Autorius: Algirdas Klova

Ritmo ir judesio spektaklis

Būgnas – vienas seniausių muzikos instrumentų, amžiumi su juo gali konkuruoti tik žmogaus balsas. Būgnas dažniausiai buvo naudojamas signalams perduoti, perspėti dėl tykančio pavojaus, emocijoms išreikšti, ritualų, ceremonijų metu dvasioms pakviesti ar nuo jų atsiginti. Šiais instrumentais grojama nuo priešistorinių laikų. Jie buvo apeiginės muzikos dalis, archajinė komunikacijos priemonė. Dabar būgnai dar nemažai naudojami Japonijoje per daugelį tradicinių švenčių (matsuri), japonų kalba jie vadinami „taiko“. Tai instrumentas su dviem membranomis, juo grojama dviem lazdelėmis, pats įspūdingiausias yra o-daiko vadinamas didelis būgnas. Šios tradicinės japonų perkusijos priemonės, kurios atsirado maždaug prieš tūkstantį metų, pirmiausia naudotos norint pelnyti dievų ir dvasių prielankumą. Vėliau šiais būgnais buvo grojama per spektaklius tradiciniuose no ir kabuki teatruose, jie neatsiejami nuo gagaku muzikos.

Harmonijos sodas

„Il Giardino Armonico“ yra įsitvirtinęs tarp svarbiausių pasaulyje senosios muzikos kolektyvų ir daugiausia dėmesio skiria XVII–XVIII a. muzikai, todėl programoje skambėjo Antonio Vivaldi ir kitų renesanso bei baroko italų – daugiausiai Venecijos – kompozitorių kūriniai. Labai buvo įdomu išgirsti retai Lietuvoje atliekamo Dario Castello Sonatą Nr. 16 keturiems instrumentams in C iš ciklo „Koncertinės sonatos moderniu stiliumi. Antroji knyga“. Šio autoriaus kūrinių tėra išlikę tik apie tris dešimtis, tačiau jis žinomas kaip vienas iš autorių, prisidėjusių prie kanconos žanro transformacijos į sonatą. Dar skambėjo Giovanni Gabrieli kancona „Energingoji“ – kūrėjo, kuris gyveno tuo metu, kai Venecijos kompozitorių mokykla buvo pasiekusi stiliaus meistriškumo kulminaciją. Kūrinys buvo išleistas 1609 metais. Giovanni Legrenzi gyveno Venecijoje keliais dešimtmečiais vėliau ir dirbo muzikos mokytoju bažnyčioje. Koncerte skambėjo jo sonata keturiems instrumentams. Baldassare Galuppi gyveno Venecijos Respublikai priklausančioje Burano saloje ir buvo žinomas opera seria (rimtosios operos) kompozitorius. Na, ir Pietro Nardini – venecijietis, studijavęs Vokietijoje ir buvęs Wolfgango Amadeus Mozarto tėvo Leopoldo Mozarto bičiuliu.

Augantis, besiplečiantis

Festivalis „Kaunas Jazz“ tiek auga ir plečiasi, kad jau sunku jį aprėpti, juo labiau apie jį rašyti. Paskaičiuokime: per trisdešimt koncertų, 26 nemokami renginiai, gausybė atlikėjų iš trylikos pasaulio šalių, pasirodymai gatvėse, aikštėse, kelios atviros scenos Laisvės alėjoje, Senamiestyje ir Vienybės aikštėje, koncertai, meninės akcijos, parodos, Džiazo madų šou, džiazuojantis karilionas, vaikų piešiniai, balionų skrydžiai su grojančiais muzikantais, šokiai, „Džiazo gatvės“ renginiai, garsiausi pasaulio atlikėjai ir nauji veidai bei balsai. Ir tai tik Kaune. O kur dar Vilnius, Palanga, Jurbarkas, Birštonas, Panevėžys, Raudondvaris, Žąsliai?.. Ir, žinoma, pailgėjęs laikas: prieš festivalio atidarymą balandžio 23 d. jau įvyko du koncertai Palangoje ir Panevėžyje. „Kaunas Jazz“ tuo ir žavus, kad ir mažesniųjų miestų gyventojams pademonstruoja įvairiaspalvę džiazo paletę. Nesistengsiu aprėpti viso festivalio, tik pakomentuosiu kai kuriuos koncertus.

Vinilinių plokštelių daugėja

Vinilinė plokštelė šiuo metu yra didelės pagarbos, gero tono ženklas, bet kam puiki dovana. Vinilas labai sparčiai atgimsta, jo populiarumas auga. Jeigu kas kadaise pardavė savo grotuvus, tai perka juos iš naujo, nes vinilo plokštelių gamyba suaktyvėjo visame pasaulyje. Daug jų šiemet pasirodė ir Lietuvoje. Plokštelių gamybos fabriko Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo, todėl anksčiau jos buvo spausdinamos Sovietų Sąjungoje, o dabar dažniausiai Europos Sąjungoje. Leidyba užsiimančių firmų Lietuvoje taip pat daugėja, taigi Vilniaus knygų mugėje pakalbinau VšĮ „Vinilo studija“ patariamosios tarybos pirmininką Mindaugą Žilinską ir direktorių Artūrą Franckevičių.

Valdovų trio Valdovų rūmuose

Kitą dieną po iškilmingų Vasario 16-osios minėjimų įvyko džiazo visuomenei reikšmingiausias pastarojo dešimtmečio įvykis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo, arba GTČ trio, koncertas Valdovų rūmuose. Praėjo nemažai metų, kai jie drauge muzikavo scenoje, trio neegzistuoja nuo 1987-ųjų, koncertuoti visi buvo susitikę tik 2002 m. Vokietijoje, Frankfurto knygų mugėje. Kiekvienas jų ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą. 2016 m. pabaigoje mus pasiekė džiugi žinia, kad Lietuvos džiazas pagaliau išgirstas ir pačioje Lietuvoje – V. Ganelinas, V. Čekasinas ir V. Tarasovas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Manau, ši žinia ir pastūmėjo Lietuvos džiazo federacijos vadovybę surengti šį tikrai įspūdingą koncertą. Beje, ne kartą pagalvojau, kad geresnės salės šiam koncertui turbūt nepavyktų rasti. Čia kadaise gyveno Lietuvos valdovai, o tą vakarą save išreiškė didžios muzikos asmenybės. Dėl šio garbingo įvykio specialiai į Lietuvą atvyko Londone gyvenantis garsus džiazo prodiuseris, firmos „Leo Records“ įkūrėjas ir vadovas Leo Feiginas, labai prisidėjęs populiarinant GTČ trio Vakaruose. Jis pradėjo koncertą, paminėdamas kolektyvo nuopelnus kultūros istorijai ir pranešdamas, kad nufilmuota koncerto medžiaga bus panaudota jo prodiusuojamame filme, taip pat pristatė netrukus pasirodysiančią anglų muzikanto Steve’o Day, kuris žavisi GTČ muzika, knygą.

„Plėtojome tai, kas užkoduota“

Naujojo kamerinio džiazo mėgėjai dažnai prisimena GTČ trio ir jo nuopelnus Lietuvos muzikai. Džiazo muzikantams jie atvėrė vartus į pasaulį. Nors trio nekoncertuoja nuo 1987 m., visi trys muzikai ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą savo darbais. Džiugi žinia mus pasiekė 2016 m. pabaigoje: už viso gyvenimo nuopelnus, „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“ GTČ – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Man pavyko pasikalbėti su Vladimiru Čekasinu jo išvykos į Vokietiją išvakarėse.

Kinų Naujieji metai Vilniuje

Gražiai atšventėme tradicinius Naujuosius metus sausio 1-ąją, kas norėjo, šventė ir stačiatikių Senuosius Naujuosius metus, na o dabar turėjome galimybę pasveikinti vieni kitus pagal Rytų kalendorių. Tam buvo skirtas koncertas „Didieji kinų Naujieji metai. Fučuno kalnų capriccio ir Vartai į Šilko kelio simfoniją“, rengiamas su „Eesti Kontsert“ ir „Wu Promotion“. Garsių Kinijos orkestrų ir solistų atvykimas į Vilnių yra ilgo bei turiningo Lietuvos nacionalinės filharmonijos ir Kinijos kultūros institucijų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ne kartą yra minėjusi, kad dar nuo 2006 m. plėtojamas darbas su Kinijos koncertinėmis organizacijomis gausių vaisių ėmė duoti nuo 2014-ųjų. Koncertų „Didiesiems kinų Naujiesiems metams“ tradicija prasidėjo 1998 m. prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje ir jau 20 metų tęsiasi visame pasaulyje. 2017 m. įvairiuose žemynuose vyks apie 30 koncertų, simbolizuojančių Šilko kelią ir sėkmingai plėtojamus kultūrinius mainus. Trečioji šio „Šilko kelio“ programa driekiasi ir per Lietuvą.

Džiazas kitaip

Metų pabaigoje visuomet gausu įvairiausių žanrų koncertų, festivalių, kurie klausytojui suteikia progą pasirinkti mėgstamą muziką. Vienas jų, „Kalėdinis Vilnius“, tarp švenčių vyko Trakų Vokės dvare. Jame dalyvavo didelis būrys jaunų, talentingų Lietuvos muzikų. Mane ypač sudomino vienas koncertas, kuriame darniai suskambo jaunatviškas entuziazmas ir muzikinė patirtis. Tai garsus džiazo pianistas Arūnas Šlaustas ir jaunas vibrafono virtuozas Marius Šinkūnas, beje, žinomas ir kaip radijo laidų vedėjas.

 

Pirmiausiai norėčiau pagirti puikią dvaro salės akustiką ir pasidžiaugti specialiai šiam festivaliui išnuomotu 1904 metų fortepijonu ,,Bechstein“. Vibrafonas Lietuvoje nėra itin populiarus instrumentas, o daugelio respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas Marius Šinkūnas yra vienintelis profesionalus Lietuvos vibrafonininkas. Savo žinias jis gilino Prancūzijoje, JAV, ilgą laiką gyveno ir mokėsi Japonijoje. Nuolat veda vibrafono meistriškumo pamokas Sankt Peterburgo meno licėjuje, koncertuoja su džiazo, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos atlikėjais. Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje yra atidaręs pirmąją vibrafono klasę Baltijos šalyse. Kadaise Marius mokėsi groti būgnais ir staiga panoro vibrafonu: „Buvo tokia akimirka, kai pažiūrėjau į būgnus ir supratau jų atsiradimo ir egzistavimo prasmę – tai instrumentas, skirtas perduoti signalams iš vienos gyvenvietės į kitą. O aš svajojau apie kosmosą, svajojau žiūrėti į Žemę iš kitur. Tada išgirdau Gary Burtoną, jo instrumentą, ir pasakiau sau – palieku viską ir einu mokytis groti vibrafonu! Išėjau iš visų darbų, pardaviau mašiną, palikau merginą ir išvykau į Ameriką dėl vibrafono“, – sako Marius Šinkūnas.

Pasaulio muzikos kūrėjas

Išvykau iš Lietuvos prieš septyniolika metų. Buvau parvažiavęs keletą kartų asmeniniais reikalais, taip pat dalyvavau keliuose tarptautiniuose festivaliuose Kaune, Vilniuje, kituose miestuose.

Mano kūryba liko tokia, kokia buvo Lietuvoje, jos esmė tikrai nepasikeitė. Niekada specialiai nesėdu prie instrumento ir neverčiu savęs rašyti muzikos. Kaupiu nuotykius, įspūdžius, emocijas ir vėliau išreiškiu tai kūriniuose. Iš dabarties semiuosi viską, ką galima paimti ir menine prasme perteikti. Muzikoje mane domina vertikalusis ir horizontalusis aspektai. Vertikalusis – muzikos tyrinėjimas istoriniu požiūriu. Horizontalusis – tyrinėjimas to, kas dabar vyksta įvairiose vietose visame pasaulyje. Šie aspektai dažnai jungiasi, kertasi. Ne visi suvokia, kad vienos kultūros muzika nėra tik vienas sluoksnis, kiekviena muzikinė tradicija turi savo ilgametę istoriją. Kiekvienos tautos muzika plėtojosi, keitėsi ir mane ypač domina, kaip tai vyko. Tam tikru metu kurios nors tautos muzika galėjo būti paveikta kitos kultūros elementų, pakeisti savo tėkmės kryptį, pasipildyti naujais šaltiniais. Net ir tradicinė muzika turi savo praeitį, dabartį, ateitį ir tos tradicijos kinta įvairiais aspektais.

Džiazo mama nestovi vietoje

Festivalis „Vilnius Mama Jazz“ nuolat keičiasi, tobulėja. Šiemet festivalyje atsirado dar viena naujovė: lapkričio 17–19 d. veikė tarptautinė džiazo atlikėjų vitrina (showcase scena). Koncertai vyko muzikos klube „Tamsta“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Šiaip jau panašūs dalykai nuolat vyksta didžiausiuose pasaulio festivaliuose kaip galimybė atsiskleisti mažai žinomiems, jauniems muzikantams. Vilniuje išgirdome vienuolika projektų iš septynių šalių. Daugelis jų – jau patyrę, ne vienus metus kuriantys ir grojantys muziką. Iš viso buvo paduotos 75 paraiškos, po komisijos atrankos liko tik 12, vienai grupei sutrukdė liga. Jų klausėsi ne tik Vilniaus publika, bet ir užsienio festivalių organizatoriai, leidėjai, prodiuseriai. Prisipažinsiu, girdėjau ne visus šios vitrinos dalyvius, tačiau labiausiai man patiko Lietuvos atstovai – Vytauto Labučio „Silent Blast“. Vienintelė ansamblio mergina, vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė yra žinoma ir džiazo, ir popmuzikos scenoje. Ji ypač išgarsėjo laimėjusi TV projektą „Lietuvos balsas“, tačiau džiaze ji ypatinga, išskirtinė. Ansamblio repertuaras pilnas kontrastų ir staigmenų: džiazas, folkloras, fankas, ritmenbliuzas ir savo kūrybos muzika. Išskirčiau labai gražius pianisto Domo Žeromskio solo epizodus, išradingą Jono Filmanavičiaus ritmą, V. Labučio ir Kotrynos duetinius pasikalbėjimus. Po koncerto pasigirdo palyginimai su „Vilnius Jazz“ kvartetu ir Neda, neva V. Labutis sukūrė naują šio garsaus kolektyvo versiją. Gal ir taip, bet tai, ką girdėjau, buvo puiku. Labai norėčiau, kad juos pastebėtų žinomiausi pasaulio festivaliai.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”