AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Smuiko stygomis skambanti amžinybė

Dimos Tkačenkos rečitalis „Vaidilos“ teatre

Paulina Nalivaikaitė
Nr. 16 (1210), 2017-04-21

Rečitalių būna skirtingų: neretai atlikėjai renkasi groti įvairių epochų kūrinius –  taip tarytum apsidraudžiama, kad bus įtaikyta į kiekvieno klausytojo skonį; gali būti pasirinkta, priešingai, viena epocha (gana dažnai tokiu „taikiniu“ būna romantizmas) – tai leidžia įsigyventi į tam tikro laiko meninę dvasią; kartais pasirenkama atlikti to paties žanro skirtingų kompozitorių kūrinius (pvz., kovo pabaigoje vykęs pianisto Krszysztofo Brojos rečitalis, kuriame skambėjo Fryderyko Chopino ir Claude’o Debussy preliudai) – be kita ko, muzikos entuziastui tai puiki proga palyginti žanro evoliuciją ar skirtingas traktuotes. Šalia įvairių kitų įmanomų programos variacijų, atlikėjas gali parengti ir itin specializuotą rečitalį, kai skamba vieno kūrėjo kompozicijos. Tokio pobūdžio koncertai buvo, pavyzdžiui, kovo mėnesį „Vaidilos“ teatre nuskambėjusi Sergejaus Malovo parengta programa iš Niccolò Paganini kūrinių, taip pat Nacionalinėje filharmonijoje Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto surengtas Ludwigo van Beethoveno sonatų violončelei ir fortepijonui vakaras. Balandžio 12 d. vėlgi „Vaidilos“ teatre koncertavo smuikininkas Dima Tkačenka (Ukraina), atlikęs Johanno Sebastiano Bacho kūrinius smuikui solo.

 

Ypatingo, gilaus konceptualumo rečitalio programoje ieškoti nevertėtų – pasirinkta muzika yra chrestomatinė smuiko literatūroje, laikui nepavaldaus grožio ir gelmės dermė. Išties taikliai koncerto programą įvertino pats Tkačenka, kelios dienos iki koncerto davęs interviu lrytas.lt portalui: „Kiekvienam smuikininkui J.S. Bacho kūriniai solo yra kaip Biblija tikram krikščioniui. Be abejo, ši programa daug reikalauja tiek iš atlikėjo, tiek iš klausytojo.“

 

Bacho sonatos ir partitos smuikui solo – iššūkis atlikėjo meistrystei, visų pirma, tarytum apnuoginantis menininką, kurį įprastai lydi fortepijono ar orkestro akompanimentas: smuikininkas lieka tête-à-tête su savo instrumentu, nepriklausomas nuo kitų ir besikliaunantis vien savo, kaip menininko, įtaigumu, turinčiu sutelkti publikos dėmesį į kamerišką, galbūt ir intymų muzikinį vyksmą scenoje. Neabejotina, kad tam reikia gausybės jėgų – psichinių, emocinių, fizinių; Bacho kūrinių griežimas reikalauja ne tik čia itin reikšmingos stilistinės pajautos, savito, intelektinės prieigos reikalaujančio interpretacinio rakto, galinčio atverti sonatas ir partitas kaip integralią visumą, bet ir, žinoma, adekvataus techninio pasirengimo, kurio poreikis kyla ne tiek atliekant bėglius pasažus, kiek preciziškai intonuojant,  valdant garsą.

 

Tą vakarą skambėjo Bacho sonatos smuikui solo – Nr. 1 g-moll, Nr. 2 a-moll, Nr. 3 C-dur ir Partita Nr. 2 d-moll su įžymiąja Čakona. Sonatos grįstos vienoda keturių dalių struktūra: pirmoji ir trečioji – lėtos, ketvirtoji – greita, antroji – fuga. Atrodytų, smuikas netiktų polifonijos viršūnių žanrui – fugai, tačiau Bacho išmonė šią nuostatą nuneigia ir meta iššūkį atlikėjui, turinčiam gerokai pasistengti, kad išnarpliotų polifoninę pynę, išryškintų atitinkamas keliabalsio muzikinio audinio temines linijas, kas savaime kelia sunkumų garso balanso požiūriu ir t.t. Tkačenka šiuos keblumus įveikė, pakankamai išryškindamas temų charakterius, deramai jas išskirdamas muzikos tėkmėje. Apskritai smuikininkas griežė gana ekspresyviai, tačiau toji ekspresija buvo neperspausta ir nedemonstratyvi – nebuvo įžengta į romantizuoto atlikimo ribas, išlaikyta bachiška sukauptumo dvasia. Simboliškas pasirodė gestas, kartojęsis po kiekvieno kūrinio pirmos dalies – lėtai su tyla susiliejantis paskutinis garsas, išties gražiai įprasminęs lėtųjų dalių rimtį, o kartu – ir pačių kūrinių amžinybės pojūčio dvelksmą.

 

Partitos pobūdis jau kiek kitoks dėl šokinių dalių (Alemanda, Kurantė, Sarabanda, Žiga, Čakona), nors lėtų ir greitų dalių kaita išlieka, tad ir atlikimo maniera yra iš esmės bendra su sonatų skambesiu. Šokio pobūdį muzikoje Tkačenka išryškino subtiliai, pernelyg to neakcentuodamas. Koncerto kulminacija, žinoma, tapo finalinė Partitos dalis – Čakona, įkūnijanti kone visa aprėpiantį žmogiškųjų jausmų spektrą. Jos atlikimą charakterizavo sodrus garsas, derami dinaminiai niuansai, frazuotė ir atskleistos šios turtingos muzikos spalvos. Galbūt kai kada Tkačenkos griežimui pritrūko lygesnio, „švaresnio“ garso, tačiau bendro įspūdžio tai negadino.

 

Nors Bacho sonatos ir partitos smuikui solo yra šio instrumento literatūros klasika, alsuojanti smuiko kvintesencija, iš tiesų ne taip dažnai šiuos šedevrus girdime koncertų salėse – galbūt dėl ne tokio kaip, pavyzdžiui, romantinių kompozicijų „efektingo“ virtuoziškumo (nors meistrystė čia skleidžiasi kur kas gilesniais dalykais nei pirštų bėglumas) ar dėl galimo mažesnio patrauklumo klausytojams (juk, kaip minėjo pats Tkačenka, ši muzika reikalauja pastangų ne tik ją atliekant, bet ir suvokiant). Todėl džiugu, kad turėjome galimybę išgirsti kokybišką, dozuotai emocingą, pagavią Bacho sonatų ir partitos interpretaciją. Tkačenkos rečitalis priešvelykiniu laiku buvo proga pasimėgauti šių Bacho kompozicijų skleidžiamu belaikiškumo ir kartu amžinybės dvelksmu.

Į viršųĮ VIRŠŲ