AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Atviras laiškas Kultūros ministrei

Anatolijus Šenderovas
Nr. 24 (1218), 2017-06-16

Gerbiama Kultūros ministre,

 

Dar š.m. balandžio 10 d. išsiunčiau Jums, taip pat Lietuvos Seimo Kultūros komitetui laišką, kuriame išreiškiau savo susirūpinimą susidariusia situacija, atkreipiau žmonių, formuojančių mūsų kultūros politiką, dėmesį į rimtas problemas, reikalaujančias, mano manymu, neatidėliotino sprendimo. Į savo laiškus negavau jokio atsakymo.

 

Naujai išrinktos valdžios menininkų ir jų nuomonės ignoravimas sukelia didelį nusivylimą ir nepasitenkinimą, ieškojimą išeities iš situacijos, kuri kasdien tik blogėja.

 

Jūsų, kaip Kultūros ministrės, ryškiausias pasiekimas per pakankamai neilgą Jūsų kadencijos pradžią – pačių žymiausių mūsų šalies kultūros žmonių nuolatinis ir tendencingas persekiojimas ir gąsdinimas, neleidžiant jiems normaliai dirbti. Jums, gerbiama Ministre, kažkodėl reikėjo įrodyti savo viršenybę, kuri, deja, nepanaši į tikrą rūpestį Lietuvos elitinės kultūros ateitimi ir pagrindiniais teisinės valstybės principais.

 

Ir pagaliau Jūs tariamai pasiekėte savo tikslą – atleidote Operos ir baleto teatro Generalinį direktorių. Jums rūpėjo surasti bet kokį būdą, bet kokią priežastį. Tai buvo tikslas, gal ir ne visai Jūsų. Kaip pasakė premjeras, „bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Kitaip sakant: jei nėra – surasim!

 

Ir Jūs ieškojote – tai sūnui padovanotas nuosavas brangus butas, tai teatro renovacija, tai žymiausių pasaulio simfoninių orkestrų gastrolių organizavimas. Pagaliau – teatro vadovo konkursas, kuris buvo organizuotas įstaigos, kuriai Jūs šiuo metu vadovaujate. Ir jei Jūs staiga atradote kai kurias neryškiai išreikštas technines spragas šio konkurso organizavime, tai kas dėl to kaltas? Ar tik ne ta pati įstaiga? Prie ko čia sąžiningai laimėjęs konkurso nugalėtojas?

 

Kaip gali vienas žmogus – kad ir kas jis būtų – panaikinti konkurso rezultatus? Tai gali padaryti tik teismas ir niekas kitas! Tokių dalykų teisinėje valstybėje negali ir neturi būti. Be to, iš anksto skelbiamas konkursas, kurio rezultatus Jūs panaikinote (manyčiau, kad teismas dar nuspręs, ar teisėtai), yra ne tik absoliučiai normali, bet ir vienintelė praktika civilizuotame pasaulyje.

 

Neseniai mus pasiekė žinia, kad Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas nuo kitų metų rugpjūčio mėnesio taps Sankt Galeno teatro (Šveicarija) simfoninio orkestro vyriausiuoju dirigentu – prieš 15 mėnesių iki darbo pradžios! Dirigentė Mirga Gražinytė prieš metus buvo išrinkta Birmingamo (Didžioji Britanija) simfoninio orkestro vadove. G. Kėvišo atveju konkursas, kurį jis laimėjo, buvo paskelbtas tik prieš 10 mėnesių...

 

Jausdama savo silpną poziciją, Jūs vėl grįžote prie kaltinimų, kurie juridiškai neįrodyti ir negali būti įrodyti jokios Jūsų sudarytos Kultūros ministerijos anoniminės komisijos (kodėl nepaskelbti tie autoritetingi žmonės, kurie sudaro komisiją?). O ši komisija rėmėsi kitos – Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) – sprendimu, kuris irgi juridiškai negali būti atleidimo pagrindu. Bet sudėjus kartu dviejų komisijų sprendimus, pasinaudojant iš anksto tokiam atvejui skirta tarnybine nuobauda, Jūs ryžotės įvykdyti sprendimą, kuris buvo ruošiamas Jūsų ir kitų suinteresuotų žmonių nuo pat Jūsų kadencijos pradžios. Sprendimą, kuris įsigaliojo nedelsiant! Efektinga!

 

Teatras liko be vadovo. Ir be vadybininko. Drįstu teigti, kad Lietuvoje šiuo metu turime (ar turėjome?) vienintelį tokio masto muzikos veikėją. Jo vardas yra gerbiamas ir žinomas pasaulyje. Jo nuopelnai įvertinti net penkiais (!) Europos šalių ir – tarp kitko – Lietuvos aukštais valstybiniais apdovanojimais.

 

G. Kėvišas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurių pasakytas žodis yra tolygus rimčiausiam juridiniam dokumentui. Tuo yra įsitikinę daugelis bendravusių su juo žmonių. Tai yra nepaprastai reta vadovo savybė.

 

Tačiau, Jūs, gerbiama Ministre, palaikote kitų žmonių, kuriems tokio lygio muzikos veikėjas ir žmogus yra nepatogus ir per daug išsiskiriantis iš daugybės pilkų figūrų, nuomonę.

 

Suprantama, kad Jūs vykdote vienos partijos, kuri anksčiau deklaravo kultūros prioritetą, o šiandien kažkodėl jau nustojo apie tai kalbėti ir skuba padaryti iš Lietuvos tikrus „kultūros griuvėsius“, plačius „užmojus“. Deja, einant tokiu keliu ir dirbant metodais, labiau primenančiais baudžiamuosius, pasitikėjimo tarp menininkų Jūs, deja, taip ir nesuspėjote užsitarnauti. Gal todėl žodžiai, kad G. Kėvišas „prarado Jūsų pasitikėjimą“, neskambėjo kaip rimtas argumentas.

 

Jūs skyrėte tiek dėmesio ir tiek energijos abejotino tikslo įgyvendinimui, nekreipdama jokio dėmesio į tai, kad skaldote kultūros žmonių visuomenę (prisiminkime prezidento Valdo Adamkaus nuomonę, į kurią nebuvo atkreiptas joks dėmesys), žeminote teatro vadovo autoritetą, stimuliavote paprastų neišmanančių žmonių žemiausius instinktus ir agresyvumą. Paprasčiausiai nedavėte normaliai dirbti, visiškai negalvodama apie Teatrą, jo ateitį. Tai – akivaizdu. Ir nekreipėte jokio dėmesio į Teatro pasiekimus, vykstančius „karo“ salygomis (ką tik sėkmingai įvyko V. Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ premjera). „Nuosprendis“, kuris pradžiugino „Delfi“ komentatorius, tarp kurių Jūs ypatingai populiari, įvykdytas! Kas toliau? Ko dar galėtume sulaukti?

 

Vilniaus festivalis, kurio meno vadovu ir įkūrėju yra tas pats G. Kėvišas, tapo vienu ryškiausių Europos festivalių. Tačiau Jūsų lūpose šis pavadinimas skamba kaip kažko ypatingai blogo simbolis. Tie, kurie bendradarbiauja su festivaliu, tampa vos ne nusikaltėliais – iš karto galvojama apie būsimas sankcijas. Tuo tarpu kiekvienas festivalio koncertas tampa visų metų koncertinio sezono Lietuvoje puošmena, tikra švente Lietuvos ir užsienio svečių melomanams. Ką apie tai žino Kultūros ministerija? Kas nors iš naujos valdžios lanko koncertus? Kultūros komiteto pirmininkas yra pasakęs, kad visus kvietimus į koncertus ir į spektaklius jis išsiunčia atgal, nes mato tame galimos korupcijos požymį... Nekomentuosiu, kaip kultūringas žmogus priima kvietimą į kultūros renginį. Bet, kaip matome, už savo pinigus dar sunkiau priversti save bent pademonstruoti, kad Lietuvoje kultūra yra prioritetinė. Geriau nebūti ir nematyti. Tuomet galima tęsti taip ir nesurastos „galimos“ nusikalstamos veiklos ir kitų požymių ieškojimus.

 

Jūs entuziastingai kalbėjote apie naujos koncertų salės, kurios Lietuvai tikrai nepaprastai reikia, statybą ant Tauro kalno, pritaikant tam buvusį Profsąjungų rūmų pastatą. Bet visai neseniai staiga sužinojome apie Seimo siūlymą pastatyti Tautos namus (puiki idėja !), restauruojant tą patį pastatą, bet paliekant ten ir koncertų salę, skirtą jau neaišku kam...

 

Tai – absoliutus kultūros namų lygio mąstymo pavyzdys. Net nesinori diskutuoti, nes diletantizmas ir modernių koncertinių salių specifikos, jų atmosferos ir aplinkos sudarymo neišmanymas čia yra tiesiog akivaizdus. Kur yra Jūsų balsas šiuo klausimu?

 

Mes laukiame iš Jūsų kultūros politikos, remiančios Lietuvos kultūros geriausių tradicijų tęstinumą ir tobulinimą. Nes yra ką tęsti, yra ką tobulinti.

 

Mes negirdime Jūsų balso, gerbiama Ministre, kai svarstomi ir priimami sprendimai, vedantys į Lietuvos mokslo ir kultūros elito naikinimą. Universitetų, kaip ir kultūringų žmonių, niekada nebūna per daug!

 

Mes negirdime Jūsų balso, kai primityviais draudimo metodais kovojama su vynu ir alumi, traktuojant visus Lietuvos žmones kaip chroniškus alkoholikus. Menininkams, kaip Jūs gerai žinote, aktualūs gražūs pabendravimai prie vyno taurės po koncerto arba spektaklio – tai yra savotiškas kultūros įvykio tęsinys. Kalbėti galima tik apie gėrimų vartojimo kultūrą. Bet apie tai net neužsimenama. Gerokai lengviau uždrausti! Jau buvo daug tokių bandymų istorijoje ir mes gerai prisimename, kuo visa tai baigdavosi. Visiškai akivaizdu, kad ir šis eksperimentas su žmonėmis baigsis tuo pačiu.

 

Mes, menininkai, traktuojame savo ministrą kaip žmogų, kuris gali ar galėtų išreikšti mūsų konkrečias problemas aukščiausiame lygmenyje, gali ar galėtų padėti mums kartu jas spręsti. O ne vykdyti baudėjo politiką.

 

Jus palaikote visiškai susikompromitavusią Kultūros tarybos idėją, kurios „dėka“ finansavimo negauna ryškiausi muzikiniai projektai (kalbu tik apie paskutinius, tuos, kurios žinau): Violončelių festivalis Klaipėdoje – fantastiškas pasaulinės reikšmės renginys, tikra muzikų ir viso miesto kultūros šventė, kurią galėčiau palyginti tik su analogišku festivaliu Kobėje (Japonija), kuriame irgi teko dalyvauti. Buvo gėda, kai sužinojome, kad šio festivalio rėmimas buvo Kultūros tarybos atmestas. Nebuvo remiamas ir populiaresnio žanro, bet irgi reikšmingo nacionalinio veikalo – L. Vilkončiaus roko operos „Eglė“ – pastatymas. Negavo finansavimo naujiems lietuvių kompozitorių kūrinių užsakymams, atlikimams ir jų sklaidai kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“. Negavo rėmimo prisiminimų knyga apie Lietuvos teatrą ir jo istoriją – ar vien šių faktų paminėjimo neužtektų, kad pavadintume Kultūros tarybos veiklą klaidinga ir net kenksminga?

 

Visa valdžia – taryboms (kažkur girdėta...), o tiksliau, Kultūros ir meno tarybai, daugiausia remiančiai vienos krypties kūrybą, kurią apibūdinant dažnai kyla noras pridėti kabutes. Kultūros ministerija šiame procese nedalyvauja. Vadinasi – ir neatsako.

 

Tai yra didelė ir gal net svarbiausia problema – kultūros finansavimas. Ar galima visą kultūros politiką atiduoti spręsti neseniai sukurtai įstaigai, kurioje nematome nė vieno tikro Lietuvos kultūros autoriteto, kurios išlaikymui, kartu su nuostabiu senovišku, puikiai renovuotu pastatu, išleidžiami didžiuliai biudžeto pinigai? Juk vien jų tikrai užtektų naujų meno kūrinių užsakymams, Lietuvos kultūros plėtrai! O pati ministerija lieka nuošaly. Tai, be abejonės, buvo klaidingas, bet patogus ankstesnės ministerijos vadovybės sprendimas. Ar jį būtinai reikėjo tęsti? Jei ministerija nevaldo finansų ir negali reguliuoti kultūros proceso, tai kokia jos funkcija? Tokia, kuo užsiima šiuo metu? Jungtinėse Valstijose, pavyzdžiui, išvis nėra Kultūros ministerijos ir, kaip matome, Amerikos kultūra nuo to visai nenukentėjo.

 

Nė vienas muzikos kolektyvas Lietuvoje, įskaitant Nacionalinį simfoninį orkestrą, neturi jokios galimybės užsakyti kūrinį konkrečiam kompozitoriui, o juk tai yra visiškai normalu ir net būtina civilizuotame pasaulyje, galvojančiam apie nacionalinę kultūrą. Taikomi paskolinti iš kitų sferų „viešųjų pirkimų“ standartai – visiškai nesuderinami su kūryba. Kompozitorius, pasirodo, jau nekuria – jis teikia paslaugas...

 

Vienintelė institucija, kuri dar gali kartą metuose inicijuoti naujų kūrinių atsiradimą – už gėdingą atlygį ir tik savo organizuojamiems festivaliams – tai Kompozitorių sąjunga – organizacija, įsteigta dar Tarybų Sąjungoje 1939 m. kaip menininkų kolektyvizacijos priemonė, kurios pagrindinės struktūros modelis išliko iki mūsų dienų. Vis dar yra ir Vilniaus festivalis, kuris galėjo užsakyti kompozitoriams stambaus žanro kūrinius (operas, baletus, simfoninius ir kamerinius kūrinius) ir mokėjo už tai normalų, beveik europinio lygio honorarą, bet šio festivalio galimybės nuolat mažinamos.

 

Keliami mokesčiai – net trigubai! – už kūrybinę veiklą, kuria, jei kalbėtume vien apie finansinę pusę, jau nebeįmanoma užsiimti.

 

Lietuvai nusipelniusiems ir jos vardą pasaulyje garsinantiems, garbaus amžiaus nedirbantiems meno žmonėms skiriama I laipsnio valstybės pensija (kaip iškilmingai skamba!), tesiekianti 232 Eur... Žemiau už bet kokį minimumą.

 

Sugalvotas naujas „paramos gavėjo“ statusas menininkams, realiai nieko nereiškiantis, užtat atveriantis kelią galimiems įvairaus tipo susitarimams.

 

Visa tai yra tik dalis problemų, kurias, mano manymu, reikėtų skubiai spręsti kartu su išmanančiais žmonėmis – žymiausiais kultūros veikėjais, didžiausių kultūros įstaigų vadovais. Jūs, gerbiama Ministre, turėtumėt išgirsti mūsų visų problemas ir padėti mums visiems normaliai dirbti ir vystyti Lietuvos kultūrą – tikrąją, dėl kurios mes esame vertinami ir gerbiami pasaulyje. Gal tada būsime gerbiami net ir Naisiuose?

 

Mes laukėme iš Jūsų tikro dėmesio, rėmimo ir bendravimo, kuo Jūs esate nepralenkiama neformaliuose susitikimuose, įvairiuose pobūviuose. Norėjosi tokio pat gražaus Jūsų bendravimo ir su meno žmonėmis, sprendžiant mūsų kultūros problemas.

 

Mes tikėjomės pradėti dialogą vietoj veiklos, kuri niekaip nesuderinama su Jūsų vadovaujamos ministerijos pavadinimu. Mes tikėjomės bendravimo ne tik su Lietuvos regionų, bet ir su elitinės kultūros žmonėmis, kuriems reikalinga labai rimta pagalba. Tai yra mūsų visų bendras reikalas. Tai yra Lietuvos kultūros ir jos ateities reikalas. Netikiu, kad bus priimti tikri Kultūros ministro sprendimai, kurie padėtų elitinei Lietuvos kultūrai tapti tuo, kuo būti ji verta. Jūs tapote jėgų, neturinčių nieko bendro su tikrąja kultūra, įkaite. „Blogiau nebus“, – pasakėte Jūs pirmąją savo paskyrimo dieną. Deja, gerbiama Ministre, jau tapo blogiau.

 

Pagarbiai,

Anatolijus Šenderovas
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos,
Europos kompozitoriaus premijos laureatas

Į viršųĮ VIRŠŲ