Dovana Beethovenui? Kodėl gi ne

1911 m. sausio 1 d. dailininkas, abstrakčiojo meno pradininkas Vasilijus Kandinskis Miunchene išgirdo kompozitoriaus Arnoldo Schönbergo muzikos koncertą. Tąkart skambėjo jo Styginių kvartetas, op. 10, bei Trys pjesės fortepijonui, op. 11. Muzika Kandinskiui paliko neišdildomą įspūdį, todėl po poros savaičių kaip nepažįstamasis jis parašo laišką kompozitoriui, prisistato, podraug prideda keletą savo darbų kopijų. Laiške skaitome: „Tai, ko mes abu siekiame, visas mąstymo ir pajautos būdas turi daug bendro. (...) Savo kūriniuose jūs išpildėte tai, ko mano nuojauta taip ilgėjosi muzikoje.“ 1911-ieji ir keleri aplinkiniai metai – ypatingi abiejų menininkų gyvenime. Schönbergas parašo Penkias pjeses orkestrui, op. 16, – tai vienas pirmųjų Klangfarbenmelodie (tembrų melodijos) pavyzdžių, sukuriamas embleminis jo ciklas „Mėnulio Pjero“, parašomas teorinis veikalas „Harmonielehre“ („Harmonijos mokslas“) etc. Kandinskis tuo tarpu suburia dailininkų grupę „Der Blaue Reiter“ („Mėlynasis raitelis“), parašo studiją „Über das Geistige in der Kunst“ („Apie dvasingumą mene“), tampa vienu pirmųjų Schönbergo kūrybos vertintojų iš nemuzikų aplinkos. Minimas laikotarpis ir šie du jo personažai mena ne tik konkrečią istoriją, bet dar ir daugybę kitų, paliudijančių kaip niekada anksčiau liepsnojusią meninę energiją, kaip kūrybos idėjų, menų sąveikos galimybių gausą.

Nors Schönbergo ir jo mokinių Albano Bergo, Antono Weberno atstovaujamoji Naujoji Vienos mokykla (kaip svarbiausias dodekafoninės muzikos susivienijimas) muzikos istorijoje jau įsigyvenusi tarytum kokia šimtmetį perkopusi dama, dar ir dabar konservatyvesnė Europos publika nebūtinai jai yra tokia pat palanki kaip kitai šimtametei – garsiuose Vienos, Miuncheno, Paryžiaus muziejuose, pinakotekose eksponuojamai minimo laikotarpio tapybai.

Lietuvoje Naujosios Vienos mokyklos atstovų muzika – visai menkai funkcionuojantis kultūrinis sluoksnis, o tiksliau, lyg koks vaiduoklis kartais pasirodanti.

Tad perbėgus anksčiau išvardytus kontekstus, pianisto Daumanto Kirilausko naujoji kompaktinė plokštelė, kaip ir vinilinis jos variantas, įamžinanti Weberno, Schönbergo, Bergo fortepijoninę kūrybą, – kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ir to niekaip nepavadinsi tik ambicingu repertuaro plėtimu, dar vienu D. Kirilausko leidiniu įspūdingoje jų visumoje (14 skirtingų pavadinimų kompaktinės plokštelės kaip soliniai leidiniai, 9 – įrašytos su kitais atlikėjais). Tai byloja apie jautrią ir profesionalią šio pianisto įrašų leidinių strategiją, prioritetus, taip pat tuos meninius užnugarius (muzika + dailė, literatūra, architektūra), kurie sąlygoja subrandintą pasirengimą įgyvendinant tokią nelengvą, o pirmiausia pačiam sau iškeltą užduotį. Galiausiai tai paliudija muzikos įrašų laikmenų gyvavimą, nors pats įrašus savo lėšomis leidžiantis pianistas pasirūpina ir jų internetine sklaida.

Vis dėlto sekant šio pianisto koncertinę veiklą, atmintyje iškyla ir 2014 m. jo parengta rečitalio programa „Senoji ir Naujoji Vienos mokyklos“, sudaryta iš trijų Ludwigo van Beethoveno Sonatų (Nr. 7, 22, 15) ir Schönbergo Šešių mažų pjesių, op. 19, Bergo Sonatos, op. 1. Laikui bėgant D. Kirilausko rečitaliuose ar įrašų laikmenose šios mokyklos tarytum atsiskyrė, formuodamos dvi labai svarbias (bet ir tolydžio sąveikaujančias) repertuarines kryptis. O Beethovenas tarsi pasiliko mentoriumi, ne tik estetiniu, bet ir etiniu požiūriu, padedančiu atverti jau kito stiliaus muzikos struktūrines, architektonines, artikuliacines, intelektualines spynas. Šiame dviejų formatų leidinyje girdimi D. Kirilausko interpretuojami Weberno op. 27, Schönbergo op. 11 ir op. 19 bei Bergo op. 1 kūriniai patraukia ta aforistine Naujosios Vienos mokyklos poezija, atsiveriančia absoliučiosios muzikos formose, kai nata, motyvas, segmentas, pauzė tampa muzikiniu įvykiu, kai abstrakčiosios muzikos matmenys byloja skirtingais mikropasaulių reiškinių atliepais (ar tai kažkaip neprimena Beethoveno?). Čia girdime ir individualią pianisto interpretacinę ištarmę, palaikančią pusiausvyrą tarp objektyvios natų teksto tikrovės ir savos kūrybinės vaizduotės, tarp racionaliai organizuotos materijos ir galimybės pakilti „virš materijos“, tarp abstraktaus kontakto su atliekama muzika ir jautraus santykio, subtilios bičiulystės su instrumentu. O šis, regis, prabyla kaip pianistui artimas bičiulis, teigdamas, jog ne stilistinis tarpsnis, bet estetinis turinys inspiruoja kūrybinius procesus. O už jų – ne tiek intuicija, kiek tos vienietiškos meninės energijos, menų sąveikos turinio suvokimas.

Abu leidinius palydi rimtas, iškalbingas muzikologės Rimos Povilionienės tekstas anglų kalba (tik pasigedau jo lietuvių kalba), patraukia skoningas Neringos Žukauskaitės viršelis, labai gerai vertintinas garso režisieriaus Arūno Zujaus darbas.

Gal tik Variacijų, op. 27, autorius Webernas iš visų trijų Naujosios Vienos mokyklos atstovų akivaizdžiausiai išsakė savo tiesioginę pagarbą Beethovenui (čia prisiminkime, kad 2020-ieji buvo minimi kaip Beethoveno metai, švenčiant 250-ąsias jo gimimo metines), duodamas privačias dirigavimo pamokas ar rašydamas laišką geriausiam draugui Bergui: „Ko gero, taip [kaip šv. Kalėdas – V. M.] derėtų švęsti ir Beethoveno gimtadienį.“ D. Kirilauskas, anksčiau jau parengęs 14 Beethoveno Sonatų, Fantaziją, op. 77, bei Diabelli variacijas, op. 120, Beethoveno 250-ąsias gimimo metines su naujomis garso įrašų laikmenomis įprasmino ne tiesiogiai, bet „per aplinkui“, labai konceptualiai – Naujosios Vienos mokyklos kompozitorių muzika, kurios šaknys neatsiejamos nuo Senosios Vienos mokyklos tikrovės. Ir viena, ir kita – Europos muzikos paveldo tapatybės simboliai.

Ypatinga dovana Beethovenui? Kodėl gi ne. Ačiū už ją.