Pagaliau susitikome su Elīna Garanča

Vilniaus festivalis visada prasideda kokiu nors ypatingu koncertu. Ne išimtis ir šiųmetis, jau dvidešimt pirmasis. Jį pradėjo pirmąsyk Vilniuje pasirodžiusi latvių dainininkė Elīna Garanča, jau keliolika metų karaliaujanti žymiausių pasaulio teatrų ir koncertų salių scenose. Grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo kartu su soliste atvykęs jos sutuoktinis, maestro Karelas Markas Chichonas.

Dauguma Lietuvos operos mėgėjų mecosopraną Elīną Garančą pažįsta iš Niujorko „Metropolitan“ operos tiesioginių transliacijų „Vingio“ kino teatre. Jų būta ne viena ir ne dvi. Mano atminty išliko Gioacchino Rossini „Pelenė“, Georges’o Bizet „Karmen“, Gaetano Donizetti „Roberto Devereux“ ir visai neseniai, gegužės vidury, transliuotas Richardo Strausso „Rožės kavalierius“, kur greta amerikiečių divos Renée Fleming žėrėjo Elīna Garanča, dainavusi vadinamą „kelnėtą partiją“ – jaunąjį grafą Oktavianą. Tai buvo tikra puota ausims ir akims!

Vilniaus festivaliui Garanča parengė programą, kurią pavadino „žvilgsniu į savo, kaip dainininkės, ateitį“. Ji dainavo arijas iš Piotro Čaikovskio, Camille’o Saint-Saënso, Giuseppe’s Verdi, Francesco Cilea, Pietro Mascagni operų. Keturiasdešimties metų solistė žengia į naują meninės kūrybos etapą, jos brandus balsas atveria kitus repertuaro klodus. Viename interviu solistė išsitarė, kad didžiausia jos svajonė padainuoti Amneris Verdi „Aidoje“.

O pradėjo ji kaip lyrinis nepaprasto virtuoziškumo mecosopranas, įstabiai atliekantis Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto, Rossini kūrinius. 2003 m. ji sužibėjo Zalcburgo festivalyje legendinio Nicolauso Harnoncourt’o diriguotoje Mozarto operoje „Tito gailestingumas“ („La clemenza di Tito“) ir debiutavo Vienos valstybinėje operoje, kurioje padainavo 140 spektaklių ir sukūrė 18 skirtingų vaidmenų. Šis teatras 2013 m. suteikė jai garbingą Kammersängerin titulą. Ji yra jauniausia šį apdovanojimą pelniusi dainininkė. Nuo 2005-ųjų Garanča yra „Deutsche Grammophon“ išskirtinių teisių solistė, nuolat šioje firmoje leidžia įrašus. Už juos ir sceninę veiklą ji apdovanota reikšmingais tarptautiniais prizais ir garbės vardais.

Nuoširdi ir atvira solistė gyvenimą suvokia kaip didžiulę spalvingą knygą, kurioje yra visko. Ji ne tik garsi dainininkė, bet ir rūpestinga dviejų dukrelių mama, dvejų nuosavų namų Rygoje ir Ispanijoje židinio sergėtoja ir sumani šeimininkė, gebanti iškepti skanų pyragą ir mėgstanti pasikapstyti darže. 2013 m. Austrijoje pasirodė jos memuarų knyga „Batai iš tiesų svarbu“ („Wirklich wichtig sind die Shuhe“), kurioje ji sako, kad pėdos turi jaustis laisvai, tuomet siela ir balsas tiesiog sklandys aukštybėse.

Paminėjau sklindantį, skriejantį balsą, tad skubu pasidžiaugti pirmąsyk mūsų teatro salėje iš tiesų laisvai sklidusiais dainininkės ir orkestro balsais. Pagaliau išsipildė ilgai puoselėta mintis įsigyti akustinę „kriauklę“, kurią suspėta šiam koncertui sumontuoti.

Grįžtu prie koncerto programos. Ji buvo gal margoka, bet gerai apgalvota ir labai sumaniai išdėstyta. Arijas atskyrė instrumentiniai operų fragmentai, logiškai įvedantys į skambėsiančią ariją ar tarsi knygos užsklandėlės atskiriantys skirtingų autorių muziką. Po Čaikovskio valso iš „Gulbių ežero“, kurio finale ugningai sutviska visas orkestras, Garanča atliko Žanos ariją iš šio autoriaus operos „Orleano mergelė“. Jau pirmame jos numeryje atsiskleidė gražiausios plataus diapazono balso spalvos, išraiškos jėga. Dalilos arijoje iš Saint-Saënso „Samsonas ir Dalila“ žavėjo puikus ilgų frazių legato, šiltas aksominis piano. Populiarioji Eboli arija iš Verdi „Don Karlo“ buvo atliekama kaip dera aistringai ir su didžiule įtaiga. Solistė pasitelkė turtingą spalvų paletę, garso jėgą, drąsiai ir galingai įgarsintas viršūnes. Mes įpratę prie itališko arijos teksto, o klausantis prancūziškai ji įgavo naujų garsinių spalvų, sąlygotų šios kalbos skambesio. (Įdomu, ką girdėjo Verdi tėvynės atstovas, kai šio kompozitoriaus operos buvo atliekamos lietuvių, čekų, rusų ir kitų tautų kalbomis?) Eboli vaidmenį Garanča dainuos spalio mėnesį Paryžiaus operoje, matyt, dėl to girdėjome prancūzišką variantą.

Adrianos Lekuvrer partija to paties pavadinimo operoje skirta sopranams. Taigi, viešnia tarsi peržengė savo balso repertuaro ribas, nors yra teigusi, kad niekada nedainuos soprano partijų. Šis lyriškai jausmingas muzikinis pasakojimas atskleidė puikiai valdomą aukštą registrą, subtilius dinaminius niuansus, švelnų piano. Santucos arijoje iš Mascagni operos „Kaimo garbė“ dainininkė pasitelkė ne tik tobulai valdomas vokalo, bet ir vaidybos priemones, vaizdingai atskleidusias suvedžiotos ir paliktos merginos skausmą ir gėlą.

Po arijų buvo pereita prie lengvesnio žanro kūrinių, reikalaujančių nemažesnio vokalinio meistriškumo ir gero skonio. Suskambėjo nuotaikingai padainuotos trys neapolietiškos dainos, kurių aranžuotę orkestrui atliko maestro Chichonas, ir dar du ispaniški bisai, sarsuela ir visą koncertą vainikavusi temperamentingai atlikta „Granada“.

Maestro Chichonas solistei pritarė kuo jautriausiai. Atrodė, kad kiekvieną ariją ir dainą jis dainuoja kartu. Turbūt nėra ko stebėtis – su savo sutuoktiniu Garanča yra surengusi šimtus koncertų, tad jis kaip niekas kitas pažįsta jos balsą ir dainavimo stilių. Muzikalusis dirigentas gimė Londone, muzikos mokslus baigė Karališkojoje muzikos akademijoje. Karjeros pradžioje jis yra dirbęs Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro pagrindiniu dirigentu ir meno vadovu, vėliau jo veikla persikėlė į Vokietiją. Chichonas pagarsėjo kaip sumanus simfoninių veikalų interpretuotojas, operų dirigentas. Jas dirigavo įvairiuose pasaulio teatruose, o 2016 m. sėkmingai debiutavo „Metropolitan“ operos spektaklyje „Madam Baterflai“, tame pačiame pastatyme, kurį taip pat gerai pažįstame ir mes. Maestro yra pelnęs Anglijos karalienės Elžbietos II suteikiamą Britų imperijos karininko laipsnį, 2016 m. išrinktas Londono Karališkosios akademijos draugijos nariu.

Būtina pagirti mūsų šaunų Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, grojusį sklandžiai, tiksliai, su reikiamu polėkiu. Čaikovskio valsas, Emīlio Dārziņio „Melancholiškas valsas“, Verdi operos „Sicilijos mišparai“ uvertiūra, Gaetano Donizetti operos „Favoritė“ pirmo veiksmo preliudas ir Amilcare’s Ponchielli „Danze delle ore“ iš operos „Džokonda“ – štai tie pradžioje minėti instrumentiniai intarpai, nuotaikingai ir sumaniai kurstę muzikinį koncerto vyksmą. Gražiai pasirodė orkestro styginiai, ypač smuikų ir violončelių grupės, mediniai ir variniai pučiamieji (labai gražus valtornos solo Čaikovskio arijoje!) bei tiksli perkusininkų grupė. Naujoji scenos akustinė „kriauklė“ leido išgirsti subtilų orkestro piano ir kokybiškai skambantį, po visą salę sklindantį forte.