Autorius: Rasa Murauskaitė

Didesnės ambicijos ateičiai

„Šiandienos renginys – tik branduolys, naujas bandymas, tačiau ir upė prasideda nuo šaltinio. Tikimės, kad vieną gražią dieną šis konkursas galbūt taps tarptautiniu“, – kovo 8 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusioje jaunųjų pianistų konkurso „Lisztofonija“ apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo jo įkvėpėja ir komisijos pirmininkė, LMTA profesorė, pianistė Mūza Rubackytė.

 

Pirmą kartą rengiamai „Lisztofonijai“ dėmesys buvo nemenkas. Tačiau pats renginys kamerinis – jame varžėsi vos šeši dalyviai, o ir žiūrovų daugumą sudarė LMTA bendruomenė ar konkursantų artimieji. Tiesa, galimybę dalyvauti ribojo konkurso sąlyga, teigianti, jog „Lisztofonijos“ konkursas skirtas Lietuvoje studijuojantiems ar anksčiau čia studijavusiems jauniesiems atlikėjams. Juos vertinusią komisiją taip pat sudarė žymūs lietuvių muzikai – žiuri pirmininkė M. Rubackytė, LMTA Fortepijono katedros vedėjas, profesorius Jurgis Karnavičius, profesorė Birutė Vainiūnaitė ir dvi jaunosios kartos pianistės – Eglė Andrejevaitė ir Emilija Žukauskaitė.

Paskelbti konkurso nugalėtojai

Savaitę smuiko kultūros bendruomenės, pedagogų ir akademinės muzikos gurmanų dėmesį kaustęs V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas baigėsi. Tarptautinei komisijai, kuriai pirmininkavo maestro Gidonas Kremeris, išklausius finalistų pasirodymus, buvo paskelbti konkurso laureatai, diplomantai ir specialiųjų prizų laimėtojai. Aukščiausiai įvertinta ir 10 000 eurų pirmąja premija apdovanota japonų smuikininkė Yurina Arai.

 

Antrąja ir trečiąja vieta atitinkamai įvertinti smuikininkas iš Ukrainos Dmytro Udovychenko ir jaunasis japonų smuiko virtuozas Rennosuke Fukuda. Diplomantais paskelbti japonų smuikininkė Mayu Ozeki ir Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas. Japonų smuikininkus, kurie konkurse pelnė du laureatų vardus ir diplomą, atvyko pasveikinti Japonijos ambasadorius Lietuvoje, Jo ekscelencija ponas Toyohei Shigeeda.

Keletas smuikininkų sambūrio perlų

Turbūt ne vienas, stebėjęs V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar sekęs dalyvių pasirodymus tiesiogiai internetu, nedrįs prieštarauti, jog į Lietuvą šį kartą susirinko labai talentingi jauni menininkai. Iš 35 atlikėjų komisijai teko atrinkti tik šešis, kuriems lemta groti finale su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Labiausiai šį kartą pasisekė trims dalyviams iš Japonijos – Yurinai Arai, Rennosuke Fukuda, Mayu Ozeki, rusų smuikininkui Stepanui Starikovui, ukrainiečiui Dmytro Udovychenko ir lietuviui Bernardui Petrauskui.

 

Turbūt apie kiekvieną konkurso dalyvį būtų galima pasakoti atskirai, tačiau tam prireiktų ne vieno popieriaus lapo. O ir visų išgirsti neteko, nes šįkart I turo programų perklausos truko net keturias dienas! Tačiau iš to, ką teko išgirsti, o ir iš publikos, specialistų, taip pat kolegų nuotaikų, nuomonė susidarė viena – tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, muzikaliai logiškų sprendimų tam, kad patektų tarp šešių geriausiųjų konkurse, šį kartą jau neužtenka. Ieškota meninės brandos, išskirtinumo ir ryškiausių talentų. Tokių neabejotinai pilna ir tarp finalo ribos neperžengusiųjų, nes daug nuoširdaus susižavėjimo sulaukė ne tik tie, kuriems lemta tapti konkurso laureatais ar diplomantais, bet ir kiti konkurso dalyviai.

V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas

Rekordinio susidomėjimo sulaukęs V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas prasideda! Vasario 13–19 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dėl konkurso laurų varžysis beveik 40 jaunųjų smuikininkų iš viso pasaulio. Klausytis gražiausių smuiko repertuaro kūrinių, atliekamų talentingų jaunų solistų, organizatoriai kviečia ir virtualiai – visi dalyvių pasirodymai bus transliuojami gyvai. Nuo vasario 14 d. 15 val. stebėti konkursą galima adresu www.heifetz.lt.

 

Atranka į V tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą buvo ypatingai intensyvi – sulaukta net 169 dalyvių paraiškų, atkeliavusių iš 42 pasaulio valstybių. Po įtempto žiuri darbo atrinkti geriausi jaunieji smuikininkai, pakviesti atvykti į II konkurso turą Vilniuje. Šeši iš sėkmingai įveikusių atranką – jaunieji lietuvių atlikėjai.

Iš Švedijos – džiugūs įspūdžiai ir užmegzti kontaktai

Įkvepiančiai 2017 m. prasidėjo koncerinei įstaigai valstybiniam chorui „Vilnius“. Sausio 5–6 d. kolektyvo vyrų grupė dalyvavo Gioacchino Rossini operos „Pelenė“ („La Cenerentola“) koncertinio atlikimo premjeroje Švedijoje, Smolando mieste. Šis projektas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Švedijos Jonšiopingo „Sinfonietta“, minint 200 metų kūrinio sukaktį. Tarptautinis projektas sujungė skirtingų šalių profesionalius atlikėjus ir Malmės aukštosios muzikos mokyklos dainavimo specialybės studentus, kuriems buvo skirti antraplaniai vaidmenys. Sparčiai kylanti žvaigždė Gaia Petrone (mecosopranas, Italija) įkūnijo Angeliną-Pelenę, princą Ramiresą dainavo tenoras Leonardo Ferrando (Urugvajus), o artistiškam bosui-baritonui Yuri Kissinui (Izraelis, Prancūzija) patikėtas barono Dono Magnifiko vaidmuo.

Naujos choro eros šauklys

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

 

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Minimalistinių sonatų vakaras

Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.

 

Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).

Subtilumo ir ekspresijos dialogai

Garso ir vaizdo samplaika – gilias šaknis turinti meninės raiškos formų draugystė. Muziko ir dailininko talentus jungiančio menininko Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalyje lapkričio 2 d. rodėsi, kad vaizdas – tai inspiracija, sufleruojanti galimas suvokimų perspektyvas.

 

V. Paukštelis yra atradęs ir dailininko talentą, kuris neretai reiškiasi šalia jo atliekamos muzikos, papildydamas pianisto skambinamų kūrinių ir paties atlikėjo meninės charakteristikos siluetą. Jo „Šokančių paveikslų“ rečitalis (paveikslus „atgaivino“ animatorius Eimantas Pivoriūnas) jau buvo palankiai sutiktas legendinėje Niujorko „Carnegie Hall“ (be animacijų), neseniai skambėjo Vienoje, prieš metus – ir Berlyno filharmonijoje, o šįkart Lietuvos publika menų sintezės paveikumą galėjo išbandyti elegantiškame „Vaidilos“ teatre.

 

Rečitalio programa apglėbė kelių šimtmečių muziką – nuo baroko per romantizmą ir impresionizmą nukeliauta iki pat paprastumo magija dvelkiančių Arvo Pärto kūrinių, matuojančių ir atlikėjo, ir klausytojo meninio pojūčio subtilumo išteklius. Tačiau visus be išimties kūrinius atliekant buvo galima pastebėti ypatingos precizikos paieškas ir santūrų bei pamatuotą prisilietimą prie instrumento. Ir atvirkščiai, kai kuriuose kūrinius lydinčiuose paveiksluose veržėsi neribota drąsa, platus ir ekspresyvus mostas, savaip kontrastuodamas, bet ir papildydamas racionalų atlikimo pobūdį.

Nuo choralo iki galingo orkestro

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.

 

Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).

Jaunieji klaviatūros magai

Bet koks muzikinis konkursas pirmiausia yra šventė. Tik su tokia nuotaika jo erdves turi palikti dalyviai, jų mokytojai ir publika. Išsaugoti džiugią, meilės muzikai kupiną nuotaiką ypač svarbu, kai pasidalinti savo augančiu talentu renkasi patys jauniausi, daugelis kurių gal dar tik svarstantys, ar muzika taps jų pasirinkimu, ar tik malonia pakeleive, su kuria dabar jie bando artimiau susipažinti. Manau, kad po neseniai prabėgusio X tarptautinio Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkurso, vykusio paskutiniąją balandžio savaitę, visa jo bendruomenė išsinešė daug gražių prisiminimų, užgožusių konkurencines nuotaikas. Visi, be abejo, išsinešė ir gražią muzikinę patirtį – įsimintinas interpretacijas, unikalius pasirodymus, pastebėtus pražystančius talentus.

 

Ankstesnių B. Dvariono konkursų taip intensyviai stebėti nėra tekę, todėl dalyvių atlikimo lygio pokyčius tevertina tie, kurie šiuo muzikiniu įvykiu gyvena ne vienus metus. Tačiau bandant sudėti visa, ką teko girdėti per I ir II pianistų turus, manau, tikrai niekas nesakys, kad konkurso lygis buvo žemas. Net ir patys mažiausieji, A grupės atlikėjai, parodė šaunų muzikinį pasiruošimą. Abiejų turų metu sužavėjo pats jauniausias konkurso dalyvis – iš Šilutės meno mokyklos atvykęs Pijus Pirogovas (mokytoja Liudmila Kašėtienė). Jis I turo perklausą pradėjo skambindamas ne tik nepaprastai tvarkingai, bet ir, savo amžiui, išties muzikaliai ir rafinuotai. II ture neabejotinai sužavėjo tai, jog viena atliktų pjesių buvo jo paties sukurta. Toks kūrybingumas rodo, jog šis vaikas muzika domisi ne todėl, kad tėvai ar mokytojai liepia, o todėl, kad jam pačiam įdomu.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”