Trys banginiai svečiuose pas džiazo Mamą

Jau gana daug laiko prabėgo nuo Vilniuje vykusio festivalio „Vilnius Mama Jazz 2013“, kurio šūkis buvo „Tiesiai į širdį!“. Turbūt nebūtų įdomu vėl pasakoti viską iš eilės, ką jau daugybę kartų visi pasakojo, todėl paminėsiu tik tris banginius, kurių muzikavimas įsmigo tiesiai į širdį.

 

Pirmąją festivalio dieną Lietuvos rusų dramos teatre grojo Miguelis Zenonas – 36-erių metų saksofono virtuozas iš Puerto Riko, kurio vardas vis ryškėja džiazo žvaigždžių padangėje. Gražiai apie jį atsiliepia profesionalai, taigi neturiu ko prikišti ir aš. Festivalio koncerto programą sudarė paties Miguelio Zenono kompozicijos – be galo racionalios, protingos ir tvarkingos. Labai aiški forma, nepriekaištinga kompozicija, tobula instrumentų valdymo technika. Beje, būtų sunku apibūdinti šios muzikos stilistiką. Ji kartais suskamba labai akademiškai, kartais gana moderniai, persipina su pakankamai subtiliai ir kukliai naudojamais Lotynų Amerikos muzikos elementais. Puiku, kad kiekvienas kvarteto narys lyg bitelė stengiasi įnešti savo „medučio“ į bendrą avilį ir sulipinti puikų produktą.

 

Kaip ir buvo žadėta, keturi patyrę muzikantai yra „susigroję“ kaip vienas kumštis. Pirmiausiai noriu pažymėti efektingąjį būgnininką Henry Cole’ą, grojantį su Migueliu nuo 2008-ųjų. Kartais „kietas“, lyg senas rokeris, kartais tylus ir subtilus kaip angelėlis, tačiau visais atvejais vienodai profesionalus ir techniškas, Henry Cole’as sugebėjo suregzti visoms kompozicijoms tvirtą, nepajudinamą ritminį pamatą.

 

Racionalus ir disciplinuotas kaip ir grupės lyderis, puikiai besilaikantis sutartos sistemos yra pianistas Luisas Perdomo. Labai techniškas pianistas, negaištantis laiko tuščioms improvizacijoms ir viską gerai sulipdantis į tiksliai paruoštą kompoziciją. Iš visų linksmiausias ir laisviausias pasirodė kontraboso virtuozas Hansas Glawischnigas. Jie abu su Luisu Perdomo lydi Miguelį Zenoną jau nuo pat jo pirmojo albumo.

 

2012 m. žurnalo „Jazz Times“ kritikai ir skaitytojai Miguelį pripažino geriausiu metų alto saksofonininku. Net keturis sykius ryškiausia kylančia žvaigžde muzikantą paskelbė žurnalo „Downbeat“ kritikai. Jis ne kartą buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui – greičiausiai tik laiko klausimas, kada tai pavirs prestižine statulėle. Kad tai muzikantas, esantis „ant bangos“ ir sugebantis groti ne tik savo muziką, įsitikinome, kai bisui buvo sugrota džiazo klasika, kuri skambėjo bene geriausiai.

 

Dar viena žvaigždė (jau nebe kylanti, o tikra), aplankiusi Vilnių per festivalį – saksofonistas Ernie Wattsas (JAV). Jis yra įsiamžinęs daugiau nei 500 įvairių autorių ir atlikėjų plokštelių, grojęs su šimtais muzikantų, išleidęs 18 savo albumų, laimėjęs dvi „Grammy“ statulėles ir apskritai visko nuveikęs be galo daug. Todėl galima manyti, kad kiekvienas save melomanu laikantis žmogus kolekcijoje turi ne vieną plokštelę, kurioje skamba šio atlikėjo saksofonas. Beje, gali būti, kad Ernie grojimas yra prasiskynęs kelią į jūsų ausis visai ne dėl džiazo, nes daugybė pasaulio muzikų nuo roko iki džiazo, nuo soul iki ritmenbliuzo kviečia Ernie Wattsą, kai jų įrašams reikia „stulbinančio“ saksofono solo.

 

„Matau muziką kaip būdą sujungti visus žmones – taikoje ir harmonijoje. Visi fiziniai objektai turi savo vibracijas; muzika, kurią groju, yra energijos vibracija, kuri paliečia žmonių bendrumą. Tikiu, kad muzika – tai per mus dainuojantis Dievas“, – sako Ernie Wattsas. Sunku patikėti, bet „Vilnius Mama Jazz“ publika pamatė ir išgirdo jo kolektyvą, susibūrusį beveik prieš du dešimtmečius. Su pianistu Christofu Saengeriu Ernie yra išleidęs du dueto albumus. Klasikinio išsilavinimo pianistas yra gerai žinomas ir džiazo scenoje. Jis yra grojęs su Branfordu Marsaliu, Alu Fosteriu ir kitais. Nepaprastai jautrus būgnininkas Heinrichas Kobberlingas ne vienus metus siautėjo Niujorko džiazo scenoje, dirbo su daugybe puikių naujojo džiazo muzikantų. Kontraboso virtuozas Rudis Engelis dėsto studentams ir nuolat koncertuoja visame pasaulyje. Iš jų visų keturių susiformavo nekintama muzikantų sudėtis, su kuria, pripažįsta Ernie, jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Tikrai, tai buvo justi jiems grojant.

 

Ernie Watsą nuostabu ne tik girdėti, bet ir matyti. Jis pastebimas ir žavus ne tik tada, kai groja. Net ir tylos momentais, klausydamasis kitų, jis visą laiką dalyvauja muzikoje savo veido išraiška, judesiais, kurie išduoda jo mintis ir jausmus. Su savo kolektyvo nariais jis yra visą laiką – kai pučia saksofoną, krato barškaliuką, pereina iš vienos scenos vietos į kitą, rodo muzikantams muzikos epizodų tvarką ir panašiai.

 

Ir trečiasis, ko gero, labiausiai lauktas džiazo virtuozas buvo festivalį tinkamai užbaigęs kubiečių kilmės pianistas Gonzalo Rubalcaba su savo naujausia grupe „Volcan“, kuri vadinama „visų žvaigždžių komanda“. Įvairūs rimti muzikiniai leidiniai vadina jį pasaulinės klasės pianistu, pasižyminčiu įspūdingu grojimo intensyvumu ir instrumento valdymo technika. Tai, be jokios abejonės, vienas geriausių džiazo muzikantų pasaulyje. Šis susitikimas su „Grammy“ laureatu, puikų klasikinį muzikinį išsilavinimą turinčiu kubiečių pianistu iš anksto žadėjo rimtą festivalio pabaigą. Šiuo metu itin produktyvų laikotarpį išgyvenantis muzikas šįkart Vilniuje pasirodė su grupe „Volcan“. Grupės nariai – Horacio El Negro Hernandezas (mušamieji), Armando Gola (bosinė gitara), Anthony Carrillo (perkusija) – yra dalyvavę daugiau nei 150 plokštelių įrašuose, tarp jų bendražygių yra įvairių žanrų žvaigždės, nuo džiazo veterano Arturo Sandovalio iki popžvaigždės Jennifer Lopez. „Kodėl pavadinimas „Volcan“ – „Ugnikalnis“? Nes ugnikalnis sujungia keturias gamtos stichijas: žemę, vandenį, orą ir ugnį. Be to, jis yra nenuspėjamas, primena mums apie tikslus, į kuriuos kopiame“, – sako atlikėjai.

 

Gonzalo Vilniaus kongresų rūmuose grojo jau nebe pirmą kartą. Ir nežinau, kas čia kaltas, bet...

Pradėsiu nuo pradžių. Pirmą kartą Gonzalo Rubalcabą išgirdau prieš kokį dešimtmetį Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje. Jis grojo vienas. Tada žavėjo viskas: akustiškai (be jokių mikrofonų) atliekama išgryninta muzika, virtuoziškas instrumento valdymas, nesavitikslė muzikinės minties raiškos įvairovė, nepriekaištinga muzikos tėkmės forma, nuoširdumas, tylos estetika. Antrą kartą Rubalcabą girdėjau festivalyje „Kaunas Jazz“, nors ir Vilniuje, Kongresų rūmų salėje. Ir, rodos, niekas nepasikeitė, bet kažkas buvo ne taip. Žinoma, metai bėga, keičiasi ne tik atlikėjo, bet ir mano mąstymas. Viename interviu Rubalcaba yra pasakęs: „Mano muzikoje susipina trys įtakingos srovės: daugialypė Kubos muzikos kultūra, klasikinė muzika ir amerikietiško džiazo tradicija. Pastarojoje mane labiausiai jaudina ir domina improvizacijos aspektas; kitus elementus – harmoniją, ritmiką, formų įvairovę – randu kitose dviejose srovėse. Kalbant apie mintį, man svarbūs esminiai dalykai. Turint omeny, kad muzikos raiška nėra verbalinė, prasmę, kurią stengiuosi perteikti, kiekvienas iššifruoja savaip, ir ji tampa priklausoma nuo klausytojo interpretacinių sugebėjimų.“ Sutinku. Visa tai buvo pastebima ir dabar – improvizacijose, ypač kai kubietiška ar kita „latina“ tema buvo improvizuojama amerikietiško džiazo maniera ir priešingai. Tai labiausiai ir žavėjo šiame Rubalcabos koncerte. Gal ne visada patiko kiti grupės nariai, nors jie labai geri muzikantai. Gal tai dar pernelyg naujas projektas?

 

Taigi, prisiminiau tris, mano supratimu, svarbiausius festivalio momentus. Buvo ir daugiau malonios, geros muzikos, tačiau ne viską juk žmogus spėji aprašyti.