Kelias iki Antakalnio pakrantės

Kaip šiandien mėgstama juokauti, millenials‘ams 2000-ieji visuomet atrodys įvykę prieš dešimtį metų. 2002-aisiais (visgi prieš gerą dvidešimtmetį), tuomet dar Raudonojoje salėje, prasidėjo Menų spaustuvės istorija. Sulaužyta viduryje stovėjusios kolonos erdvė žingsnis po žingsnio tapo namais nepriklausomiems Lietuvos teatralams. Dar tik prasidedantis, beužsimezgantis „nepriklausomųjų“ reiškinys, kaip ir šiuolaikinių scenos menų festivaliai „Naujosios dramos akcija“ ar vasaros šokių mokykla „Vilniaus šokio spaustuvė“, šiandien jau tik iš legendų prisimenamas Keistuolių spektaklis „Taisyklė nr. 1 arba sapnuoti Vilnių draudžiama“... Visa tai, ko šiandien nebėra, arba yra tapę žinomu ir gerbiamu mainstream‘u, tada kūrėsi miesto centre atgaivintuose griuvėsiuose.

Bėgant laikui, bręstant erdvei ir turiniui, 2005 m. atsirado ir programa „Atvira erdvė“, skatinusi jaunus kūrėjus, padėjusi įgyvendinti jų nepriklausomus sumanymus. Žinant, koks kiekis nepriklausomų trupių susikūrė nuo šio teksto minties pradžios, ir kiek dar naujų kūrėjų kasmet ateina į sceną bei kiek naujų papildomų finansavimo šaltinių tapo prieinami, šiemet Meno erdvėse „Vileišio18“ įvykęs projektas „Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ tapo ir tendencijų tąsa ir naujų judesių ženklu.

Tendencinga yra tai, kad trūkstame erdvių. Jei vieni laukia stadionų ir nacionalinių koncertų salių, nemažas skaičius pradedančių ar alternatyvių kūrėjų scenas turi kurtis patys, arba bandyti įsisprausti į perpildytus esamų scenų repertuarus. Kitas klausimas yra finansai ir salės nuomos kainos, dažnai mažesnei trupei praktiškai neįkandamos, arba reiškiančios rodymus „ant nulio“. O juk uždarbio (iš bilietų) klausimas nepriklausomame sektoriuje – ypatingai svarbus.

Tokiu būdu mažesnės apimties scenos kūriniai tampa pavieniais ir labai išblaškytais reiškiniais, kuriuos įvairiai publikai atrasti sunku. „Vileišio18“ nuo 2022 m. vykdoma veikla, kaip ir minėtasis projektas kaip tik suteikia progą bent trumpam sutelkti dalį šių kūrėjų po savo stogu. Galbūt kai kurie manėme, jog kaip ir sostinės centro plėtra, taip ir naujos teatro erdvės atsiras tolimesnėse buvusių gamyklų teritorijose, tačiau Vileišio kompanija nustebino, pakviesdama atrasti jaukią Antakalnio pakrantę. Čia, palyginti nedidelėse patalpose, telpa dvi: reginių, ir repeticijų salės.

„Atvira erdvė nepriklausomiems kūrėjams“ kvietimo metu buvo atrinkti 8 projektai. Nuo eksperimentinio Tado Almanto šokio performanso „Baby Killer“, iki tekstinio – pasakojimo pasirodymo „Drebulė, Eglės dukra“ (Milda Varnauskaitė). Beje, šie du kūrėjai ne veltui pažįstami retam, - tiek Milda tiek Tadas studijavo ir iki šiol nemažai laiko praleidžia užsienio šalyse, o jų pasirinktos išraiškos formos (ypatingai storytelling‘as) dar tik skinasi kelią tarp Lietuvos auditorijos, kaip ir savitos raiškos ieškantys spektaklio „Kai rėkiu, niekas manęs negirdi“ kūrėjai.

Visgi vienu ryškiausiu momentu programoje man buvo Giedrės Kirkilės spektaklis „Kraitis“. Nuo pat pradžių džiugino pats faktas, jog mums buvo priminta apie tai, kad debiutuoti gali ir ne „ant popieriaus“ jauni kūrėjai. Nors ieškome žodžių, kuriais stengiamės neapibrėžti kitų pagal amžių ar lytį, dažnos debiutams skirtos programos, rodos, automatiškai prideda „jaunuosius“, kaip būtiną sąlygą. Tad kurgi tas gyvenimas neskaičiuojant metų ir galimybių?

Tikrai netvirtinu, jog šiuo atveju įvyko stebuklas, tiesiog nuoširdžiai malonu buvo matyti, kaip tinkamai susijungė planai, galimybės ir aplinkybės (kalbant apie naujus judesius). Sekant paskutiniųjų kelių metų G. Kirkilės kūrybą, pradėjusią apimti vis platesnius raiškos laukus, atrodė net lemtinga ir dėsninga būtent dabar pristatyti ilgai kauptą gerai žinomos šiuolaikinio šokio atlikėjos kraitį jos autorinės kūrybos forma. Dėsniai dėliojasi ir toliau, neriant į išmegztą choreografės audinį, kuriame save išrenka ir atgal, bandydama nesitikėti neįmanomo, surenka atlikėja. Jos sakomas monologas, beje, geriausiomis prasmėmis primena „Barbės“ filme nuskambėjusią „realios moters“ monologo idėją, susumuojančią kelių paskutinių metų feministines reels‘ų nuotaikas.

Netikėtai programoje nustebino „Teatro P“ poetinis spektaklis-koncertas vaikams „Vakaras V“. Nebūdama poezijos spektaklių entuziaste, likau maloniai nustebinta tiek atlikėjų nuoširdumu scenoje, profesionalumu pildant išsikeltas muzikines užduotis ir paperkančiu paprastumu, kuris skleidžiasi tiek adekvačiame bendravime su vaikais, tiek ir sąmoningame vaizduotės, kaip scenografijos, išnaudojime. Kažkur tarp greitų, ir iš pirmo žvilgsnio paprastų sprendimų, Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka atranda teatro iliuzijos ir poetinio teksto bendrystę, kartais už vieno žodžio ar rankos mosto slepiančią daugybę mūsų su(si)kuriamų variacijų.

Vaizduote žaidė ir interaktyvios klounados spektaklis „Skrydis“, matytą vakarą labiausiai žavėjęs netikėtai gausią vaikų auditorijos dalį. Atrodytų, subalansuotas suaugusiems, Justės Liaugaudės ir Indrės Mickevičiūtės Petrauskienės pasirodymas žongliruoja stiuardesėms priskiriamomis klišėmis. Deja, skrydžio metu justi režisieriaus ar dramaturgo pozicijos trūkumas, su kurio pagalba atlikėjos nenuslystų į paaiškinimus, iš tiesų tiesiog besistengdamos tęsti pasakojimą, pabaigoje taip ir pakimbantį ties už nugaros sėdėjusio žiūrovo klausimu „tai taip ir liksim nuskendę“?

Pakibęs kiek kitokiame neapibrėžtume liko „Lekuči Creative Collective“ darbas „Tear“. Jungtinis Ukrainos ir Lietuvos atlikėjų darbas, kaip ir keli kiti mano matyti kūriniai karo Ukrainoje tema, visų pirma yra vienu metu vykstanti dviejų pusių terapija. Vieni čia gali išsakyti tai, kas sunkiai nupasakojama žodžiais, bandyti įveiksminti jausmus, kurių nė vienas žmogus iš esmės neturėtų patirti. Kiti stebėdami ar padėdami atlikti šią, pavadinkime, išpažintį, materializuoja savo nerimą, įgalina jį veikti, savo bejėgį ir abstraktų norą padėti paversdami kažkuo apčiuopiamu.

O neapibrėžtumas čia visai kitoks: geriausiai jį atspinti į atmintį įsirėžusi, šiam laikotarpiui labai artima, Naujųjų metų sutikimo rūsyje, slėptuvėje, scena. Joje be daug papildomų pastangų telpa keista žmogaus prigimtis: slepiantis nuo mirtino pavojaus, švęsti rytojaus gyvenimo pažadą. Ar yra tai apibrėžiantis žodis? Viltis, instinktai, išgyvenimas... Galbūt, tačiau labai sunku nusakyti jausmą, kylantį gyvai liudijant karo paliestus liudijimus.

Visi „Vileišio18“ meno erdvėse pristatyti kūriniai atrado bent dalį savosios publikos, dažnai ir noriai pasilikdavusios kolegų moderuotuose aptarimuose po spektaklių. Čia užsimezgantis artimas ryšys su potencialiu žiūrovu plečia ir jo, ir kūrėjų akiračius. Tad kodėl visą pasakojimą ir pradėjau iš taip toli, prisiminusiai žymiai betarpiškesnį Menų spaustuvės periodą ir jame gimusius bandymus: teatro (kaip ir kitų menų) bendruomenė turi turėti neformalias erdves ir jose bandyti tai, ko negalėtų niekur kitur. Ir nereikia visiems šiems projektams klijuoti išskirtinai „eksperimentų“, „debiutų“ ar „bandymų“ etikečių. Pakanka jaukios, laukiančios ir palaikančios erdvės, kurioje galėtų užgimti ne visada tobuli darbai ir bendradarbiavimai, iš kurių kada nors galbūt ir išliks legendos. O net jei ir ne...

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba