Birštono džiazo festivalio jubiliejus

Šiemet praūžė, praskambėjo dvidešimtasis džiazo festivalis Birštone. Kadangi jis vyksta kas dveji metai, tai metelių skaičiuoja jau trisdešimt aštuonerius. Jo populiarumas vis auga, vis daugiau žmonių nori čia pabūti, o vietų skaičius salėje, deja, nedidėja. Todėl nebestebina užrašai ant plakatų – „bilietai parduoti“, tačiau netilpusieji į salę visus koncertus galėjo stebėti fojė įrengtame didžiuliame ekrane, kur visai kokybiškai skambėjo garsas, o vaizdą galėjai matyti tokį, kokį matys LRT žiūrovai. Išties, šiemet festivalio programa tiesiog traukte traukė publiką. Renginio šventiškumą nušvietė Birštono kultūros centro fojė iškabinti visų buvusių festivalių plakatai ir fotografų užfiksuotos koncertų akimirkos, taip pat muzikantų veidai. Dar daugiau nuotraukų sukosi ir ekrane. Prieš koncertus ir tarp jų buvo galima įsigyti daugybę muzikos įrašų ir įvairių metų festivalio atributikos. Gaila tik, kad nesuspėjo pražysti įspūdingieji Birštono krokai, bet čia jau gamta pagailėjo šilumos.

Birštono džiazo festivalis daugiausia atspindi lietuvišką džiazą, o užsienio muzikantai paprastai kviečiami tik tie, kurie groja su lietuviais. Bet šiemet buvo ir dvi grupės iš užsienio. Pirmasis svetimšalis, grojantis lietuviškame kontekste, – vibrafono ir perkusijos virtuozas meksikietis Victoras Mendoza, muzikavęs su Kauno bigbendu, kuris šiuo metu priklauso koncertinei įstaigai „Kauno santaka“, o jam vadovauja Jievaras Jasinskis. Labai džiugino smarkiai išaugęs orkestro profesionalumas, muzikinis lankstumas, brandumas ir sugebėjimas įveikti sudėtingas V. Mendozos aranžuotes. Solistas ne kartą pažymėjo, kad laiko šį kolektyvą vienu geriausių Europoje. Koncerte skambėjusios muzikos stilistiką puikiai atskleidžia programos pavadinimas – „La Fiesta Latin Jazz“. Virtuoziškumu, menine branda ir gera nuotaika išsiskiriantis muzikas puikiai atstovauja savo šalies muzikinei kultūrai, derindamas ją su džiazo ir ypač su bigbendinio džiazo specifika.

Veronikos Chichi kvartete groja taip pat vienas užsienietis, puikus kontrabosininkas iš Estijos Heikko Remmelis. Jų besiklausant labiausiai įsiminė gražus, įspūdingas Veronikos balsas, kontrabosininko technika bei pianistas Dmitrijus Golovanovas, ant kurio pečių gulė visa muzikavimo koncepcija, konstrukcija ir meninė intuicija. Žinoma, nederėtų pamiršti šio muzikanto brandos, technikos ir muzikinio skonio.

Ansamblyje „Wind Collective: Hunter – Pashkevich – Di Benedetto“ taip pat muzikuoja Lietuvos atstovas Arkadijus Gotesmanas, jau tris dešimtmečius grojantis Birštono scenoje. Šiemet būtent jam buvo įteiktas festivalio Didysis prizas. Latvis saksofonininkas Denisas Paškevičius puikiai formuoja savo kolektyvo kompozicijų struktūrą, muzikinės medžiagos plėtotę, jau ketverius metus glaudžiai bendradarbiauja su trimitininku iš JAV Jasonu Hunteriu, juodu yra koncertavę ir Vilniuje, padedami lietuvių ritmo grupės. Na o trečiojo šios grupės pūtiko – italo, trombono virtuozo Beppe Di Benedetto – labai gražus instrumento tembras, garso formavimo logika ir nepriekaištinga technika. Nereikėtų pamiršti Neffo Irizarry (gitara) ir dviejų latvių – pianisto Ačio Andersono ir kontrabosininko Reinio Ozoliņio, kurie gražiai formuoja harmoninį pagrindą.

Šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios lietuvės dainininkės Viktorijos Gečytės suburtas kvintetas pasižymi tuo, kad jame muzikuoja lūpinės armonikėlės meistras, išskirtinio talento solistas ir kompozitorius paryžietis Laurent’as Mauras. Jo muzikinės replikos ir „apgrojimai“ bei solo lyg sviestu tepė visą kolektyvo pasirodymą. Kiti grupės nariai: dar vienas paryžietis – savamokslis būgnininkas Mouradas Benhammou, įnešantis jaunatviškos energijos, Pietų Prancūzijos atstovas Yoanas Fernandezas, savo pirmąją gitarą į rankas paėmęs septynerių ir natūraliai suaugęs su šiuo instrumentu, fantastiškas niujorkietis kontrabosininkas ir puikus pedagogas Peteris Gironas, kurio instrumento tembrą papildo puikios jo vokalinės invazijos.

Šeštadienio rytas, kaip ir kiekvieną festivalį, skirtas jaunimo kūrybiniams projektams. Pirmiausia išgirdome „Vilnius Jazz Young Power“ laureatus jaunimo grupę „Džiazlaif“, kurios lyderiu turbūt reikėtų įvardyti saksofonininką Kazimierą Jašinską. Tai ambicingas kolektyvas, kuriantis savo muziką, žėrinčią kontrastingomis spalvomis. Čia galime išgirsti ir akademinės muzikos motyvų, ir džiazinių improvizacijų, ir avangardinių eksperimentų.

Po jų į sceną iškopė turbūt gausiausias šio festivalio kolektyvas, dalyvių kiekiu sugebėjęs nurungti net bigbendus. Tai Vladimiro Čekasino ir Vilniaus kolegijos projektas „Ethnic Waves“, atskleidžiantis įvairių tautų folkloro sąsajas, nors kultūros, atrodytų, labai skirtingos ir tolimos. Šį kartą tai buvo Azerbaidžano melodijos, kurias atsivežė Shahriyaras Imanovas, grojantis taru (nacionalinis styginis instrumentas), ir lietuvių folkloras, kurio pavyzdžius kompozicijai pateikė folkloro grupė „Vydraga“ (vadovas Algirdas Klova). Be to, girdėjome ir indišką muzikos instrumentą tablą, kuriuo puikiai grojo Tomas Drunga. Ši etninė muzika, kaip įprasta V. Čekasino projektuose, teatrališkai buvo apžaista Vilniaus kolegijos vokalisčių ir instrumentininkų. Tai profesionaliai surikiuota, muzikos prasme pagrįsta ir pateisinta kompozicija, kurioje dar kartą gali pajusti maestro V. Čekasino genialumą. Turėjau malonumą ir pats dalyvauti šiame projekte.

Antrasis koncertas prasidėjo fenomenaliu „Baltic Jazz Trio“ pasirodymu. Jų muzika, rodos, klausytojus priklijavo prie kėdės ir paleido tik programos pabaigoje. Čia gali išgirsti baltišką koloritą, savitai naudojamus folkloro elementus, savaip aranžuotus akademinės muzikos fragmentus, akustinio džiazo trio standartus. Trijų patyrusių, brandžių muzikų kolektyvas jungia tris Baltijos valstybes: tai vienas geriausių Estijos kontrabosininkų, nepaprastai plačių interesų muzikas Taivo Untas, viena ryškiausių Latvijos džiazo figūrų, festivalių meno vadovas, Latvijos radijo džiazo prodiuseris, įrašų studijos vadovas, būgnininkas Maris Briezkalnis ir iškilus džiazo pianistas Dainius Pulauskas. Iš šio trio sklido tobulas inteligentiškumas, nepriekaištingas partnerių pojūtis, pagarba atliekamai muzikai ir žinojimas, kas daroma scenoje. Be jokios abejonės, tai buvo festivalio kulminacija.

Šiame koncerte dar išgirdome labai charakteringą Andrejaus Polevikovo projektą „Ethnic Mood“, grįstą lietuvių liaudies dainomis. Jame, be Dariaus Rudžio (mušamieji), paties A. Polevikovo (klavišiniai) ir Deniso Murašovo (boso gitara), dar dalyvavo keturios vokalistės – Giedrė Kilčiauskienė, Girmantė Vaitkutė, Vytautė Pupšytė ir Laura Budreckytė, kurios visos labai savitai ir individualiai dainavo lietuvių liaudies dainas.

Vakariniame koncerte scena dalijosi dviejų Lietuvos džiazo grandų kolektyvai. Leonidas Šinkarenka su savo kolegomis („Jazz 4N“) Janu Maksimovičiumi (saksofonai), Vytautu Labučiu (klavišiniai, elektronika, saksofonai) ir Linu Būda (mušamieji) didelių įmantrybių scenoje neieškojo, bet jiems to daryti ir nereikėjo. Turint tokią sceninę patirtį, muzikinį skonį ir techniką, reikia tik naudotis šiais komponentais ir ramiai kurti muziką, kurią gerai žinai. Taip ir buvo padaryta, ir padaryta puikiai!

Šeštadienio koncertinę programą vainikavo Kęstučio Vaiginio tarptautinis kvartetas, kuriame išgirdome suomių pianistą Jooną Haavisto ir du muzikantus iš Turkijos: Kaganą Yildizą (kontrabosas) ir Feritą Odmaną (mušamieji). Nepaprasta ir muzikos, ir įvaizdžio kultūra pasižymintis saksofono virtuozas K. Vaiginis surinko savęs vertą puikių muzikantų kolektyvą. Skambėjo daugiausia jau girdėtos lyderio kompozicijos, tik, aišku, su šiais muzikantais jos suskambo kitaip. Beje, negaliu nepaminėti ir dviejų jam session, kurių pirmąją vedė šiauliečių grupė „Gin’Gas“, o antrą – birštonietė Aušra Paliušė.

Pirmąjį sekmadienio koncertą pradėjo Klaipėdos džiazo orkestras (vadovas Kęstutis Sova). Pirmą kartą Birštono festivalio scenoje kolektyvas pasirodė dar 1980 m. (pirmajame festivalyje). Žinoma, tai buvo visai kiti muzikantai. Šiandieninis Klaipėdos orkestras savo gimtadieniu laiko 2013 metus. Tai jaunatviškas kolektyvas, vadovaujamas sumanaus, kūrybingo muzikanto, kuris festivaliui parengė apgalvotą ir įspūdingą programą, sudarytą iš legendinio amerikiečio Stanley Kentono kūrinių. Šio kompozitoriaus kūrybinis palikimas margas ir gausus, jame daugybė paprastučių ir sudėtingų džiazo muzikos šedevrų. Taigi sumanus orkestro vadovas programą išdėstė nuo paprastų iki labai sudėtingų šio kūrėjo muzikos pavyzdžių. Gražiai skambėjo orkestro tutti ir solo vietos, o labiausiai dėmesys krypo į italų perkusininką Dario Zema, kuris savo technika ir temperamentu puošė orkestro pasirodymą.

Laukiau trijų džiazo kartų trio „Neda – Labutis – Banys“ pasirodymo. Visus juos sieja viena legendinė lietuviško džiazo figūra – Vladimiras Čekasinas, visų jų mokytojas. V. Labutis Birštono festivalio scenoje pirmą kartą pasirodė 1982 m., Neda (su B. Dvariono muzikos mokyklos ansambliu) į šią sceną užlipo 1988-aisiais, o štai Richardas Banys – tik 2016 metais. Šis nepaprastai stiprus džiazo muzikantų lydinys labai papuošė šių metų festivalį ir suspindėjo meistriškumu, kūrybine intuicija, džiazo krypčių ypatybių žinojimu, technine bei menine branda. Čia galėjai išgirsti visas džiazo kryptis, kurias kadaise yra įvaldę ir Neda, ir V. Labutis, o dabar, su R. Baniu jie sugebėjo visa tai supinti į vientisą muzikinę kasą. Bisui Nedos atlikta lietuviška baladė nė vieno nepaliko abejingo.

Dieninį sekmadienio koncertą baigė kvartetas iš Šveicarijos „Herbie’s Explo 3000“. Boso gitaros virtuozas, kompozitorius Herbie Kopfas Lietuvos publikai puikiai pažįstamas, grojęs turbūt visuose mūsų šalies džiazo festivaliuose su įvairiausiais savo kolektyvais ir pavieniais muzikantais. Jo muzika labai profesionaliai sukonstruota, be jokių priekaištų pagrota ir atrodo jau seniai gerai pažįstama. Šį kartą su Herbie grojo puikus jaunas saksofonininkas Adrianas Pffugshauptas, fortepijono virtuozas Hansas Feigenwinteris ir būgnininkas Piusas Baschnagelis.

Vakariniame koncerte pirmiausia pasirodė jaunatviška, trimis muzikantais pasipildžiusi Lietuvos grupė „Reinless“, kurios lyderis trombonininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Jievaras Jasinskis  su šiuo kolektyvu siekia įgyvendinti savo drąsias muzikines vizijas. Skambėjo ritmiška, energinga muzika, kurioje jungiasi funk, soul, džiazroko ir kitokie stiliai. Tai margaspalvė, gal net šiek tiek „kubistinė“ drobė.

Liudas Mockūnas susitiko su savo ilgamečiu partneriu, gitaros virtuozu iš Prancūzijos Marcu Ducret ir pastarojo ilgamečiu partneriu, būgnininku iš JAV Jimu Blacku. Kartais pagalvodavau, kaip tokie skirtingi muzikai vienoje scenoje gali kurti tokią, atrodytų, labai vientisą muziką, o dar susitikę pirmą kartą? M. Ducre ir L. Mockūno koncertuose skambanti muzika yra labai aiškiai sukomponuota, pagrota ir išjausta jau daugybę kartų, o prisijungus J. Blackui ji išlaisvėjo, tapo labiau improvizaciška ir formos, ir paties skambesio prasme. Man tai padarė didžiulį įspūdį.

Ir pagaliau tai, ko visi laukė labiausiai. Pirmą kartą Birštono festivalyje išgirdome visą kolektyvą iš džiazo gimtinės JAV. Puikus gitaristas Jonathanas Kreisbergas gimė Niujorke ir po įvairiausių gyvenimo kelionių vėl ten sugrįžo, kur groja su įvairiais muzikais ir šiuo savo kvartetu. Jame muzikuoja iš Majamio kilęs pianistas Martinas Bejerano, bosu – iš Australijos atvykęs Mattas Clohesy, mušamaisiais – vienas labiausiai vertinamų Niujorko būgnininkų Colinas Stranahanas. Tai itin profesionalus kolektyvas, grojantis suprantamą muziką labai techniškai, emocingai ir gražiai, ji gali skambėti ir klubuose, ir koncertų salėse. Programos pabaigoje prie šio kvarteto prisijungė ir lietuviško džiazo žvaigždė Kęstutis Vaiginis, kurio saksofonas suskambėjo taip, lyg Kęstutis visą gyvenimą būtų grojęs su šia komanda. Reta, pavydėtina meninio intelekto ir muzikinių pojūčių darna, kompozicijų suvokimas ir bendras atlikimas. K. Vaiginis išsiskleidė kaip prabangios gėlės žiedas, grojo labai laisvai ir kūrybingai, o aš tuo metu pagalvojau – štai kokio lygio muzikantą turime ir su kuo jam reikia groti!

Štai ir viskas. Jubiliejus nuskambėjo. Belieka dar kartą pasveikinti Birštono džiazo festivalio įkūrėją, puoselėtoją bei vadovą Zigmą Vileikį ir palinkėti jam džiazinės kantrybės ir tvirtumo. Susitiksime Birštone po dvejų metų!