Atrodė, jis bus visada

Pradžioje – įsiminusi pavardė; studentaujant – įspūdingų avangardinių kūrinių įrašai ir pirmieji lenkiški „Ruch muzyczny“ tekstai; metams bėgant, turtėjantis kompozitoriaus, menininko, žmogaus portretas, pildomas naujai išgirstais opusais, perskaitytais tekstais ir muzikos kritiko priedermių sąlygotais tiesioginiais kontaktais. Jie įkrenta gilion atmintin, nors ir neužfiksuoti magnetinėse juostose, diktofonuose, kurių tokiomis unikaliomis minutėmis kaip tyčia neturi po ranka. Mobiliųjų laikas dar tik ateis... Daugelio pašiepiama muzikos kritiko veikla turi neįkainojamą privalumą: nebūdamas, o ir negalėdamas būti (!) žymiausių muzikantų draugu ar geru pažįstamu, vis dėlto turi nuostabią galimybę be oficialių pristatymų prie jų prieiti, juos stebėti, užduoti vieną kitą klausimą, bandyti juos suprasti.

Palankios aplinkybės ir įsipareigojimas lėmė, kad kone visus Vilniuje vykusius Krzysztofo Pendereckio kūrinių koncertus esu išklausiusi, o apie daugelį jų teko plačiau ar glausčiau rašyti. (Apmaudu, kad visas archyvas, išskyrus fragmentus internete, per karantiną man nepasiekiamas...) Kelissyk per pastaruosius du dešimtmečius teko apie tuos koncertus ne vien rašyti, bet su Maestro susitikti akis į akį. Ir nuostabiausia, kad nuo paties pirmo kontakto Filharmonijos simfoninio orkestro klube atmintyje įstrigęs šios asmenybės vaizdinys nepakito, gal tik kaskart darėsi ryškesnis. Akyse tebestovi labai šiltas žmogus, nuoširdus, nesislepiantis už žodžių, atviras. Ypač daug be žodžių bylojo jo akys, gilus, gerumą spinduliuojantis žvilgsnis. Nebuvo pasaulį užkariavusio kompozitoriaus pozos, gal atvirkščiai, kažin koks kuklumas, noras sumažėti... Kitas įsiminęs epizodas – Nacionalinės filharmonijos artistinėje po tik ką nuskambėjusio jo Antrojo koncerto smuikui „Metamorfozės“. Su Pendereckio diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru jį atliko puikus Vilniuje gimęs smuikininkas Julianas Rachlinas. Pamenu, tylutėliai įeinu, pasveikinu juos abu ir laukiu, o jie, kiek atsipūtę po įtempto muzikavimo, tyliai ir nepaprastai šiltai šnekučiuojasi, prisimena Seksteto premjerą Vienoje, kai Julianas pirmąsyk grojo jo muziką kartu su Mstislavu Rostropovičium ir kitais puikiais muzikantais. Tada maestro ir pasiūlė jam imtis šio koncerto. Kokiu tėvišku jautrumu alsavo Maestro žodžiai jaunam smuikininkui!

Kiek kartų Pendereckis apsilankė laisvoje Lietuvoje ir Vilniuje, nesu tiksliai skaičiavusi, bet tikrai ne du tris, greičiau penkis šešis. Pirmasis jo vizitas įvyko 1998 m., Lietuvos nepriklausomybės 80-mečio proga, tada jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Šis apdovanojimas įrašytas Pendereckio oficialiame puslapyje greta kitų kelių dešimčių įvairių ordinų, medalių ir garbės daktaro vardų. Beje, viename iš gana gausių internete randamų pasisakymų ir interviu maestro sakė, kad jo senelės tėvai kilę iš Lietuvos. Plačiau šios temos jis niekada neplėtojo, tačiau Vilniui ir Lietuvai bei jos kompozitoriams ir jų kuriamai muzikai jautė daug sentimentų. Bendrystės pradžia siekia dar sovietinius laikus, kai savo puikioje sodyboje Luslavicuose jis pradėjo rengti muzikos festivalius. 9-ojo dešimtmečio pradžioje trims lietuviams – Feliksui Bajorui, Osvaldui Balakauskui ir Broniui Kutavičiui – Pendereckis užsakė kūrinius, kurie šiame festivalyje buvo atlikti. Apie įvairius sovietinius trukdžius, susijusius su muzikantų atvykimu ir kitais organizaciniais dalykais, yra nesyk pasakojęs šio festivalio programų kūrėjas šviesaus atminimo muzikologas Krzysztofas Droba. Tiesą sakant, Droba ir buvo tas slaptasis ryšininkas, užmezgęs kontaktus su lietuvių kompozitoriais ir vėliau nuoširdžiai rūpinęsis jų muzikos sklaida. Pendereckio vardas laidavo šių pastangų sėkmę.

Grįžtu į pastarąjį dvidešimtmetį. Pendereckio muzika Lietuvoje buvo atliekama ir dalyvaujant, ir nedalyvaujant pačiam maestro. Daugiausia jo kūrinių suskambėjo Vilniaus festivalyje. Pats pirmasis, „Septyneri Jeruzalės vartai“, diriguojant autoriui buvo atliktas Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčioje. Tuomet dar tik pradėta restauruoti šventovė su klibančiomis laikinomis lentinėmis grindimis, suniokotais skliautais ir sienomis sutraukė gausybę melomanų ir oficialių svečių. Viltasi, gal gi bus atkreiptas atsakingų už paminklus asmenų dėmesys, paspartinti šventovės restauravimo darbai?..

2003 m. Pendereckiui švenčiant 70-metį, vienas Vilniaus festivalio koncertas buvo skirtas šiai sukakčiai. Įdomu, kad tąsyk kompozitorius dirigavo ne tik savo naująjį „Concerto grosso“, bet ir klasikinę simfoniją. Dabartį apmąstantis naujasis opusas žaižaravo besikaitaliojančiomis temomis ir aliuzijomis į skirtingus muzikos stilius. Jį su orkestru meistriškai griežė David Geringas su dviem mokiniais – Tatjana Vasiljeva ir Morisu Andrijanovu. O maestro pasirinkta klasikinė simfonija – mėgstamoji Ludwigo van Beethoveno „Pastoralinė“. Klasikinę muziką Pendereckis neretai dirigavo įvairiuose užsienio koncertuose, tuo išreikšdamas pagarbą visam muzikiniam paveldui. Apie savąjį muzikos rašymą yra nesyk sakęs, kad kurti „nuo pradžių“ neįmanoma, kūryba visada yra kūrybiška tąsa to, kas jau yra.

Esame stebėję ir Pendereckio komišką operą „Karalius Ūbas“, pastatytą dabar plačiai išgarsėjusio režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio. Spektaklį į Vilnių atvežė Varšuvos Didysis teatras. Gerai pamenu, kaip aktualiai tuo metu, regis, 2004-aisiais, suskambėjo valdžią išjuokianti satyra, kiek gardaus juoko pasigirsdavo spektaklio metu Operos ir baleto teatre.

Vėliau – kitų reikšmingų kūrinių premjeros Lietuvoje: 2006 m. paties autoriaus diriguota chorinė simfonija „Dainos apie netvarumą“ („Lieder der Vergänglichkeit“ pagal vokiečių poetų eiles), rodanti dar vieną kompozitoriaus stiliaus pokytį. Kryptis link klasikinio aiškumo, skaidrumo, ištobulintos formos. Tai filosofinis, giliausius egzistencinius klausimus apmąstantis veikalas, sumanytas sodinant ir puoselėjant savąjį parką Luslavicuose. Kompozitoriaus pasodinti medžiai tapo jo būties palydovais, pašnekovais, idėjų kurstytojais. Iki šiol atmintyje išliko sukaupta raiški šio kūrinio interpretacija, įgyvendinta Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir trijų solistų, tarp kurių iš tiesų džiugino baritonui skirtas dainas meistriškai atlikęs Vytautas Juozapaitis.

Paskutinė Pendereckio viešnagė Vilniuje įvyko 2013 m. vasarą ir vėl Vilniaus festivalio kontekste. Koncerto jis klausėsi drauge su žmona Elžbieta. Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Operos ir baleto teatre buvo atliekamas grandiozinis Pendereckio veikalas „Lenkiškasis requiem“. Jame apmąstomas ištisas lenkų istorijos ir kultūros laikotarpis: pasipriešinimas komunistiniam režimui, ryžtas ir viltis iškovoti laisvę, gilus tikėjimas. Ypač akivaizdžiai atsiskleidžia gana ilgas kompozitoriaus kūrybinės veiklos laikotarpis nuo 1980 iki 2005 metų, kai buvo užbaigta paskutinė jo redakcija. Kūrinys prasidėjo nuo „Lacrimosa“, kurią Pendereckis parašė „Solidarumo“ užsakymu ir kuri skirta Gdanske sušaudytų lenkų darbininkų atminimui. Kaip žinome, netrukus, 1981 m. gruodžio 13 d., Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis (stan wojenny), suimta tūkstančiai pasipriešinimo veikėjų, inteligentų, streikų dalyvių. Tai rado atgarsį jo Requiem. Kompozitorius minėtą pirmąją dalį vis pildė naujomis ir kūrinį pavadino „Lenkiškuoju requiem“. Vienoje iš dalių suskamba liaudiška giesmė „Święty Boże“, minių giedota ypatingo pavojaus momentais.

Pendereckis parašė daug sakralinės muzikos, ypač jį išgarsino „Šv. Luko pasija“, sukurta dar 1966 metais. Kadaise kompozitorius išsitarė, kad religinės muzikos jis ėmėsi todėl, kad niekas jos nekūrė, kaip jis sakė, tik Olivier Messiaenas. Tiesa, vienu ar kitu metu pasakyti maestro žodžiai nėra kokie nors galutiniai nekintantys postulatai. Vienaip pasakęs, po kelių mėnesių jis galėdavo nuomonę pakeisti, o kartais ką nors pasakydavo tiesiog priešgyniaudamas. Ypač jį piktino bandymai sudėti jo muziką į vieną, du ar tris „stalčiukus“. Visada norėjo būti kitoks ir nepriklausė jokiai grupuotei. Užaugęs religingoje šeimoje, jis neneigė Dievo buvimo, bet su juo kalbėdamasis maištavo. Vis dėlto nugalėdavo nuolankumas.

Įvairi ir itin savita Pendereckio muzika byloja, kad tai vienas originaliausių ir didžiausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios muzikos kūrėjų. Tuo Lietuvos muzikos mėgėjai taip pat galėjo įsitikinti, tiesiogiai susipažinę su gana gausiu pluoštu kūrinių. Prie paminėtų pridėčiau dar kelis, pristatytus žinomų mūsų atlikėjų. Koncertą altui ir orkestrui yra puikiai atlikusi Ūla Ulijona Žebriūnaitė, o Mūza Rubackytė neseniai virtuoziškai interpretavo koncertą fortepijonui ir orkestrui „Prisikėlimas“ („Resurrection“). Propaguojant Pendereckio muziką Lietuvoje daug nuveikė ilgametis Vilniaus festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas ir Nacionalinės filharmonijos direktorė Rūta Prusevičienė, bičiuliškai bendradarbiavę su įžymiuoju maestro. Be asmeniškų šiltų kontaktų tikrai nebūtų įvykdyta daugybė reikšmingų bendrų muzikos projektų, Lietuvos kolektyvų ir atlikėjų gastrolių užsienyje. Pendereckis įdėjo daug širdies ir pastangų, kad lietuvių muzika ir lietuvių atlikėjai taptų žinomi ne tik tėvynėje, bet ir pasaulyje.

Paskutinis susitikimas su Pendereckio muzika įvyko Varšuvoje, 2018 m. lapkričio 23 d., kompozitoriui švenčiant 85-metį. Nepaprastas iškilmes ir koncertą esu aptarusi šio laikraščio puslapiuose (2018-12-07, Nr. 40, interneto nuoroda https://www.7md.lt/muzika/2018-12-07/Skirta-Vidurio-ir-Rytu-Europos-muzikai). Tuomet, matant visų susirinkusiųjų nuoširdžiai šlovinamą ir garbinamą maestro (pavyko padaryti telefonu netgi porą nuotraukų), negalėjo net šmėkštelėti mintis, kad daugiau jo nebesutiksime. Giedras veidas ir skaidrus žvilgsnis buvo visiškai tokie pat kaip anksčiau...