Autorius: Sigita Ivaškaitė
Sigita Ivaškaitė
Netikėtos šokio draugystės: Lukas Karvelis ir Dovydas Strimaitis
Pokalbis su šiuolaikinio šokio atstovais apie tarptautiškumą
Sigita Ivaškaitė
Iš kurio kambario labiau norisi bėgti?
Sezono pabaigos premjeros Lietuvos rusų dramos teatre
Ne paslaptis, kad nuo tada, kai režisierius Jonas Vaitkus atėjo į Lietuvos rusų dramos teatrą, jis atgijo ir tapo lankomas ne tik „vietinės“, bet ir platesnės publikos. Nors pora paskutinių sezonų ir nebebuvo tokie ryškūs kaip pirmieji, LRDT, palyginti su kitų Baltijos šalių rusų dramos teatrais, sugeba išsilaikyti bendrame kultūros kontekste, būdamas atviras ne tik rusakalbiam žiūrovui.
Atgijęs LRDT ėmė kviestis ir jaunus režisierius. Vienas ryškiausių, iki šiol besitęsiančių bendradarbiavimų, – šiame teatre kuriami Olgos Lapinos spektakliai. Kurį laiką savo kūrybą sutelkusi į teatrą vaikams, praėjusiais metais pristačiusi kūrinį suaugusiems – „Rusiškas sąsiuvinis“, šio sezono pabaigoje O. Lapina nusprendė vėl kviesti vyresnius žiūrovus. Teatriniame žaidime „Kodas: HAMLET“ rasime viską, kas, bent mano nuomone, atspindi pačios režisierės požiūrį į teatrą kaip erdvę, kurioje svarbus ne tik intelektas, profesionalumas, rimtis, bet ir lengvumas bei žaismė, leidžiantys juoktis, žavėtis ir išlaikyti sąmoningą, o kartais ir vaikišką žvilgsnį.
Sigita Ivaškaitė
Paslydimai ir istorijos
Klaipėdos jaunimo teatras pristato Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Ledas“
Turiu prisipažinti, pati stebiuosi, kad tai – mano pirmasis tekstas apie Valentino Masalskio vadovaujamą Klaipėdos jaunimo teatrą. Nuo 2012 m. Klaipėdoje gyvuojanti trupė jau spėjo įsitvirtinti Lietuvos teatriniame kontekste, kaip ir susilaukti nemažai dėmesio iš kiekvieno, bent mažiausia dalimi susijusio su scenos menu. 2008 m. surinktas kursas iš pradžių tapo, atrodytų, dar viena jaunų aktorių trupe, bandančia atrasti savo vietą šalies rinkoje. Vis dėlto, priešingai nei kiti kolegos, jie sugebėjo išsilaikyti kartu ir sukurti savo teatrą bei pritraukti į jį kitų kūrėjų, žiūrovų ir meno vertintojų.
Susižavėti Klaipėdos jaunimo teatru labai paprasta. Tereikia bent kartą nuvykti į jų organizuojamą Jauno teatro dienų festivalį uostamiestyje, kad suprastum, kaip jie gyvena. Šiame teatre viskas daroma savo rankomis: ruošiami vaidmenys, statomi spektakliai, montuojama scena, rašomi pranešimai spaudai, spausdinami plakatai, dėliojami grafikai, pasitinkami svečiai ir taip iki begalybės. Jei kuriame nors spektaklyje nepamatysi ant scenos visų trupės aktorių, gali būti tikras, jog jie vis viena yra įtraukti ir dirba užkulisiuose. Žinoma, tokia bendruomeninio teatro forma pirmiausia yra V. Masalskio idėjų ir vadovavimo rezultatas.
Sigita Ivaškaitė
Pavadinimo nebereikia
AAT premjera „Po ledu“
Sigita Ivaškaitė
Taktika be strategijos
Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera „Tiktaktika“
Visada žinojau, kad su žadintuvais pyktis neverta. Visuomet buvau ir esu linkusi išklausyti jų skambėjimo iki galo, kartais jiems net atsibosta groti ir nutyla patys. Taip visi galime dirbti savo darbą: žadintuvai žadinti, o aš miegoti. Neslėpsiu, yra tekę kelis kartus pakelti ranką prieš uoliai skambėjusį budintoją, na, bet kam nepasitaiko...
Sigita Ivaškaitė
Ir vėl viskas buvo...
„cezario grupės“ premjera „Dar viena meilės staigmena“
Sigita Ivaškaitė
Maži nepradingstantys atsiminimai
Suomių šokio spektaklis „Pradingimas“ „Menų spaustuvėje“
Yra gyvenime dalykų, kurie mus gali paversti geresniais žmonėmis. Tai nereiškia, kad staiga tampame didžiais humanistais ir keliaujame į Afriką gelbėti badaujančių vaikų ar nykstančių gyvūnų. Dažniausiai tai yra labai maži dalykai, trumpam suteikiantys nuostabią palaimos minutę. Na, kai kuriems tai gali būti galvos masažas, kitiems – gabaliukas burnoje tirpstančio šokolado. Tomis akimirkomis atrodo, kad jei tik jos galėtų tęstis ilgiau arba mes galėtume jomis mėgautis kasdien, iš tiesų įgautume daugiau pozityvumo – taptume šiek tiek geresni.
Po suomių trupės „Kind people“ šokio spektaklio „Pradingimas“ („Disappearance“), rodyto „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje kovo 23 d., atsitiko kažkas
