Crescendo į tylą

Kai kurie kompozitoriai savo muzikos atpažįstamumą formuoja per pasirinktas technologines kryptis, kiti – per žanrų, stilių, instrumentarijaus ypatumus ir pan. Kompozitoriaus ir violončelininko Arvydo Malcio kūrybą geriausiai atpažįstame iš jos atlikėjiško, dinamiško, ekspresyvaus charakterio, kontrastų gausos ir tirštos, neretai į sonorizmą linkstančios orkestro muzikinės kalbos. Nepaisant neretai tam tikrą programiškumą sufleruojančių jo kūrinių pavadinimų, iš tikrųjų šio kūrėjo muzika artima grynajai, neprisirišančiai prie konkrečių „užmuzikinių“ reikšmių ar naratyvų.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo koncertų ciklas „Alma mater musicalis“ dažnai pristato Lietuvos Vyriausybės arba Nacionalinių premijų laureatus. Tiems, kurie tik probėgšmais buvo girdėję, tiesa, gana dažnai mūsų koncertų salėse skambančią Vyriausybės premijos laureato A. Malcio kūrybą, vasario 10 d. „Alma mater musicalis“ organizuoto autorinio kompozitoriaus vakaro programa, mano nuomone, gana taikliai reprezentavo bendruosius kompozitoriaus muzikos bruožus.  

Koncertą sudarė keturi savo reputaciją jau turintys A. Malcio kūriniai – „Perskelta tyla“ ir „Plexus“ („Raizginys“) styginių orkestrui, taip pat Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui bei Koncertas akordeonui ir styginių orkestrui. Autoriniam vakarui pavyko suburti solidžius atlikėjus – solo partijas atliko du ryškūs jaunosios kartos menininkai, klarnetininkas Vytautas Giedraitis ir akordeonininkas Tadas Motiečius, kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (meno vadovas Sergejus Krylovas), kuriam dirigavo Vokietijos orkestrų ir Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentas Vilmantas Kaliūnas, parengęs ne vieną programą ir su Lietuvos kameriniu orkestru. A. Malcys taip pat puikiai pažįsta šį kolektyvą – jų kūrybinė draugystė trunka bene du dešimtmečius, o jos rezultatas – ne tik A. Malcio kūrinių įtraukimas į įvairias programas, kompozitoriaus kūrybos vakarai, bet ir įrašyti autoriniai albumai.

A. Malcio muziką galima priskirti tai šiuolaikinės muzikos krypčiai, kuri natūraliai evoliucionuoja iš tradicijos, jos nelaužydama, o veikiau individualiai transformuodama. Kaip ir buvo girdėti autorinio vakaro programoje, kompozitorius neatsisako repriziškumo, skirtingų praeities stilių projekcijų, gana tradicinės kūrinių formos rikiuotės (jei koncertas – tai trijų dalių ir pan.). Tipiniai bruožai – muzikos dinamiškumas, kartais net ypač aštrus kontrastingumas ir bendra visų muzikos parametrų augimo tendencija – jungė ir visą vakaro programą.

„Perskelta tyla“ pasižymi ypač plačia emocine amplitude – nuo ramaus susimąstymo iki aistringos vidinės ekstazės. Ypač aštrūs ir dažni muzikinės medžiagos kontrastai kartais net kiek chaotiški. Kompozitorius šiame kūrinyje žaidžia styginių tembrais, nevengia naudoti įvairių mikrojudėjimų, kurie lemia sonoristinį kai kurių epizodų pobūdį. Galiausiai, visus muzikinius parametrus auginant crescendo, pasiekus kulminacinį tašką, tarsi susprogstama ir grįžtama į tai, nuo ko viskas prasidėjo, – į tylą. Orkestras griežė techniškai puikiai, vis dėlto būtent pirmajame vakaro kūrinyje, rodės, galima buvo paieškoti daugiau interpretacinių niuansų, nes šioje muzikoje individualioms atlikėjų idėjoms palikta ypač daug erdvės.

Bene didžiausią įspūdį šiame koncerte paliko Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui, solo partiją atliko V. Giedraitis. Kompozicija skirta šviesaus atminimo klarnetininkui Algirdui Doveikai, o tam tikrą semantinį šio atlikimo ryšį sustiprino tai, kad solistas grojo paties A. Doveikos klarnetu. Šis A. Malcio opusas apgobtas savotiškos sakralumo auros. Pirmą jo dalį pradeda judėjimas šviesos link – į aukštyn kylantį klarneto pasažą atsako orkestras, galiausiai „sulimpantis“ į romų akordą, jo fone leidžiama solistui ekspresyviai išsisakyti. Antra dalis – tamsesnio, niūresnio charakterio, tarsi savotiškas memento, nestokojantis ilgesio ir nostalgijos. Trečią dalį ramiai pradeda orkestras. Jis tarsi įrėmina solisto partiją, kol galiausiai viskas suauga į vientisą garsų masę. Pabaigoje klarnetas ir vėl iškyla virš bendros faktūros, tarsi žvelgdamas į čia paliktą pasaulį iš viršaus, kol galop išnyksta – it miražas, trapi, nesugaunama žmogaus būtis... V. Giedraitis – talentingas, ypač muzikalus, o Šv. Jonų bažnyčios akustika tik paryškino šiuos atlikėjo bruožus.

Du paskutinius koncerto kūrinius siejo tai, jog pristatydama juos muzikologė Laimutė Ligeikaitė paminėjo kompozitoriaus nuostatą juose trinti skirtingų stilių, žanrų rėmus, maišyti skirtingus „muzikinius aromatus“. „Plexus“ tai įprasmino ritminių ir melodinių sprendimų įvairove. Vietomis pasigirsta vos ne liaudiškas motyvas, kitur justi net lengvi džiazo atgarsiai. Tiesa, jie vis vien buvo tvarkingai įkomponuoti į tai, ką laikome tradicine akademine muzika. Kompozicijai taip pat būdinga bendra visų muzikinių parametrų auginimo tendencija, pomėgis gana drastiškai derinti skirtingus tempus ir nuotaikas.

Vakaro programą užbaigė Koncertas akordeonui ir styginių orkestrui. Kūrinys parašytas vienam ryškiausių šių dienų akordeonininkų, nenuilstančiam naujosios muzikos interpretatoriui Raimondui Sviackevičiui, o A. Malcio autoriniame vakare jį atliko talentingas R. Sviackevičiaus studentas Tadas Motiečius, taip pat jau „užsikrėtęs“ šiuolaikinės muzikos virusu.

Koncerte akordeonui solisto ir orkestro santykis traktuojamas kiek kitaip nei Koncerte klarnetui. Solisto partija čia tarsi „įmerkta“ į bendrą kūrinio faktūrą, trumpam išnyra ir ilgainiui vėl susilieja su orkestru. Teiginys, jog šis kūrinys taip pat siekia atmesti stilistines ribas, taikliausiai įprasmintas trečioje opuso dalyje. Čia pasigirsta lengva, pagauli melodija – tarsi tiesiai iš paryžietiško Monmartro. Tai ir savotiška paties instrumento daugiaplaniškumo reminiscencija.

Šį autorinį A. Malcio koncertą pavadinčiau embleminiu. Kūriniai, kuriuos girdėjome „Alma mater musicalis“ ciklo vakare, mano nuomone, taikliai atskleidžia būdingiausius kompozitoriaus muzikos bruožus. Nebaugi ši muzika, ypač kai yra interpretuojama talentingų atlikėjų.