Apie pasmerktą meilę

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinė baleto trupė pradėjo savo meno vadovo Krzysztofo Pastoro premjera. Baletas „Tristanas ir Izolda“, sukurtas pagal prancūzų viduramžių kultūros žinovo Josepho Bédier parašytą to paties pavadinimo romaną – gera proga prisiminti pasakojimą, paplitusį po daugelį Europos šalių, žinotą ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Poznanės viešojoje bibliotekoje saugomas senąja gudų kalba parašyto veikalo „Pasakojimas apie riterį Tryščaną“ rankraštis, datuojamas XVI amžiumi.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skirdami daugiakultūriam LDK paveldui, galime matyti, kaip Lietuvos baleto trupėje jis sėkmingai atgimsta: lenkų choreografo vadovaujami, tose pačiose gretose šoka lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių artistai. Abiejų Tautų – lenkų ir lietuvių – baleto ganytojas ilgametę choreografo patirtį sėkmingai pademonstravo praėjusio sezono pabaigoje: jo inicijuotas naujų choreografinių darbų projektas „Kūrybinis impulsas“ leido įsitikinti, kad iki šiol labiausiai su akademinėmis profesionalaus šokio formomis siejamas Lietuvos baletas slepia netikėtas įvairių stilistinių krypčių kūrybines ambicijas.

Lietuvoje turintis gerbėjų dėl ankstesniųjų spektaklių – „Karmen“, „Vasarvidžio nakties sapno“, Mindaugo Urbaičio „Acid City“, – naująsias savo pareigas Pastoras nusprendė patvirtinti spektakliu, jau išbandytu Stokholmo (2006) ir Varšuvos (2009) pagrindinių teatrų scenose. Tai skatina manyti, jog šis kūrinys pačiam choreografui – reikšmingas pasiekimas, kuris mūsų platumose tinka dar ir todėl, kad čia žiūrovams artimesni siužetiniai, o ne abstraktūs šokio meno kūriniai. Juo labiau kai pasakojama jaudinanti pasmerktos meilės istorija, žinoma iš Richardo Wagnerio operos ir 2006 metų Kevino Reynoldso ekranizacijos. Spektaklyje išliko svarbiausios „Romano apie Tristaną ir Izoldą“ linijos ir herojai, tik Izolda Baltarankė virto Ozilda, o Rivalenui ir Blanšeflerei, romane gyvenantiems iki antro puslapio vidurio, libreto autoriai Krzysztofas Pastoras ir Carelas Alphenaaras suteikė kur kas daugiau reikšmės.

Spektaklyje nėra žaižaruojančių viduramžiškų spalvų – jis sukurtas Pastorui būdinga neoklasikinio baleto stilistika, istoriją pasakojant per šokį, kur reikia pasitelkiant pantomimą ir nemažai simboliais virstančių daiktų ar jų nematerialių projekcinių įvaizdžių.

Vienijančia, įtraukiančia ir nepaleidžiančia spektaklio gija tampa muzika – Henko de Vliegerio orkestrinė pasija „Tristanas ir Izolda“ to paties pavadinimo Richardo Wagnerio operos motyvais, papildyta „Wesendonck dainomis“. Orkestrą parengė ir jam dirigavo Modestas Pitrėnas (trečiojoje premjeroje – Modestas Barkauskas); garsais pasakojama meilės istorija skambėjo jaudinamai, su įtaigiais vokaliniais inkliuzais (solistės – Sigutė Stonytė ir Inesa Linaburgytė). Dramaturginiu ir jausminiu požiūriu nuoseklus muzikinis audinys dažnai tinkamai įvaizdintas choreografinėmis formomis, ir pirmiesiems spektaklio epizodams sunkoka būtų rasti priekaištų.

Pagrindinis spektaklio motyvas – jūra, viliojanti, pražudanti, pasmerkianti, atskirianti ir susiejanti – tyvuliuoja ir grūmoja tiek muzikos, tiek choreografijos, tiek scenografijos formomis. Lakoniškas Adomo Jacovskio sprendimas – dvi plastiškos, nelyg viena su kita prasilenkiančios bangos-ekranai, ant kurių projektuojami istoriją pasakojantys vaizdai (jų autorius – Povilas Oželis). Kiek monotoniškame spektaklio apšvietime (šviesų dailininkas – Levas Kleinas) lyg ir gausu atspalvių, bet jis niūrokas, tarytum niveliuojantis reikšmingus siužeto vingius – pirmąjį Izoldos ir Tristano susitikimą, spektaklio finalą, taip pat ir pačius spektaklio herojus.

Scenoje tvyranti tamsa prislopina nesudėtingų siluetų, santūraus kolorito, patogius šokti Aleksandros Jacovskytės kostiumus. Gaila, bet kartais jie pernelyg suvienodina veikėjų įvaizdžius (pavyzdžiui, Izoldos ir Ozildos).

Surasdamas įtaigias, estetiškai paveikias choreografines formas herojų jausmams atskleisti, choreografas istoriją pasakoja įdomiais, išradingais duetais, kurių aiškias, plastiškas, grafiškas linijas šokėjai papildo aštrių, staigių mostų faktūromis, padedančiomis labiau individualizuoti kuriamų personažų vidinį pasaulį. Toks plastinis individualizmas – vertinga Pastoro kūrybos savybė, nes skatina šokėjus vengti paviršutiniškos melodramos, dekoratyvių išorinių jausmų proveržių.

Patraukliausiais spektaklio epizodais tampa duetai, atskleidžiantys pačias įvairiausias herojų meilės formas: Rivaleno ir Blanšeflerės – santūrūs, aiškių siluetų, Marko ir Izoldos – derinantys statiškus (Markas) ir dinamiškus (Izolda) judesius, Tristano ir Izoldos – sudėtingi, su ekspresyviais, kartais net akrobatiką primenančiais elementais, pabrėžiantys dramatišką juos apėmusių jausmų prigimtį ir pranašaujantys tragišką jų finalą.

Abstrakcijos ir konkretybės sandūra, proporcijos ir sąveikos formos – daugelio šiuolaikinių baletų probleminė vieta. Panašūs klausimai kilo ir po Anatolijaus Šenderovo baleto „Dezdemona“, sukurto rusų choreografo Kirilo Simonovo, juos provokuoja ir paskutiniai Anželikos Cholinos darbai – „Ana Karenina“, „Barbora Radvilaitė“. Pastorui taip pat ne visada pavyksta sklandžiai persikelti per siužeto rifus. Suprantama ir aiški Tristano tėvų mirties linija, pateisinamas jų dalyvavimas vėlesnėse sūnaus gyvenimo peripetijose, gana įtikinamai atrodo choreografiniu požiūriu raiškūs herojų kelionės jūra sprendimai. Primityviau nubrėžta Morholdo linija, režisūrinių akcentų pritrūko pirmajam Tristano ir Izoldos susitikimui. Vienas kitą sekantys įvykiai nesuspėja įgyti labiau artikuliuotos plastinės išraiškos, todėl prireikia butaforijos, kuri dažnai tėra vien tiesioginis ryšys su spektaklio siužetu: du meilės ir mirties gėrimų buteliai, kalavijai, tikra ugnimi liepsnojantis žaizdras.

Literatūriška pasirodė Izoldos išbandymo įkaitintu kalaviju scena, chaotiškas Izoldos ir Ozildos susitikimas, o jų grumtynės priminė tabako fabriko darbininkių kivirčą. Atrodo, kad pasakojant siužetą produktyviau buvo galima pasinaudoti projekcijų galimybėmis – poetiškai pablukę, raibuliuojantys vaizdiniai (kad ir nugrimzdę niūrokame apšvietime) organiškai papildė muzikinį spektaklio audinį. Gal tada įtaigiau būtų nuskambėjusi Tristano mirties scena – aiškiau supriešinant viltingas baltas ir melagingas juodas bures, kurios spektaklyje virto juoda Ozildos skraiste.

Naujajame spektaklyje akivaizdus sutelktas visos baleto trupės darbas – kordebaletas šoko darniai, kiek tai įmanoma gana skirtingų fizinių duomenų šokėjams. Tačiau negalima buvo nepastebėti bendros kūrybingos nuotaikos, sukūrusios tinkamą dvasinę spektaklio atmosferą. Pagrindiniai jos skleidėjai – solistai, o jų sąrašas pateikė ir malonių staigmenų. Išvydome ne visus pagrindinius trupės solistus – dėl pavasarinės traumos Tristano vaidmens kol kas neparuošė Eligijus Butkus, jį dviejuose premjeriniuose spektakliuose pakeitė Varšuvoje dirbantis šokėjas Pavelas Koncevojus. Šį vaidmenį taip pat sukūrė Genadijus Žukovskis, Baltarusijos choreografijos koledžo auklėtinis, praėjusį sezoną šokęs Romeo balete „Romeo ir Džuljeta“. Ingos Cibulskytės biografijoje Izolda – nebe pirmas pagrindinis vaidmuo; šokėjos faktūra, linijos, judesių pobūdis gerai perteikia choreografo sumanymus, o artistiniai gebėjimai leidžia šias formas atgaivinti, pripildyti aktyviai išgyvenamų jausmų.

Džiugu, kad buvo pastebėta Rūta Juodzevičiūtė, iki šiol šokanti kordebalete ar smulkesnes solo partijas. Jos Izolda – ypač emocionali, muzikali, akivaizdu, kad šiam vaidmeniui artistė atiduoda visą save, o vaidmuo jai tikrai atsidėkos įgyta ištverme ir pasitikėjimu savo jėgomis. Didelis prasminis ir estetinis spektaklio krūvis patikėtas Rivalenui ir Blanšeflerei. Įdomios, lygiavertės abi poros – Martynas Rimeikis ir Olga Konošenko bei Aurimas Paulauskas ir Greta Gylytė (ši jauna šokėja vis dažniau pastebima kaip svarbių partijų atlikėja, ir pasitikėjimą dažniausiai pateisina ryškiu, jausmingu šokiu). Morholtas – pirmasis didesnis Gedimino Bubelio vaidmuo, jį šokėjas parengė sukaupęs reikiamas ištvermės ir artistiškumo atsargas. Morholto ir Tristano dvikova, choreografo perteikta sulėtintos pantomimos judesiais, skleidžia standartinę baleto spektakliuose gėrio ir blogio priešpriešos energiją, kurią netrunka išblaškyti strakaliojantys vaikai, Tristano išlaisvinti iš vergijos.

Ozildos vaidmens linija spektaklyje nėra išraiškinga, bet Anastasija Čumakova sugeba savo herojei suteikti reikiamų intonacijų bei žaižaruojančios energijos. Daugiau tokio ryžtingumo reikėtų ir Nailios Adigamovos kuriamai herojei. Karaliaus Marko paveikslą kuria Martynas Rimeikis ir Antonas Piastechinas – pirmasis labiau pabrėžia savo kilmę, padėtį, kurią kartkartėmis sužmogina prieštaringi jausmai, antrasis – garbų amžių: jo judesiai lyg sulėtinti, Izoldą jis vertina ne kaip mylimąją, o kaip nuosavybę. Pavyduolių baronų trijulei (šiuos vaidmenis kuria Andrius Žužžalkinas, Igoris Zaripovas ir Kipras Chlebinskas) spektaklio dramaturgijoje pritrūko aiškesnės vietos, tačiau jų pasirodymai dinamiški, scenoje paskleidžia nemažą energijos dozę. Nedaug sceninio laiko tenka Gorvenaliui, kurio vaidmenį atlieka Romas Ceizaris. Neilgas Tristano-mokinio ir Gorvenalio-mokytojo duetas sinchroniškais judesiais bei ryškiomis pozomis antrina romane juntamai bičiuliško prieraišumo temai.

Poetiškas išskirtų, bet net po mirties nenorinčių išsiskirti įsimylėjėlių istorijos finalas Pastoro spektaklyje virto apoteoze, kurią regime ne vienoje klasikinio baleto melodramoje: po mirties herojų sielos susijungia amžinybėje (panašų sprendimą matėme ir Simonovo „Dezdemonoje“). Paskutinis Tristano ir Izoldos duetas sukurtas išradingai, įdomiai, tačiau jo vieta spektaklio dramaturginėje sistemoje nėra iki galo aiški. Čia ypač daug jausmų kovos, kuri, atrodytų, amžinybėje susijungusiųjų nebeturėtų kankinti. Viens prie kito priglundantys ir atšlyjantys herojai, atrodo, dar tebesijaučia kalti dėl savo jausmų, šią ašarų pakalnę palieka lyg nenorom, vienas paskui kitą atsigręždami, paeiliui dengdami viens kitam akis.

Krzysztofo Pastoro spektaklis, priartinantis Lietuvos baletą prie šiuolaikinės, neoklasikinės estetikos, sutelkęs trupę, suteikęs progų jauniems artistams, gali būti vertinamas ir kaip santūri naujų kontaktų su žiūrovu paieška, kol kas didesnio dėmesio lyg ir nesitikint: šį sezoną „Tristanas ir Izolda“ bus parodytas tik du kartus.