūt režisierė Nomeda Bėčiūtė buvo visas dalis rišantis elementas?

Į bendro darbo procesą režisierė atėjo paskutiniame etape. Tik likus nedaug laiko iki koncerto sužinojau, kad bus skaitomi tekstai. Tai nėra blogai, chorui per intarpus reikia atsikvėpti tarp didelių apimtimi ir krūviu dalių. Kiek girdėjau atsiliepimų, skaitymas labai sustiprino muzikos įtaigą, tos minties, kurią mes muzika norėjome pasakyti, kuo norėjome pasidalinti. 

Choras kaip instrumentas turi pranašumą, nes kūrinio pasakojimą ir emociją gali perteikti ir žodžiais, ir melodija. Kokia proporcija pasireiškia šiame kūrinyje: ar daugiau emocinio ir prasminio krūvio turi melodija, ar žodžiai?

Šių dviejų dalykų santykis ir jų sąveika. Galima žodžius paskandinti, paslėpti, muzikiniame audinyje paversti antraplaniais, ir galima juos labai sustiprinti. Tam pasiekti yra begalė išraiškos priemonių. Šiuo atveju – choras, kuris yra ne vienas dainininkas, o jų visuma, kartu ir kiekvieno įdėto indėlio suma. Skirtingos balsų grupės tarpusavyje gali įvairiai koreliuoti.

Aš visada stengiuosi išnaudoti choro galimybes ir paieškoti netradicinių sprendimų, neįprastų choro kaip instrumento raiškos priemonių, kurios turėtų atitinkamą poveikį, efektą. Tiek pačiam choro dainininkui, kuris tai atlieka ir turi galimybę kitaip, galbūt netradiciškai, pasižiūrėti į savo procesą, tiek klausytojui. Kuo daugiau choro dainininkas įdeda savęs į tam tikrą veiksmą, į tai, ką jis daro, tuo didesnę įtaigą jis ištransliuoja, padaro didesnį poveikį klausytojui.

Kas padiktavo muzikantų sudėtį? Ar tai buvo diskusijų su choro meno vadovu rezultatas, ar natūraliai kūrybos procese kilęs poreikis įdomesniam skambesiui, tembrų įvairovei? 

Iš pradžių buvo kalbėta apie vienokią sudėtį, bet aš ją pasiūliau pakeisti. Iš siūlytų instrumentų liko du, bet koncerte groja keturi instrumentai: kontrabosas, elektrinė gitara, birbynė ir mušamieji. Jie atlieka papildantį vaidmenį, kūrinio pagrindinis atlikėjas yra choras.

Su choru „Polifonija“ jums tenka dirbti jau ne pirmą kartą. Galbūt, žvelgdamas iš kompozitorius ir dirigento perspektyvos, pastebite šio choro specifiką?

Galiu tik pagirti chorą. Pastebėjau, kad choras tapo kur kas jautresnis. Tai atriša rankas dirigento interpretacijai. Tai puiki medžiaga, su kuria galima daug padaryti ir pasiekti praktiškai bet kokius rezultatus, žinoma, iš to, kas yra įmanoma klasikiniam, akademiniam chorui.

Dėkoju už pokalbį!