Juliaus Juzeliūno metai tęsiasi

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Tad nė nesistebi, kad Juzeliūno 100-mečio data, galėjusi inspiruoti formaloką, vienu kitu renginiu įprasmintą paminėjimą (o taip neretai nutinka), priešingai, tapo permanentiška renginių grandine, pulsuojančia ir dinamiška švente, kone kiekvieną mėnesį savaip aktualizuojančia įvairių žanrų jo kūrybą ir veiklą apskritai. Šios šventės „arką“ sudarytų vienatiniai proginiai akcentai – vasarį išleista ir pristatyta fundamentali prof. A. Ambrazo parašyta monografija „Julius Juzeliūnas. Gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“, taip pat spalį numatyta kompozitoriaus 100-mečiui skirta 45-oji Baltijos šalių muzikologų konferencija „XX a. kompozicijos mokyklos: institucija ir kontekstas“. Tačiau svarbiausia, kad šio mokslinio diskurso aplinką kaskart sodrina skambanti muzika – Juzeliūno, jo mokinių, jo amžininkų. Jos interpretuotojai – dar Juzeliūno epochos atlikėjai: tarp jų kad ir Nacionalinis simfoninis, Lietuvos kamerinis, Šv. Kristoforo orkestrai (žinoma, nuosekliai apžvelgiant, šis sąrašas gerokai išsiplėstų). Vis dėlto skambančiam šios kūrybos tapatybės pavidalui svarbų kūrybinį impulsą suteikia jaunosios kartos muzikai, nuo kurių daugiausia priklausys Juzeliūno ir kitų lietuvių autorių kūrybos likimas ateityje. Atmintyje išliko vasario 27-ąją įvykęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, kurio visumą įtraukiančiai organizavo dirigentas Modestas Barkauskas, Juzeliūno „Afrikietiškuose eskizuose“ su orkestro muzikais atradęs tarytum dar neišvaikščiotų plotų. Antai savotišku leitmotyvu tai vienur, tai kitur vis suskamba frazė: mokausi (-omės) Juzeliūną. Pluoštelis iš tų atgarsių: pianistas Daumantas Kirilauskas ruošia Juzeliūno Antrąją fortepijoninę sonatą, Kauno kvartetas mokosi Pirmąjį Juzeliūno kvartetą etc. Regis, Juzeliūno kūryba neaplenks ir ateinančios vasaros festivalių programų, ką jau kalbėti apie rudenį prasidėsiantį naują muzikos renginių sezoną.

Balandžio 16 d. programą Filharmonijoje parengė Lietuvos kamerinis orkestras, ją taip pat paskyręs minimam 100-mečiui. Dirigavo vis dažniau į mūsų sceną kopianti Adrija Čepaitė. Koncertą lydėjo išmintingas ir šiltas muzikologės Jurgitos Skiotytės-Norvaišienės žodis. Dvi monumentalios Juzeliūno kompozicijos skambėjo pagrečiui su Bélos Bartóko ir Arvo Pärto kūryba. O visi šie trys kompozitoriai tarytum sudarė per epochą išsidriekusią bendraminčių draugiją, kurią subendravardiklino atida tautiniam identitetui, pastanga nugludinti individualiu balsu suskambančią stilistinę ištarmę, tačiau ir skirtingai, savaip suvokta kūrybinė laisvė. Beje, Juzeliūno Koncerto vargonams, smuikui ir styginių orkestrui vargonų partiją rengusi Karolina Juodelytė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė, muzikologė ir vargonininkė, dabar jau ketvirtus metus studijuojanti Detmolde – dar iki šio vakaro prasitarė, jog muzikinė opuso kalba alsuoja išskirtiniu skambėjimu, artikuliacija, neantrinančia kažkam jau girdėtam, grotam anksčiau. Savitas akustinis intensyvumas šią atlikėją įtraukė į nuodugnesnę partitūros analizę (pasitelkus dar ir naująją A. Ambrazo monografiją), idant sudėtingo muzikinio teksto ištarmė vėliau atsiskleistų struktūrinės bei estetinės dimensijų jungtimi. Neabejotina, kad šį kūrinį parengusią visą atlikėjų grupę įtraukė atsakingos ir įdomios interpretacinės užduotys. Tą liudijo solistų K. Juodelytės, Džeraldo Bidvos (smuikas) ir dirigentės A. Čepaitės ansamblis, taikliai ir darniai formuojamas orkestro kontrapunktas. Išgirdome aiškiai skambančius balsus, padalas, tvirtą, nemonotonišką visumą, kupiną reljefo įvairovės. Tokio rezultato vargu būtų galima tikėtis, jei ne kruopščių ir konstruktyvių repeticijų procesas.

Jau kitame kūrinyje sugrįžęs į orkestro koncertmeisterio kėdę smuikininkas Dž. Bidva ir B. Bartóko siuitoje „Rumunų liaudies šokiai“ tarytum vėl pateko į solisto poziciją. Keletą šokių įprasmino smuiko solo partija, kurioje pastebimai skleidėsi šio atlikėjo polinkis improvizuoti, subtilaus koloristo braižas, puiki orientacija aprėpti skirtingas funkcijas – soluoti, vesti orkestrą, girdėti ansamblį. Šiose miniatiūrose – stipriau, ekspresyviau, įtaigiau nei Juzeliūno veikale, – orkestras panaudojo dinamikos, štrichų raiškos techniką, drąsesnę vaizduotę.

Nežinia kada koncerte beskambėjo Juzeliūno Penktoji simfonija „Lygumų giesmės“, ar tik ne 1991 m. vasarį? Laimė, šis, vienas koncertiškiausių Juzeliūno kūrinių, nuolat lydi jauniausiąją muzikų kartą (moksleivius) kaip žinotinas muzikos istorijos programos kūrinys, studijuojamas iš pirmųjų jo atlikėjų įrašo. Gražu, kad „Lygumų giesmės“ ir vėl sugrįžo į tų „pirmųjų“ – Lietuvos kamerinio orkestro ir „Liepaičių“ – repertuarą, kaip naujas kūrinys radosi ir dirigentės A. Čepaitės kūrybinėje biografijoje. Nuoširdus, darnus ir profesionalus „Liepaičių“ dainavimas džiugino ir sykiu sukėlė praeities ilgesį, kai šis choras ir „Ąžuoliukas“ buvo rimti ir nuolatiniai lietuvių (ir ne tik) muzikos sklaidos procesų partneriai. Gal šis koncertas – geras ženklas ateičiai? Klausantis atgimusių „Lygumų giesmių“ girdėjome ne tik išmoktą, bet tikra to žodžio prasme skoningai, pagarbiai ir su meile interpretuotą, universaliu meniniu lygmeniu skambantį XX a. pusės lietuvių klasikos veikalą. Koncerto „kodą“ sušildė dar ir jauki A. Pärto „Estiška lopšinė“ – tyras, intymus miniatiūrinis garsų atodūsis.