Autorius: Paulina Nalivaikaitė

Paganini dvasia

„Vaidilos klasikos“ repertuare dominuojantys pianistų rečitaliai ar kamerinių ansamblių koncertai Vilniaus koncertinį gyvenimą praturtina pažintimis ir su pripažintais menininkais, ir su perspektyviais, talentingais jaunaisiais atlikėjais. Fortepijono rečitalis yra neabejotinai populiariausia solinio koncerto apraiška, o koncertų organizatoriams – dar ir mažiausiai rizikinga, nes fortepijono skambesį kažkodėl mėgsta daugelis, o štai dėl kitų instrumentų skoniai neretai išsiskiria: vienam per aštriai skamba smuikas, kitam fleita pernelyg lyriška... Vis dėlto „Vaidilos“ salėje šį pavasarį rengiami net du smuiko rečitaliai, kurių programos, beje, sudarytos pagal „vieno autoriaus“ koncepciją: vienas koncertas laukia balandį – Dima Tkačenko grieš Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir Partitą smuikui solo, o kitas nuskambėjo visai neseniai, kovo 5 dieną. Tai Sergejaus Malovo rečitalis „Paganinis – velniškasis smuikininkas?“

Nuo šviesos iki gelmės

Graikų kalboje žodis metis siejamas su dievo Dzeuso pirmąja žmona, kurios vardas – Metidė – simbolizuoja išmintį ir talentus. Šių savybių nestokoja jaunas lietuvių styginių kvartetas „Mettis“, taikliai pasirinkęs pavadinimą, kurį išties pateisina kolektyvo griežimas. Susibūręs 2011 m., kvartetas laimėjo ne vieną apdovanojimą, iš kurių svarbiausias ir naujausias – antroji vieta prestižiniame tarptautiniame styginių kvartetų konkurse Bordo, Prancūzijoje. Kvarteto tobulėjimui reikalingų praktinių ir teorinių žinių bei inspiracijų suteikia narystė Europos kamerinės muzikos akademijoje (European Chamber Music Academy – ECMA), į kurią „Mettis“ buvo priimtas 2014-aisiais. Nuoseklus talentingų muzikantų darbas ir kokybiški rezultatai atsispindi ir kamerinės muzikos atlikimo horizontuose Lietuvoje: ko gero, nebūtų per drąsu sakyti, jog kolektyvas jau spėjo įgyti klausytojų ir kolegų pasitikėjimą; pavyzdžiui, 2016 m. „Gaidos“ festivalyje „Mettis“ buvo vienas iš keturių styginių kvartetų, pakviestų griežti koncerte „Quartetissimo“ – kartu su ilgametę patirtį turinčiais Čiurlionio, „Chordos“ ir „ArtVio“ kvartetais, o 2015 m. Vilniaus festivalyje griežė su autoritetingu Kremonos kvartetu iš Italijos.   

Kokybės ženklai

Per dešimtį metų įsitvirtinęs kaip vienas ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos ansamblių ir brandžiai atstovaujantis fortepijoninio trio žanrui, „FortVio“ gruodžio 7-osios vakarą Nacionalinėje filharmonijoje surengė šventę klausytojams ir sau, paminėdamas gyvavimo dešimtmečio sukaktį. Koncertas tapo puikia proga pasigėrėti trio atlikėjų – Indrės Baikštytės (fortepijonas), Ingridos Rupaitės-Petrikienės (smuikas) ir Povilo Jacunsko (violončelė) – bendro darbo rezultatais, kuriuos, be kita ko, atspindi ir nemažai aukštų įvertinimų konkursuose, taip pat ir 2015 m. pelnyta Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

 

„FortVio“ atlikėjai ansamblinio muzikavimo patirtimi dalinasi užsiimdami pedagogine veikla – visi trys dėsto LMTA Kamerinio ansamblio katedroje (I. Baikštytė – dar ir Koncertmeisterio), pianistė ir smuikininkė taip pat darbuojasi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje; be to, I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas dėsto kamerinį muzikavimą Mykolo Romerio universitete. Visi atlikėjai taip pat yra aktyvūs ir kitoje koncertinėje veikloje: I. Baikštytė nuolat koncertuoja su lietuvių ir užsienio instrumentininkais arba solo su orkestrais, o I. Rupaitė-Petrikienė ir P. Jacunskas yra ir styginių kvarteto „ArtVio“ – nariai.

Mozarto legendos aidas

Geriau pamąsčius, keistokas, bet vis tiek jaudinančiai žavus yra tasai įžymybių asmeninių daiktų garbinimas. Atrodo, tai tėra kadaise naudotas materialus objektas, kurio vertė keleriopai padidėja dėl to, kad prie jo lietėsi (naudojo, dėvėjo) garbinamas žmogus. Vis dėlto, pralaužus pragmatizmo užtvarą, galima įsivaizduoti, kokią magišką aurą ta relikvija skleidžia legendinio asmens garbintojui: juk „daiktas“ iš tiesų galėjo būti spalvingų žmogaus istorijų liudininkas, o gal net vadinamojo asmenybės mito formavimosi dalyvis. Vienomis iš tokių muzikos pasaulio relikvijų drąsiai galėtume laikyti ir Wolfgango Amadeus Mozarto turėtus instrumentus, kuriuos saugo tarptautinis Mozarteumo fondas: tai klavikordas (Clavichord), fortepijonas (Hammerflügel), vaikystės smuikas, altas, Zalcburgo smuikas ir Vienos smuikas. Būtent pastarąjį instrumentą turėjome galimybę išvysti ir išgirsti Vilniuje spalio 16–19 d. rengtuose koncertuose: Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 16 d.), Šv. Jonų bažnyčioje (spalio 17 d.) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (spalio 19 d.). Išskirtinę progą pajusti Mozarto legendos dvelksmą suteikė Mozarteumo fondo nariai muzikologai Anja Morgenstern ir Ulrichas Leisingeris, Mozarto muziejų ir archyvų vadovė Gabriela Ramsauer, šia proga atvykę į Lietuvą, juos globojęs viso projekto spiritus movens, Lietuvos ir Austrijos draugijos prezidentas profesorius Petras Kunca bei daugybė projekto partnerių ir rėmėjų Lietuvoje.

Kopiantys viršūnių link

Styginių kvartetas „Mettis“ – prieš penkerius metus susibūrusių jaunų atlikėjų kolektyvas, intensyviai ir sėkmingai plėtojantis savo veiklą. Nors jo nariai – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) – manė, kad susibūrė tik kamerinio ansamblio egzaminui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai iš karto įžvelgė jų potencialą ir paskatino tobulėti, dalyvauti meistriškumo kursuose. Šiuo metu „Mettis“ – Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy – ECMA) narys. ECMA – tarptautinis aštuonias Europos muzikos institucijas jungiantis tinklas, skatinantis kamerinės muzikos tradicijų raidą – talentingiausiems kolektyvams (daugiausiai styginių kvartetams ir fortepijoniniams trio) organizuojantis meistriškumo kursus, paskaitas apie autentišką muzikos atlikimą ir kt. Aktyviai dalyvaudamas ECMA sesijose, taip pat augindamas meistriškumą ir kitur, „Mettis“ jau gali didžiuotis ir garbingu įvertinimu – gegužės mėnesį vykusiame styginių kvartetų konkurse Bordo (Prancūzija) kolektyvas buvo įvertintas antrąja premija. Ta proga su kvarteto nariais Kostu Tumosa ir Roku Vaitkevičiumi kalbamės ne tik apie konkursą, bet ir apie ECMA, autoritetus, ateities planus.

„Sakralumas stipriausias, kai jis nėra atskleistas“

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.

Priešybių dinamika

„Mūsų kolektyvo požiūris į darbą, muziką, klausytoją, kultūros procesus yra labai dinamiškas“, – viename interviu teigė violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) meno vadovas Mindaugas Bačkus. Klaipėdos koncertų salėje reziduojantis kolektyvas sostinėje nėra dažnas svečias, tačiau neseniai turėjome galimybę net du kartus Vilniuje išgirsti šį kolektyvą, atliekantį kardinaliai skirtingų stilistikų programas. Spalio 26 d. Šiuolaikinio meno centre jis atliko šiuolaikinės muzikos programą „Gaidos“ festivalyje, o lapkričio 4 d. Nacionalinėje filharmonijoje griežė baroko ir ankstyvojo klasicizmo kompozicijas. Tokios repertuaro priešybės suteikė šansą pademonstruoti nepaprastą dinamiką chameleoniškai keičiant stilistinį rūbą.

 

Koncertas Filharmonijoje – tai priešpriešų plotmė: tėvas vs sūnus (Johannas Sebastianas Bachas prieš Carlą Philippą Emanuelį Bachą), barokas vs klasicizmas, solistai vs orkestras. Pastaroji priešybė tą vakarą raiškiausiai formavo KKO įvaizdį, ir apie šią antitezę kalbėti  vertėtų plačiąja prasme: tiek apie orkestro ir solistų sąveiką, tiek apie santykį tarp kūrinių su solistais ir kompozicijų, skirtų vien orkestrui. Koncertą pradėjusiam J.S. Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“ pasirinktas santūrus ir švelniai dainingas skambesys, sklandžiai jungiant temos garsus į tekančią vienovę. C.Ph.E. Bacho Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll, priešingai, atskleidė veržlią kolektyvo energiją ir gebėjimą tiksliai išartikuliuoti „rokokiškai“ vingrius smulkios ritmikos bei įmantrios melizmatikos kupinus pasažus, tad ši išpuošta, tačiau harmoniškai ir faktūriškai skaidri muzika nuskambėjo lengvai. Tiesa, retkarčiais sinchroniškumo visgi pritrūkdavo. J.S. Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur buvo jaunatviško polėkio apraiška, neapleidžiant baroko stilistikos pajautos. Klausantis J.S. Bacho Koncerto dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll, taip pat C.Ph.E. Bacho Koncerto violončelei a-moll, priešingai, lengvumo pojūčio nebeliko – jį abiem atvejais eliminavo prie orkestro prisijungęs solistų matmuo. Didžiausias Koncerto dviem smuikams kliuvinys, manyčiau, buvo solistų nesurastas bendras skambesio vardiklis – Lino Valicko ir Aido Strimaičio smuikai griežė pernelyg skirtingai garso artikuliavimo ir gilumo, spalvos ir net intonavimo aspektais. O klausantis Mindaugo Bačkaus, atliekančio Koncerto violončelei solo partiją, kliuvo vietomis grubokas garsas ir dėl pasirinkto itin gyvo tempo neretai kiek suvelti pasažai, apsunkinę kūrinio įspūdį. Tad solistų ir orkestro akistatoje šiuo atveju „laimėjo“ pastarasis.

Nenušlifuotų deimantų beieškant

Šių metų „Gaidos“ festivalio motto – „Kitos teritorijos. Kiti pasauliai. Global LT“ – toks abstraktus ir universalus, kad, ko gero, tiktų bet kokiam Lietuvoje rengiamam festivaliui, kurio repertuarą sudaro ir lietuviški, ir užsienio kompozitorių darbai. Pernelyg nesigilinant, kiek tema iš tiesų atskleidžia šiųmetę festivalio kryptį, galima paminėti, kad globalios Lietuvos gija ryškiai išniro bene vienintelį spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC), kur vyko Lietuvos ansamblių tinklo (LAT) koncertas. Jame išgirdome penkių svetur gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozicijas.

 

LAT suburtas siekiant skleisti šiuolaikinę muziką, o kartu suteikti galimybę atlikėjams specializuotis būtent šioje sferoje. Ne vieną kolektyvą ir atskirus muzikantus jungiantis tinklas – lyg lankstus ir dinamiškas organizmas, prisitaikantis pagal koncerto programos instrumentarijų, taigi parankus ir atlikėjų tobulėjimui, jie įgauna patirties ne komfortiškai grodami savame ansamblyje, o muzikuodami su menkiau pažįstamais muzikantais. Šią atlikėjų platformą inicijavo kompozitorius Vykintas Baltakas, jis yra tinklo meno vadovas ir dirigentas. Puiku, kad šis kūrėjas, matydamas poreikį, suburia Lietuvos atlikėjus bendrai veiklai, nors pats nuo 1993 m. gyvena užsienyje. Džiugina ir tai, kad LAT jungia tokius brandžius kolektyvus kaip trio „Kaskados“, styginių kvartetas „Chordos“, Šv. Kristupo pučiamųjų kvintetas. Minėtame koncerte turėjome galimybę išgirsti pastaruosius du ansamblius ir kitus atlikėjus, kurie parengė programą iš septynių lietuvių kompozitorių kūrinių. Bene labiausiai tą vakarą nudžiugino kokybiškos interpretacijos. Akivaizdu, kad koncertavusiems atlikėjams šiuolaikinė muzika jau yra tapusi savastimi. Skambėjo ne vienas kūrinys, kurio partitūrose užfiksuoti precizikos reikalaujantys puantilistiniai motyvų „dūriai“, poreikis įsiklausyti į kitą ir išgauti subtilų garsą. Muzikantai visa tai įgyvendino, paliudydami, kad ne veltui dauguma jų yra pripažinti kamerinės muzikos interpretatoriai.

Medicinos ir muzikos sintezės objektas

Apie muzikos edukacijos padėtį mūsų šalyje (neskaitant muzikos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų) nėra smagu kalbėti – vieša paslaptis, kaip vyksta muzikos pamokos vidurinėse mokyklose. Požiūris, kad ši meno šaka nėra verta pastangų ją giliau pažinti ir, kaip ir kitos meno šakos, nėra vertas dėmesio rimtas mokslas, lemia ir tolesnį muzikinį neraštingumą. Natūraliai atmetama ir šiuolaikinė muzika kaip „nesuprantama“ (nes nėra teorinių pagrindų ją suvokti) ir svetima (nes pažintis su akademine muzika chronologiškai dažniausiai baigiasi romantizmu). Todėl visuomet džiugina konceptualūs projektai, siekiantys patraukliai šviesti platesnę auditoriją.

 

Projektas „Skambantys kūnai“ orientuotas ir į nevienakryptį švietimą, ir į meninį rezultatą. Spalio 2 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ įvyko šio projekto kūrybinių rezultatų „ataskaita“ – koncertas, kuriame pristatytos šešios lietuvių kompozitorių premjeros. Čia muzika jungiama su vizualiaisiais menais ir medicina: kūriniai atspindėjo skirtingų žmogaus organų veiklą. Pastarasis aspektas, viena vertus, kuria netikėtą tarpdiscipliniškumą ir skatina bendradarbiauti tolimomis laikomų sričių atstovus; kita vertus – tai dar viena švietėjiška šio projekto misija, ne mažiau svarbi ugdant ne tik meniškai sąmoningą, dvasingą, bet ir fiziškai sveiką visuomenę. Svarbu paminėti, kad koncertas nebuvo baigtinis projekto produktas – artimiausiais mėnesiais numatomos skambėjusių kūrinių audiovizualinių versijų instaliacijos medicinos bei švietimo įstaigose. Smalsu, kaip ši idėja bus įgyvendinta, nes tam, ko gero, reikėtų erdvių, atskirtų nuo aplinkos triukšmo, idant muzikai ir supančiam fonui nereikėtų konkuruoti trukdant vienas kitam. Dar vienas dalykas – koncerte prieš kiekvieną kūrinį buvo rodomas trumpas videofilmas su kompozitorių konsultavusio mediko komentarais apie pasirinkto žmogaus organo veiklą ir reikšmę. Man regis, švietimo aspektu tai esminis informacijos šaltinis, nes jau vėliau kūrinys skamba su vizualizacija, kuri be medicininio konteksto nėra pakankamai pajėgi ištransliuoti ir menines, ir sveikatinimo intencijas. Todėl veikiausiai vietoje videofilmo, spėju, turėtų būti parengti konkretaus kūno organo veiklos ir audiovizualinės kompozicijos sąsajų komentarai.

Muzikavimo laisvė

Rečitalis – koncertinis žanras, reikalaujantis ypatingos koncentracijos ir, ko gero, atsiribojimo nuo išorinės aplinkos, idant menininkas visiškai įsigyventų į atliekamą muziką ir sugebėtų tą susitelkimą išlaikyti porą valandų. Tad rečitalis – ryški žymė bet kurio muziko kūrybiniame kelyje, simbolizuojanti tam tikrą meninio ir dvasinio tobulėjimo etapą. Šį svarbų įvykį kai kurie atlikėjai dar labiau sureikšmina, dedikuodami jį brangiems žmonėms. Gegužės 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko pianisto Leonido Dorfmano, gyvenančio Frankfurte prie Maino, rečitalis, menininkas jį paskyrė savo tėvų – Lidijos ir Michailo Dorfmanų – atminimui. Simboliškai gegužės viduryje, tarp Motinos ir Tėvo dienos, pianistas įprasmino savo veiklą, padėkodamas šį pasaulį jau palikusiems tėvams.  
 
Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio trys preliudai, klasicistinių raiškos formų kūrėjų Domenico Scarlatti bei Josepho Haydno sonatos ir klasicizmo tradicijas puoselėjusio Johanesso Brahmso fantazijos. Antroje dalyje girdėjome kanoninių romantikų Roberto Schumanno, Fryderyko Chopino, Ferenco Liszto opusus, kiek modernesnę Leošo Janáčeko Sonatą ir XX a. tango korifėjo Astoro Piazzollos tris tango (ketvirtasis paskambintas bisui). Jau nuo pirmųjų, Čiurlionio, kūrinių buvo justi savita, kiek patetiška grojimo maniera: preliuduose Dorfmanas išryškino dramatizmo pradus, juos perteikė akcentuodamas sodrią faktūrą ir pasinaudodamas forte dinamikos skale. Vėliau beliko įsitikinti, kad ypač sodrus, masyvus garsas – būdingas Dorfmano muzikavimo bruožas. Tai tiko tokiuose kūriniuose kaip minėtieji preliudai, Janáčeko Sonata ar Liszto „Petrarkos sonetas“ Nr. 104 E-dur, kur gausu akordinės, tirštos tekstūros. Tačiau suabejojau, ar to tikrai reikėjo, pavyzdžiui, Scarlatti bei Haydno sonatose: turint omenyje, kad šie kūriniai buvo parašyti klavesinui, vargu ar vertėjo skambinti tokiu masyviu garsu, be to, dar pridėti to meto muzikai nebūdingų agogikos priemonių. Žinoma, galima sakyti, jog tai interpretacijos laisvė arba stilistinis atlikimo vieningumas, tačiau bene visi koncerte atlikti kūriniai skambėjo panašiai. Maloniai kitonišku požiūriu pasižymėjo Schumanno Penkios variacijos iš „Simfoninių etiudų“, čia buvo galima justi subtilesnį, elegantišką garsą, pianistas reikiamose vietose išskleidė faktūros ir registrų diktuojamą trapų skambesį.
PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”