Autorius: Rasa Murauskaitė

Dėmesio: aukščiausia įtampa!

Šiais laikais būtų neteisinga sakyti, kad norėdamas apsilankyti aukščiausios kokybės renginiuose būtinai turi keliauti į užsienį – daugiau ar mažiau geros kultūros galima rasti ir nekirtus Lietuvos sienos. Vis dėlto kartais įdomu žvilgtelėti toliau čionykštės kultūrinės erdvės ir pašniukštinėti, kuo kvėpuoja didžiausių Europos metropolijų scenos. Šįkart taikiklyje atsidūrė daugiakultūris Londonas, o konkrečiau – šio didmiesčio operos naujienos, mat „Covent Garden“ operoje neseniai pristatyta vieno žymiausių nūdienos kompozitorių Thomo Adèso naujausia opera „Naikinantis angelas“ („The Exterminating Angel“).

 

Londone vyksta nepaprastai daug renginių, tačiau būtent į operą nuviliojo paprastas faktas – Lietuvoje šiuolaikinių operų, ypač rodomų tradiciniuose operos teatruose, per maža. O juk nepaprastai įdomu išgirsti, kokios šiandienos scenos meno žanro tendencijos. Juo labiau kad T. Adèsas – vienas žymiausių kūrėjų, po sėkmingų ankstesniųjų operų tapęs vienu ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio akademinės scenos lyderių. Opera „Naikinantis angelas“, paremta 1962 m. siurrealistiniu režisieriaus Luiso Buñuelio filmu, pirmą kartą rodyta praėjusių metų Zalcburgo festivalyje. Kūrinyje jaučiamas ypač glaudus muzikos ir siužeto ryšys – to kompozitorius pasiekė glaudžiai bendradarbiaudamas su libretistu ir režisieriumi.

Didesnės ambicijos ateičiai

„Šiandienos renginys – tik branduolys, naujas bandymas, tačiau ir upė prasideda nuo šaltinio. Tikimės, kad vieną gražią dieną šis konkursas galbūt taps tarptautiniu“, – kovo 8 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusioje jaunųjų pianistų konkurso „Lisztofonija“ apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo jo įkvėpėja ir komisijos pirmininkė, LMTA profesorė, pianistė Mūza Rubackytė.

 

Pirmą kartą rengiamai „Lisztofonijai“ dėmesys buvo nemenkas. Tačiau pats renginys kamerinis – jame varžėsi vos šeši dalyviai, o ir žiūrovų daugumą sudarė LMTA bendruomenė ar konkursantų artimieji. Tiesa, galimybę dalyvauti ribojo konkurso sąlyga, teigianti, jog „Lisztofonijos“ konkursas skirtas Lietuvoje studijuojantiems ar anksčiau čia studijavusiems jauniesiems atlikėjams. Juos vertinusią komisiją taip pat sudarė žymūs lietuvių muzikai – žiuri pirmininkė M. Rubackytė, LMTA Fortepijono katedros vedėjas, profesorius Jurgis Karnavičius, profesorė Birutė Vainiūnaitė ir dvi jaunosios kartos pianistės – Eglė Andrejevaitė ir Emilija Žukauskaitė.

Paskelbti konkurso nugalėtojai

Savaitę smuiko kultūros bendruomenės, pedagogų ir akademinės muzikos gurmanų dėmesį kaustęs V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas baigėsi. Tarptautinei komisijai, kuriai pirmininkavo maestro Gidonas Kremeris, išklausius finalistų pasirodymus, buvo paskelbti konkurso laureatai, diplomantai ir specialiųjų prizų laimėtojai. Aukščiausiai įvertinta ir 10 000 eurų pirmąja premija apdovanota japonų smuikininkė Yurina Arai.

 

Antrąja ir trečiąja vieta atitinkamai įvertinti smuikininkas iš Ukrainos Dmytro Udovychenko ir jaunasis japonų smuiko virtuozas Rennosuke Fukuda. Diplomantais paskelbti japonų smuikininkė Mayu Ozeki ir Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas. Japonų smuikininkus, kurie konkurse pelnė du laureatų vardus ir diplomą, atvyko pasveikinti Japonijos ambasadorius Lietuvoje, Jo ekscelencija ponas Toyohei Shigeeda.

Keletas smuikininkų sambūrio perlų

Turbūt ne vienas, stebėjęs V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar sekęs dalyvių pasirodymus tiesiogiai internetu, nedrįs prieštarauti, jog į Lietuvą šį kartą susirinko labai talentingi jauni menininkai. Iš 35 atlikėjų komisijai teko atrinkti tik šešis, kuriems lemta groti finale su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Labiausiai šį kartą pasisekė trims dalyviams iš Japonijos – Yurinai Arai, Rennosuke Fukuda, Mayu Ozeki, rusų smuikininkui Stepanui Starikovui, ukrainiečiui Dmytro Udovychenko ir lietuviui Bernardui Petrauskui.

 

Turbūt apie kiekvieną konkurso dalyvį būtų galima pasakoti atskirai, tačiau tam prireiktų ne vieno popieriaus lapo. O ir visų išgirsti neteko, nes šįkart I turo programų perklausos truko net keturias dienas! Tačiau iš to, ką teko išgirsti, o ir iš publikos, specialistų, taip pat kolegų nuotaikų, nuomonė susidarė viena – tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, muzikaliai logiškų sprendimų tam, kad patektų tarp šešių geriausiųjų konkurse, šį kartą jau neužtenka. Ieškota meninės brandos, išskirtinumo ir ryškiausių talentų. Tokių neabejotinai pilna ir tarp finalo ribos neperžengusiųjų, nes daug nuoširdaus susižavėjimo sulaukė ne tik tie, kuriems lemta tapti konkurso laureatais ar diplomantais, bet ir kiti konkurso dalyviai.

V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas

Rekordinio susidomėjimo sulaukęs V tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas prasideda! Vasario 13–19 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje dėl konkurso laurų varžysis beveik 40 jaunųjų smuikininkų iš viso pasaulio. Klausytis gražiausių smuiko repertuaro kūrinių, atliekamų talentingų jaunų solistų, organizatoriai kviečia ir virtualiai – visi dalyvių pasirodymai bus transliuojami gyvai. Nuo vasario 14 d. 15 val. stebėti konkursą galima adresu www.heifetz.lt.

 

Atranka į V tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą buvo ypatingai intensyvi – sulaukta net 169 dalyvių paraiškų, atkeliavusių iš 42 pasaulio valstybių. Po įtempto žiuri darbo atrinkti geriausi jaunieji smuikininkai, pakviesti atvykti į II konkurso turą Vilniuje. Šeši iš sėkmingai įveikusių atranką – jaunieji lietuvių atlikėjai.

Iš Švedijos – džiugūs įspūdžiai ir užmegzti kontaktai

Įkvepiančiai 2017 m. prasidėjo koncerinei įstaigai valstybiniam chorui „Vilnius“. Sausio 5–6 d. kolektyvo vyrų grupė dalyvavo Gioacchino Rossini operos „Pelenė“ („La Cenerentola“) koncertinio atlikimo premjeroje Švedijoje, Smolando mieste. Šis projektas buvo įgyvendintas bendradarbiaujant su Švedijos Jonšiopingo „Sinfonietta“, minint 200 metų kūrinio sukaktį. Tarptautinis projektas sujungė skirtingų šalių profesionalius atlikėjus ir Malmės aukštosios muzikos mokyklos dainavimo specialybės studentus, kuriems buvo skirti antraplaniai vaidmenys. Sparčiai kylanti žvaigždė Gaia Petrone (mecosopranas, Italija) įkūnijo Angeliną-Pelenę, princą Ramiresą dainavo tenoras Leonardo Ferrando (Urugvajus), o artistiškam bosui-baritonui Yuri Kissinui (Izraelis, Prancūzija) patikėtas barono Dono Magnifiko vaidmuo.

Naujos choro eros šauklys

Galime tvirtai teigti, kad šiais metais Lietuvos koncertų salėse sužibo nemažai žvaigždžių. Vienas paskutinių jų suspindėjimų įvyko gruodžio 12 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur net du vakarus sostinės publika galėjo išvysti diriguojantį bene žymiausią pasaulyje choro dirigentą, kompozitorių, amerikietį Ericą Whitacre’į. Muzikas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Kalifornijoje, į Lietuvą atvyko choro „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Artūras Dambrauskas) kvietimu ir kartu su juo parengė efektingą, daugiausia paties Whitacre’io kūrinių programą. Akivaizdu, jog šis projektas, pavadintas „Revolution Together“ („Revoliucija kartu“) nesitaikė tik į siaurą meno profesionalų publiką (nors reklamos gausa koncertai nepasižymėjo), veikiau siekta efektingos ir plačiajai publikai patrauklios muzikos ir vaizdo sąjungos. Galų gale ir pats Whitacre’is – labai atviras, šiltas, su publika bendraujantis menininkas, todėl natūralu, kad jo koncertas dvelkė tokia pat nuotaika.

 

Po koncertą pradėjusios Artūro Bulotos elektroninės improvizacijos suskambo svečio diriguojamas jo paties kūrinys „Lux Aurumque“. Ši kompozicija svarbi daugeliu prasmių, pavyzdžiui, ją galima rasti „Grammy“ laimėjusiame Whitacre’io albume „Light & Gold“. Tačiau visų svarbiausia, kad būtent šis kūrinys pagrindė unikalų, pirmąjį pasaulyje virtualaus choro projektą, galima sakyti, pradėjusį naują chorinės muzikos erą ir parodžiusį, kokios galimybės slypi itin dinamiškame šiandienos technologijų pasaulyje (Lietuvoje virtualaus choro projektas taip pat buvo parengtas, jo autorė – choro dirigentė ir muzikologė Ingrida Alonderė). Visgi pirmajame „Bel Canto“ ir Whitacre’io „susitikime“ užtikrintumo pritrūko – trūko susiklausymo, kolektyvas ir dirigentas vieni šalia kito tarsi pasijuto kiek nedrąsiai.

Minimalistinių sonatų vakaras

Pianistė Indrė Baikštytė ir smuikininkė Rūta Lipinaitytė neabejotinai yra ryškios savo kartos atlikėjos. Jų dalyvavimas įvairiuose kameriniuose ansambliuose neretai tampa aukštos kokybės ženklu. Dar svarbiau, kad abi muzikės – puikios šiuolaikinės muzikos interpretatorės, o ir pačios sako, kad ši joms artimiausia. I. Baikštytės ir R. Lipinaitytės duetas „Domino Duo“ šiais metais mini kūrybinės veiklos dvidešimtmetį. Nors prieš judviejų koncertą lapkričio 6 d. „Vaidilos“ teatre tai nebuvo pabrėžta, šis vakaras tapo gražiu meninės sukakties paminėjimu.

 

Koncertui parengta labai įdomi programa – pavadinimas „Romantiškas minimalizmo dvelksmas“ slėpė XX–XXI a. parašytus įspūdingus sonatų ciklus. Ne paslaptis, kad šiuolaikinė akademinė muzika publikai yra nelengvas iššūkis, tačiau duetas pasirinko ypač patrauklius, nesudėtingus kūrinius, taigi jų buvo lengva ir malonu klausyti. Tiesa, neišgirdome vienos programoje numatytos kompozicijos – Leonido Desiatnikovo „Wie der alte Leiermann“ („Kaip senas rylininkas“).

Subtilumo ir ekspresijos dialogai

Garso ir vaizdo samplaika – gilias šaknis turinti meninės raiškos formų draugystė. Muziko ir dailininko talentus jungiančio menininko Viktoro Paukštelio „Šokančių paveikslų“ rečitalyje lapkričio 2 d. rodėsi, kad vaizdas – tai inspiracija, sufleruojanti galimas suvokimų perspektyvas.

 

V. Paukštelis yra atradęs ir dailininko talentą, kuris neretai reiškiasi šalia jo atliekamos muzikos, papildydamas pianisto skambinamų kūrinių ir paties atlikėjo meninės charakteristikos siluetą. Jo „Šokančių paveikslų“ rečitalis (paveikslus „atgaivino“ animatorius Eimantas Pivoriūnas) jau buvo palankiai sutiktas legendinėje Niujorko „Carnegie Hall“ (be animacijų), neseniai skambėjo Vienoje, prieš metus – ir Berlyno filharmonijoje, o šįkart Lietuvos publika menų sintezės paveikumą galėjo išbandyti elegantiškame „Vaidilos“ teatre.

 

Rečitalio programa apglėbė kelių šimtmečių muziką – nuo baroko per romantizmą ir impresionizmą nukeliauta iki pat paprastumo magija dvelkiančių Arvo Pärto kūrinių, matuojančių ir atlikėjo, ir klausytojo meninio pojūčio subtilumo išteklius. Tačiau visus be išimties kūrinius atliekant buvo galima pastebėti ypatingos precizikos paieškas ir santūrų bei pamatuotą prisilietimą prie instrumento. Ir atvirkščiai, kai kuriuose kūrinius lydinčiuose paveiksluose veržėsi neribota drąsa, platus ir ekspresyvus mostas, savaip kontrastuodamas, bet ir papildydamas racionalų atlikimo pobūdį.

Nuo choralo iki galingo orkestro

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, romiai stūksanti šalia šiuo metu tvarkomos Lukiškių aikštės, tampa vis karščiau rusenančiu kultūros židiniu. Jau metai, kaip vilniečiai ir miesto svečiai neretai pradžiuginami būtent iš jos sklindančiais kariljono garsais. Šis unikalus instrumentas praėjusiais metais pirmą kartą nuskambėjo būtent Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio renginių kontekste. Sakralinę muziką chorui populiarinantys festivalio renginiai, vykstantys po Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios sparnu – jau ne naujiena sostinės publikai, neabejingai kitokios muzikos troškimui.

 

Tą festivalio „kitoniškumą“ puikiai atspindėjo rugsėjo 14-osios koncertas, kuriame nurimti ir pabūti kartu su Dievu pakvietė Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ (vadovas Romualdas Gražinis) giedotojai bei Olivier Messiaeno muziką vargonavęs Dainius Sverdiolas. Tą trečiadienį simboliškai susijungė kelios progos – viso festivalio dvasią persmelkęs Dominikonų ordino 800 m. jubiliejus, giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ įkūrimo 10-metis bei Katalikų bažnyčios minima Kryžiaus išaukštinimo šventė. Šią sankirtą pažymėjo programoje skambėjusios Grigališkojo choralo sekvencijos, himnai, gradualai, Guillaume’o Dufay ir Johanneso Ockeghemo polifoniniai kūriniai, skirti Švč. Mergelės Marijos garbei, bei vieno įtakingiausių XX a. kompozitorių Messiaeno keturios vargoninės meditacijos „Lֹ’Ascension“ („Žengimas dangun“).

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”