AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Tarp Vilniaus ir Paryžiaus

Pokalbis su pianistu Viktoru Paukšteliu po koncerto Užutrakio rūmuose

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 22 (1036), 2013-05-31

Karštą gegužės 19 d. artėjant prie Užutrakio rūmų, kur rečitaliui kaupėsi talentingas jaunas pianistas virtuozas iš Paryžiaus Viktoras Paukštelis (čia koncertą surengė Rūta Banevičienė ir VšĮ „Ambra Vox“), sielą džiugino akinanti gamtos žaluma, ežero pakrantėje deginosi daugybė žmonių, o išpuoselėtame dvaro parke zvimbė uodai. Gausią itališkai, latviškai, lenkiškai, lietuviškai kalbančią publiką rūmų fojė pasitiko keli ekspresyvūs pianisto (ir dailininko!) Viktoro Paukštelio paveikslai, o šviesioje salėje prie baltų sienų ir veidrodžiais inkrustuotų durų gražiai derėjo baltas „Fazioli“ fortepijonas. Juodu koncertiniu kostiumu vilkintis išvaizdus jaunuolis pradėjo savo programą. Suskambėjus pirmiesiems Belos Bartoko Etiudo, op. 18, Nr. 2 mįslingai įtaigiems negreito judėjimo garsams, nuščiuvo klegesys, klausytojai paniro į hipnotizuojančių skambesių jūrą. Nesigirdėjo net uodų zyzimo. Lyg kulminacija netikėtai įsiveržė audringos Sergejaus Rachmaninovo Etiudo-paveikslo fis-moll, op. 39, Nr. 3 pasažų virtinės. Tai buvo įspūdinga!
 

Po to skambėjusi Wolfgango Amadeus Mozarto trijų dalių Sonata B-dur (K 333) dėmesingai besiklausančiai publikai priminė, jog tolimoje epochoje gyveno mylintys ir besidžiaugiantys menais žmonės. Grakščiai, stilingai, nuoširdžiai ir nuotaikingai skambėjo kraštinės Sonatos dalys, bet ypač jautriai ir įdomiai pianistas traktavo lėtąją – antrą. Claude’o Debussy Preliudai Nr. 10 „Canope“ („Egipto mumijų urna“) ir Nr. 12 „Fejerverkas“ („Feaux d’artifice“) atlikimo išraiškingumu, įtaiga, ryškiai perteikiamomis nuotaikomis nesudarė kontrasto su prieš tai skambėjusia muzika – lėtos tėkmės įspūdingus skambesius pratęsė ugningi, nepaprastai temperamentingai atliekami pasažų pliūpsniai.
 
Franzo Liszto Sonatoje h-moll Viktoras Paukštelis atskleidė plačią savo talento paletę – sukūrė kaip reta įtaigius ir ryškius muzikos vaizdinius nuo filosofiškai rūsčių, valingų, impulsyvių, kažkokioms jėgoms besipriešinančių, palaimos teikiančių šviesių skambesių iki netikėtų šiam emocionaliam ir temperamentingam menininkui visiškai kontempliatyvių „salelių“. Be abejonės, kiekvienam dėmesingam klausytojui ši traktuotė kėlė kuo įvairiausias asociacijas. Sunku buvo patikėti, kad šis jaunas žmogus pasiekė tokios brandos, pasirodė kaip intelektualus, vos žabojamo temperamento bei vidinės jėgos atlikėjas. Jam nereikia „išradinėti dviračio“ bandant surasti savo nišą tarp pasaulyje gausėjančių virtuozų. Jis gilinasi į skambesius, jų dinamiką, stengiasi maksimaliai atskleisti užkoduotus muzikinius tekstus.
Lietuvos klausytojai žino Viktoro Paukštelio kilmę bei mokytojus: jo senelius profesorius – pianistę Mariam Azizbekovą bei smuikininką Viktorą Radovičių, tėvus – žinomą pedagogę, pianistę Tatjaną Radovič bei kompozitorių Viktorą Paukštelį, mokytojus – Emą Miklaševskają, Laimutę Jakniūnienę bei Donaldą Račį (M.K. Čiurlionio menų mokykloje), T. Radovič (B. Dvariono muzikos mokykloje), prof. M. Azizbekovą ir Veroniką Vitaitę (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), Jevgenijų Koroliovą (Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje). Lietuvoje užbaigęs visas įmanomas muzikos atlikimo studijų pakopas, pianistas nuo 2009 m. studijuoja prof. Jeano-Marco Luisados klasėje „Ecole normale de musique“ Paryžiuje. Žinomas pasaulyje pianistas J.-M. Luisada taip apibūdino savo mokinį: „Tai ypač jautrus menininkas, su kuriuo dirbti yra didelis malonumas. Jis pasižymi išskirtinai intelektualiomis kūrinio formos paieškomis, garsu, pilnu tūrio ir erdvės, bei turtinga, iškalbinga atlikimo technika.“ Noras tobulėti V. Paukštelį vedė į žinomų pasaulyje pianistų, tokių kaip Gary Graffmanas, Jirži Hlinka, Borisas Petrušanskis, Michailas Voskresenskis, Anthony di Bonaventura, meistriškumo kursus. Koncertuota Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV. Pastaraisiais metais surengti rečitaliai Paryžiaus „Yamaha centre“ bei „Cite internationale des Arts“ koncertų salėse.
Dar nespėjusį atsipalaiduoti nuo sceninės įtampos pianistą pavyko pastverti, pakalbinti ir net nufotografuoti Trakuose, prie pat ežero.
 
Kodėl šiam vasaros koncertui pasirinkote būtent šią programą?
Koncerto programa buvo pasirinkta iš dalies apgalvotai, iš dalies atsitiktinai. Kiekvienas pianistas apgalvoja programą maždaug pusmečiui į priekį. Aš planavau groti Johanneso Sebastiano Bacho Angliškąją siuitą nr. 3, dvylika Frederico Chopino etiudų ir F. Liszto Sonatą. Po kiek laiko jau buvau išmokęs tuos kūrinius, jie buvo mano repertuare. Prieš tris savaites Kauno filharmonijoje skambinau Bachą ir Chopino etiudus, op. 25.
 
Yra nuomonių, jog sunku koncerte atlikti visą Chopino etiudų ciklą.
Muzikiniu požiūriu nėra sunku. Kai groji juos visus iš eilės, jie plastiškai pereina vienas į kitą ir gerai sudera.
 
Šios dienos programa norėjote atskleisti savo talento įvairiapusiškumą?
Man apskritai labai malonu gretinti kompozitorius, kurie tam tikra prasme atrodo nesuderinami. Pavyzdžiui, Bartoką bandžiau suderinti su Rachmaninovu, Rachmaninovą – su Mozartu, Mozartą – su Debussy. O dar Lisztas. Aš manau, jeigu suvoki jų meninę prasmę, jie kartu dera ir suskamba.
 
Ar vis dar studijuojate?
Lietuvoje esu jau viską baigęs, bet Prancūzijoje dabar studijuoju aukščiausioje pakopoje ir vis dar mokausi. Manau, kad pianistas, kuris siekia tobulumo, turi mokytis su profesoriais kad ir visą gyvenimą. Net Jeanas-Marcas Luisada dažnai važiuoja pas savo profesorių Paulį Badurą-Skodą į pamokas. Perfekcionizmas visada turi prasmę – gera turėti tą „ausį iš šalies“.
 
Jūs pats pasirenkate programą ar profesorius pataria, ką skambinti?
Dalis programos buvo parinkta profesoriaus. Bartokas ir Debussy – profesoriaus pasiūlymas, o Liszto Sonata – tik mano pasirinkimas.
 
Ar skambinate ir daugiau Bartoko kūrinių?
Ne... Prisipažinsiu, tai man tarsi bandymas, eksperimentas. Iš tikrųjų man Bartokas yra vienas iš nuostabiausių kompozitorių ir vienas didžiausių kompozicijos meistrų, įžengęs į naują muzikinę epochą. Kita vertus, ėmiausi mokytis jo kūrinio prieš mėnesį ir pradžia man nebuvo lengva. Tik dabar pradedu pajusti tą kūrinio magiją, mistiką ir savotišką keistumą.
 
Pas mus dažnai Bartoko kūriniai traktuojami per aštriai: šiuolaikiškai „kapojama“, stipriai pabrėžiant ritmiką, o vengrų pedagogai pirmenybę teikia plastiškam, liaudies muzikos paveiktam turiniui.
Bartokas labai daug parašęs natose. Pavyzdžiui, Etiudo, op. 18, nr. 2 nuorodose įrašyta, kad reikia groti cantabile, piano, švelniai ir negreitai. Tai kaip ir neleidžia „kapoti“.
 
Man regis, Jums labai tinka romantinė muzika.
Manau, kad man tinka ir barokas, ir klasika, nes jaučiu didelį malonumą grodamas šią muziką. Tada save tam tikra prasme „pažaboju“, o pažabojimas kartais duoda didesnių vaisių negu išsitaškymas. Kartais pianistas užsimiršta emocijose ir susipainioja, sutrinka, pasiklysta.
 
Nustebau Liszto Sonatoje išgirdusi „salelių“, kur skambinote netikėtai visai paprastai, be įtampos. Didieji senosios kartos atlikėjai teigė, kad visą laiką grojant tik labai išraiškingai atbunka klausytojų dėmesys. Geriau sutelkti didžiausią energiją į svarbiausius epizodus, tuomet jie bus tikrai įtaigūs.
Kartais tyla yra stipresnė už garsą, ir kai pianistas tai įsisąmonina, jis pradeda visai kitaip traktuoti muziką. Tas atsikvėpimas, susimąstymas, tyla yra be galo svarbūs.
 
Nežinojau, kad Jūs tapote, drobėje kuriate įdomius vaizdus. Tai nuostabu! Kai skambinate fortepijonu, gal pasąmonėje kyla tapybiški analogai, spalviniai sprendimai ar nuotaikų atspindžiai?
Kai groju, pagrindinis dalykas yra garsas. Aš klausau. Įsigilinu, susikoncentruoju į garsą. Aišku, vaizdiniai kyla, bet jie abstraktūs. Žinoma, istorija yra, ji svarbi, bet lieka „už kadro“.
 
Tapymas Jums hobis? Gal turite ir kitų polinkių?
Nepasakyčiau, kad tai hobis. Aš jau turėjau dvi personalines parodas, su draugu filosofu Tomu Kiauka surengėme bendrą parodą, o dabar „Arkos“ galerijoje eksponuojami du mano darbai.
 
Ar dailininkai Jus pripažino, įsileido į savo tarpą?
Kiekvienas dailininkas, kaip ir kiekvienas muzikantas, turi savo nuomonę. Negaliu pasakyti – pripažįsta ar ne. Tiesiog yra man draugiškų žmonių, kurie galbūt vertina mano darbus, ačiū jiems. Beatričės muziejuje, kur dažnai būna dailininkų ekspozicijos, dabar vyksta mano darbų paroda.
 
Ar teko užsiimti pedagogine veikla?
Prisipažinsiu, man teko vesti meistriškumo pamokų. Kartais manęs paprašydavo padirbėti kaip pedagogui, bet man tai sudėtinga, nes turiu tam tikrą ydą: kartais būnu irzlus, sunku išlaikyti kantrybę, jei jaučiu, kad žmogui gal to nelabai reikia. Jei žmogus talentingas ir „pasiduoda“, tada man malonu jam padėti, patarti. Kol kas konkrečių planų dėstyti neturiu.
 
O muzikos nekuriate?
Ne, tai mano brolio Vytauto sritis. Kurti muziką – labai didelė atsakomybė. Čia turi būti labai iškristalizuotas noras, mintis ir idėja. Aš nesu tam pasirengęs. Randu pakankamai savo minčių, kad ir interpretuodamas Chopino ar Bacho kūrybą.
 
Yra atlikėjų instrumentininkų, kurie imasi diriguoti. Ar Jūs to nenorite?
Mielai norėčiau sugroti ir kartu padiriguoti nelabai sudėtingus koncertus. Pasitaiko, kad, pavyzdžiui, Mozarto koncertuose dirigento ir pianisto interpretacijos skiriasi. Diriguoti pavyktų, jei fortepijono partija nebūtų labai sudėtinga, kitaip nei Rachmaninovo koncertuose, kur tavo pirštai taip užsiėmę, kad nėra kada galvoti apie dirigavimą orkestrui. Gal kokią dieną pabandysiu įgyvendinti tokį projektą.
 
Ar liksite gyventi Prancūzijoje?
Nenoriu nutraukti ryšių nei su Lietuva, nei su Prancūzija. Aš jau ketvirti metai esu Prancūzijoje ir man labai gera būti tarp šių dviejų šalių, nes abiejose turiu puikių draugų ir profesorių. Netrukus vykstu į Paryžių, kur dalį programos skambinsiu gerai žinomoje Alfredo Cortot salėje. Tai bus ne vien mano koncertas, bet man teks atlikti apie 20 minučių muzikos.
 
Ačiū už pokalbį. Geriausios kloties Jūsų kūrybinėje veikloje.

 

Į viršųĮ VIRŠŲ