Profesoriaus Viktoro Radovičiaus šimtmečiui

2019-ieji buvo gausūs iškilių Lietuvos kultūros asmenybių jubiliejų. Minėtos įvairios sukaktys, tarp jų ypač išsiskyrė šimtmečiai. Daug dėmesio buvo skirta kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms, jų renginius vainikavo Klaipėdos muzikinio teatro naujai pastatyta opera „Kelionė į Tilžę“ ir koncertai Nacionalinėje filharmonijoje. E. Balsys ilgus metus darbavosi dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ugdė būsimus muzikos kūrėjus. Tuo pačiu laiku tais pačiais koridoriais vaikščiojo kiti du profesoriai, mokę būsimus Lietuvos atlikėjus. Tai E. Balsio bendraamžiai – pianistė Marieta (Mariam) Azizbekova (1919–2012) ir smuikininkas Viktoras Radovičius (1919–1982).

Šių asmenybių šimtmečiui skirti koncertai ir kitokie renginiai prasidėjo dar paskutinėmis spalio dienomis, o baigėsi artėjant Kalėdoms. Jie vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Paliesiaus dvaro „Pasagos“ ir Vilniaus „Organum“ salėse, Naujosios Vilnios muzikos mokykloje. Būtent šioje mokykloje nuo 2007 m. vyksta Tarptautiniai Viktoro Radovičiaus jaunųjų stygininkų konkursai. Šiemet įvyko jau penktasis, o trys pirmosios vietos laureatės – M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivės – pasirodė V. Radovičiaus šimtmečio minėjime gruodžio 12 d. LMTA Didžiojoje salėje. Tai Liepa Jurgutavičiūtė, Ugnė Katinskaitė (abiejų mokytoja Rusnė Mataitytė) ir Saulė Buikaitė (mokyt. Rūta Lipinaitytė). LMTA Styginių instrumentų katedra, vadovaujama profesorės R. Lipinaitytės, surengė V. Radovičiaus šimtmečiui skirtą studentų konkursą. Jo laureates išgirdome tame pačiame minėjime LMTA. Tai I vietą pelniusi Marija Pranskutė (prof. R. Lipinaitytės kl.) ir II vietos laureatė Paulina Jankovskytė (prof. Ingridos Armonaitės-Galinienės kl.). Kituose jubiliejiniuose koncertuose dalyvavo buvę abiejų profesorių mokiniai, mokinių mokiniai ir anūkai – pianistas Viktoras ir kompozitorius Vytautas Paukšteliai. V. Radovičiaus auklėtinis Atis Bankas, specialiai atvykęs iš Kanados su pianiste Viktoria Kogan, per du vakarus LMTA Didžiojoje salėje pagrojo septynias Ludwigo van Beethoveno sonatas.

Tikras V. Radovičiaus išugdytų smuikininkų paradas įvyko gruodžio 10 d. Vilniuje, „Organum“ salėje. Šio, kaip ir kelių kitų koncertų programą sudarė profesorius Petras Kunca, atlikęs ypač didelį organizacinį darbą. Tą vakarą pasirodė visi norintys pagerbti savo pedagogą ir profesorių, nepaisant to, kiek metų jie mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje ir tuometėje Konservatorijoje (dabar LMTA). Tai pats Petras Kunca, Algirdas Paukštė su žmona Vaida, Izraelyje gyvenantis Aleksandras Štarkas, Ingrida Armonaitė, Jonas Tankevičius, iš Šveicarijos atvykęs Borisas Livschitzas, Eugenija Miklaševskaja, Saulė Kondrotaitė ir Rusnė Mataitytė. Pastarajai smuikininkei talkino pianistas Sergejus Okruško, kitiems – nepamainoma V. Radovičiaus klasės pianistė koncertmeisterė Aušra Banaitytė. Atlikėjai pasirinko tuos kūrinius, kurie leido atsiskleisti geriausioms jų savybėms, V. Radovičiaus skiepytai grojimo mokyklai, o kartu skraidino širdies šiluma apgaubtus garsus mylimam mokytojui, kad ir kur jis jų klausytųsi... Skambėjo Igorio Stravinskio, Wolfgango Amadeus Mozarto, Antonino Dvořáko–Fritzo Kreislerio, Cézaro Francko, Eduardo Balsio, Josefo Suko, Johanneso Brahmso–Jaschos Heifetzo, Heinricho Wilhelmo Ernsto, Manuelio Maria Ponce ir Fritzo Kreislerio kūriniai. Koncerte skambėjo dar vienas opusas, sukurtas specialiai šiam vakarui, – 75-metį mininčio Giedriaus Kuprevičiaus „Septyni tekstai smuikui“, jį atliko B. Livschitzas. Atskirai norisi paminėti koncerte Ingridos Armonaitės pagrotą šių metų jubiliato E. Balsio Koncertą smuikui solo. Profesorius V. Radovičius itin vertino E. Balsio muziką, ypač jo Antrąjį koncertą, pjeses iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, kurias mėgo užduoti mokiniams.

Viktorą Radovičių, nuostabų pedagogą ir žmogų, likimas lėmė pažinti asmeniškai, kelerius metus pas jį mokytis ir patirti nepaprastą rūpestį bei globą. „Anais laikais“ (kalbant tiesiai, sovietiniais) vieni kitais domėjomės labiau (gal dėl to, kad nebuvo mobilių telefonų ir „veidaknygių“), daugiau bendravome, įdėmiau klausėmės, ką kas ir kaip groja. Nors dar buvau mokinė, žinojau visus iki vieno tuometinius V. Radovičiaus mokinius ir studentus. Kai kuriuos pažinojau ir artimiau. Iki šiol atmintyje išlikusios tuomet ištartos mokytojo mintys ir patarimai, jo balso intonacijos, nuoširdus juokas. Pamokose pralinksmėdavome, kai jis netikėtai papokštaudavo. Ypač įsiminė jo įvaizdintas pasakojimas apie kažkurį Maskvos profesorių (rodos, Dmitrijų Cyganovą), demonstruojantį studentui, kaip „ant sol stygos“ tiksliai atlikti Camille’o Saint-Saënso Trečiojo h-moll koncerto pradžios motyvo šuolį į viršutinę si, į kurią studentas niekaip nepataiko ir vis „falšyvina“. V. Radovičius kelis taktus pagroja, o tą aukštą natą staigiai nuleidęs smuiką garsiai sudainuoja ir ima kvatotis! Vienąsyk tarp mūsų kilo diskusija apie Dmitrijaus Šostakovičiaus ir Sergejaus Prokofjevo muziką (jis planavo man užduoti Antrąjį Prokofjevo Koncertą g-moll). Pasakiau, kad kūrinys labai liūdnas, slegiantis ir nenorėčiau jo groti. Tuo metu buvau susidomėjusi Šostakovičiaus muzika, ji man atrodė įdomesnė nei Prokofjevo. Įsiminiau V. Radovičiaus tąsyk man pasakytus žodžius: jam Prokofjevo muzika atrodo žmogiškesnė („čelovečneje“ – jis kalbėjo rusiškai). Dabar jo nuomonei nedvejodama pritarčiau. Didžiausias smuiko autoritetas jam buvo Davidas Oistrachas, šis vardas dažnai skambėdavo klasėje. Visi mokykloje žinojome, kad mūsų mokytojas yra šio smuikininko mokinys. Jei neklystu, kai kurių sonatų ir pjesių pirštuotę bei štrichus jis bus perėmęs iš Oistracho. Paaiškindavo, kodėl geriau griežti taip, o ne kitaip. Bet neretai pasiūlydavo kelis variantus ir leisdavo pasirinkti, kaip mokiniui patogiau. Beje, patardavo paklausyti Oistracho įrašų. Labai džiaugėsi, kad Audronė Vainiūnaitė studijuoja Maskvoje pas šį maestro.

Profesorė A. Vainiūnaitė buvo viena pirmųjų V. Radovičiaus mokinių. Ji pradėjo dar tada, kai dabartinė M.K. Čiurlionio menų mokykla veikė Muzikos ir teatro akademijos pirmame aukšte. Profesorė sako iki šiol gerai prisimenanti V. Radovičiaus pamokas. Tai pedagogas iš didžiosios raidės, nepaprastas grojimo technikos žinovas, taip pat – dėmesingas ir švelnus žmogus. „Jis manimi labai rūpinosi, buvo tarsi tėvas, kartu važiavome į sąjunginį konkursą, o man baigus mokyklą – į Maskvą, pas Davidą Oistrachą. Jei studijuojant reikėdavo dėl ko nors konsultuotis, iš Maskvos parvykdavau į Vilnių pas Viktorą Gavrilovičių. Viskas, ką žinau apie griežimą smuiku, įdėta būtent jo“, – sako A. Vainiūnaitė.

Du dešimtmečius V. Radovičiaus klasėje tuometinėje konservatorijoje pianiste koncertmeistere dirbo Aušra Banaitytė. Atėjo į ją būdama II kurso Marietos Azizbekovos studentė ir dirbo iki profesoriaus mirties 1982 metais. Darbo buvo labai daug, ypač pradžioje, kol susipažino su repertuaru. Pianistė prisimena: „Pagrindinį smuiko repertuarą perpratau per 3–4 metus. Studentai buvo gana įvairaus pajėgumo, tačiau V. Radovičius visiems buvo vienodai dėmesingas. Klasėje vyravo geranoriška atmosfera. Visada buvo ramu.“ A. Banaitytė prisiminė įdomią detalę: ji nežinojo, kurioje Henryko Wieniawskio Polonezo A-dur vietoje, kai smuikas atlieka ilgą smulkių natų pasažą, ji turi pagroti akordą. Profesorius patarė jai išmokti smuiko partiją, tada tikrai žinos. Kitas žaismingas patarimas buvo skirtas Lilei Zingerytei, kuri niekaip negalėjo išmokti atmintinai Piotro Čaikovskio Koncerto III dalies. Jis pasiūlė visą smuiko partiją išmokti paskambinti fortepijonu, tada, sakė, tikrai įsimins.

Visi buvę V. Radovičiaus mokiniai kalba apie jį panašiais žodžiais, nes visi patyrė nepaprastą jo erudiciją, specifinių smuiko dalykų išmanymą, žinojimą, kaip nukreipti mokinį teisinga linkme ir nuolat stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis. Jis tuojau pastebėdavo, kuris turi gerą galvą ir gerą širdį, o kieno viena iš šių savybių nusveria antrąją. Juk pats daug koncertavo – ir su žmona M. Azizbekova, ir su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam atidavė bene keturiolika aktyviausių gyvenimo metų. Dar besikuriant ir stiprėjant orkestrui, V. Radovičiaus kaip pirmojo koncertmeisterio patirtis buvo neįkainojama. Jis formavo orkestro grojimo kultūrą. Apie tai liudijo profesorius Petras Radzevičius, smuikininkas Eugenijus Urbonas, perėmęs iš savo mokytojo šias pareigas. Orkestro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Saulius Sondeckis nesyk tai minėjo ir apie tai rašė.

R. Mataitytė, kaip ir I. Armonaitė, pas V. Radovičių mokėsi neilgai, palyginti su E. Miklaševskaja, A. Paukšte ir J. Tankevičiumi, tačiau tų pamokų iki šiol nėra pamiršusios. R. Mataitytė teigia, kad per gana trumpą laiką V. Radovičius išmokė visų smuiko gudrybių, suteikė grojimo pagrindus. Tai pedagogas iš prigimties, pasižymintis begaline kantrybe. „Viskas, apie ką jis aiškino, ar tai būtų štrichų technika, intonacija, garso išgavimas ir t.t., iš karto pavykdavo, tai buvo tiesiog stebuklas. Jis neleisdavo vaikui pajusti, kad kas nors gali neišeiti. Norėdavau, kad tos pamokos niekada nesibaigtų.“ Dabar dauguma buvusių mokinių patys koncertuoja ir dirba pedagoginį darbą, kaip kadaise V. Radovičius, M.K. Čiurlionio menų mokykloje bei Muzikos ir teatro akademijoje. Jo įdiegtus mokymo principus jie plėtoja ir perduoda būsimoms smuikininkų kartoms. Profesoriaus V. Radovičiaus mokiniai ir mokinių mokiniai groja visuose Lietuvos muzikiniuose kolektyvuose – simfoniniuose ir kameriniuose orkestruose, kvartetuose, įvairiuose ansambliuose.

Vienas buvusių mokinių yra ir profesorius Jurgis Dvarionas, kalbėjęs ne viename minėjime. Jis sakė, kad jo mokytojas išgyveno labai sudėtingų akimirkų karo ir pokario laikotarpiu. Karas buvo nutraukęs jo studijas, o paimtas į kariuomenę pateko nelaisvėn. Gal tai buvo priežastis, kodėl 1948 m. labai gerai baigęs studijas jis negavo darbo Maskvoje ir kurį laiką dirbo įvairiose anuometinės šalies vietovėse. Dirbo tol, kol jo žmona Marieta 1950 m. pagal paskyrimą atvyko dirbti į Lietuvą. Tada su ja atvyko ir V. Radovičius. Jis buvo laimingas.

Šv. Kristoforo orkestro koncertmeisterei Eugenijai Miklaševskajai, regis, teko laimė pas V. Radovičių mokytis ilgiausiai: nuo penktos mokyklos klasės iki pat Konservatorijos baigimo. „Dabar jau suprantu, kad laikas – vienintelis tikras vertintojas. Viešojo dėmesio per daug nelepintas Viktoras Gavrilovičius nematoma skulptoriaus ranka kantriai taisė, tobulino mus ne tik kaip profesionalus, bet ir kaip asmenybes. Neabejoju jo poveikiu kitoms kartoms. Amžinas ačiū jam už tai“, – sako Eugenija.

Manau, visi buvę profesoriaus mokiniai kartu su šių eilučių autore pritars šiems žodžiams ir darsyk pakartos: ačiū, brangus Viktorai Gavrilovičiau.