Estiją sužavėjusios ekranizacijos „Draugė mergaitė“ peržiūroje – šešiametės pastangos gerumu susigrąžinti ištremtą mamą

Balandžio 4 dieną, ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bus rodomas visą Estiją sužavėjęs, „hitu“ vadintas bei tarptautiniuose kino festivaliuose įvertintas filmas „Draugė mergaitė“. „Įspūdingas režisierės debiutas, kuriame švenčiamas vilties triumfas prieš baimę ir priespaudą“, – taip filmą pamatė kino kritikė Amber Wilkinson.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2024-uosius yra paskelbusi Estų literatūros metais ir ta proga kvietė į estų literatūros ekranizacijų peržiūras, ši – jau paskutinioji. „Draugė mergaitė“ (2018 m.) –pasakojimas apie rūstų pokario gyvenimą, regėtą guvaus vaiko akimis (režisierė Moonika Siimets). Šis filmas paremtas dviem poetės, vaikų rašytojos, vertėjos, redaktorės ir libretistės Leelo Tungal autobiografinėmis novelėmis – „Draugė mergaitė ir suaugę žmonės“ (išversta ir į lietuvių kalbą; 2013, „Gimtasis žodis“) ir „Aksomas ir pjuvenos“. Būtina pažymėti, kad ši autobiografinė trilogija - „Draugė mergaitė ir suaugę žmonės“, „Aksomas ir pjuvenos“, „Moters prisilietimas arba draugė mergaitė ir tėtis“ – 2019 m pelnė Baltijos Asamblėjos literatūros premiją ir tikėtina, kad jos vertimas netrukus pasirodys Lietuvoje.

Juokas pro ašaras

Filmas pelnė ne vieną tarptautinį apdovanojimą – 2016 m. pastebėtas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje „Berlinale“; 2017 m. Lokarno kino festivalyje gavo „Le Film Français“ premiją; 2018 m. buvo apdovanotas Tarptautiniame Busano kino festivalyje (Pietų Korėjoje). Ši debiutinė režisierės M. Siimets drama yra vienas iš šešių pilnametražių filmų, užsakytų Estijos Respublikos 100 metų jubiliejaus proga.

Nors tema sunki, vis tik estiškų ekranizacijų peržiūrų ciklo kuratorė, vertėja Danutė Sirijos Giraitė filmą apibūdina kaip „mielą ir šiltą“. „Įvykiai perteikti su vaikišku nuoširdumu ir humoru. Tai – juokas pro ašaras. Seansas puikiai tiks šeimoms, seneliams ir anūkams“, – pastebi ji.  

„Būk geras vaikas“                                              

Mažos mergaitės akimis gyvai piešiamas pokario gyvenimas Estijos sostinėje ir kaime. Vaiko pasaulėjauta nemoka kaltinti. Ji kupina būties džiaugsmo ir vaikiškų išdaigų. Kai istorija prasideda, Leelo (Helena Maria Reisner) mama mokytoja Helmes (Eva Klemets) jau įtariama antisovietinių nuotaikų skleidimu (vėliau įtariamas ir tėtis Feliksas (Tambet Tuisk)), o jų namuose aptikus Estijos vėliavą, Helmes išvežama apklausai.

„Būk geras vaikas“, – taria mama mažajai Leelo, kai mamą išsiveda du pikti dėdės. Kodėl ji su jais išėjo? Mergaitei aišku viena – mama išvyko, nes ji buvo negera. Tad Leelo visaip stengiasi pasitaisyti. Kupinas šilto humoro pasakojimas kelia graudulį ir šypseną. Kūrinys vyresniesiems primins vaikystės dienas, o jaunimą ryškiau supažindins su praeitimi – sovietų režimu.

Įdomu tai, kad mamos prašymas būti geru vaiku rašytojai tapo tokiu svarbiu, daugiaprasmiu simboliu, kad ji savo įsteigtą ir nuo 1994 m. leidžiamą žurnalą pavadino „Geras vaikas“.

Ryški it vasaros diena vaidyba

Ilgametė redaktorė ir straipsnių autorė bei Tarptautinės kino kritikų federacijos ir Interneto kino kritikų draugijos narė Amber Wilkinson filmą įvertino 4 iš 5 žvaigždučių. „Filmas paremtas tuo, kad mergaitė pažodžiui priima tai, ką jai sako suaugusieji, todėl lengvai pasiduoda per radiją skambančioms propagandinėms dainoms ir svajoja tapti komjaunuole“, – rašo A. Wilkinson.

Mergaitės šeima desperatiškai siekia apsaugoti ją nuo suaugusiųjų realybės. Deja, jos nekaltas sąžiningumas šios santvarkos akivaizdoje gali būti pragaištingas šeimai. „Helena Maria Reisner yra tikras atradimas“, – pagrindinio vaidmens aktorę giria A. Wilkinson, jos vaidybą vadindama ryškia it vasaros diena. Kritikė taikliai pastebi, kad vaiko žvilgsnis yra „šiek tiek džiugus, šiek tiek liūdnas“, todėl „galutinis rezultatas sujaudina, bet neapsunkina“.

A. Wilkinson taip pat akcentuoja, kad M. Siimets daug dėmesio skiria detalėms – nuo propagandinio ženkliuko, kurį Leelo laiko kaip talismaną, iki garso dizaino. Ji pasidžiaugia ir Kristinos Ago kostiumų dizaino simbolizmu: iš pradžių – ryškios spalvos, kai filmas tampa rimtesnis, atsiranda rudeniškesnių atspalvių.

„Įspūdingas režisierės debiutas, kuriame švenčiamas vilties triumfas prieš baimę ir priespaudą“, – apibendrina kritikė. Anot jos, dokumentinių filmų kūrėja M. Siimets sėkmingai debiutavo kaip ilgametražio vaidybinio filmo scenaristė ir režisierė.

Tėvo ir dukters istorija

Kino apžvalgininkas Joe Bendelis klausia: „Kaip tėvas turėtų paaiškinti šešiametei dukrai, kad Stalinas atėmė iš jos motiną, bet ji vis tiek turi garbinti diktatorių kaip stabą?“. Tad nieko keisto, kad mergaitės tėvas jai to ir neaiškina.

Tungalams tenka persikelti iš savo didingų namų į miške esančią trobelę. Filme pasirodo ir sovietų saugumui pradėjęs dirbti buvęs mergaitės tėvų draugas. Lietuviams tai bus labai atpažįstama praeities realybė. Anot J. Bendelio, vaiko žvilgsnis „suteikia filmui pasakos įspūdį, nors jis paremtas net labai tikrais įvykiais“. Dėl vaiko žvilgsnio „filmas yra nepaprastai liūdnas ir skausmingai nekaltas“. J. Bendelis giria aktorių vaidybą, tarp kitų išskirdamas ir tėvo vaidmenį atlikusį Tambetą Tuiską, kuris atvėrė itin plačią emocijų paletę.

Kaip apibendrina J. Bendelis, „tai – labai jaudinanti tėvo ir dukters istorija ir savalaikė istorijos pamoka“.

Klasikinis stilius ir dokumentinis veržlumas

Daugelio tarptautinių kino festivalių žiuri narė, filmų, kino kūrėjų ir kino festivalių apžvalgininkė laikraščiui „Variety“ Alissa Simon savo apžvalgą pradeda žodžiais: „Ši brendimo (coming-of-age) istorija yra paveiki ir vaizdinga“.

2018 metais pasirodęs filmas tuomet „tapo didžiuliu hitu“ ir po tarptautinės premjeros Busane jam teisingai buvo prognozuojamas tolesnis sėkmingas dalyvavimas festivaliuose. „Filmo eigoje M. Siimets Leelo brendimą prilygina mąstymo nekaltybės praradimui, kuris ypač tampa ryškus, kai vaikas supranta tikrąją motinos išvykimo priežastį“, – pastebi A. Simon.

Viename filmo epizode autobuso konduktorė mergaitę pavadina „drauge“ (SSRS vartotas kreipimosi į asmenį žodis). „Kas yra draugas?“, – šnabžda ji tėvui. Jis atsako: „Tai gerbiamas asmuo, kaip kadaise buvo „ponas“ ar „ponia“.“ Pasak apžvalgininkės, M. Siimets ir jos žavioji pagrindinė aktorė sukuria daugybę šmaikščių situacijų, susijusių su jaunosios Leelo naivumu, atvirumu ir tiesmukumu.

Pagrindinis A. Simon priekaištas yra toks, kad filmo pabaiga jai atrodo pernelyg staigi, sutrumpinta. „Nors Siimets dirba klasikiniu (kai kas net pasakytų, kad senamadišku) stiliumi, ji sugeba suteikti medžiagai dokumentinio veržlumo, todėl filmas atrodo kaip tikrų prisiminimų atgaivinimas“, – argumentuoja A. Simon. Jos teigimu, kino veterano Reino Kotovo objektyvas pabrėžia Leelo požiūrį, nes vaizdai dažnai pateikiami iš vaiko akių lygio.

***

Leelo Tungal (g. 1947 m.) – mėgstama Estijos vaikų rašytoja, poetė, prozininkė. Autorė apdovanota A. H. Tammsaare`s, E. Vilde`s, K. E. Sööto ir J. Oro literatūros premijomis. „Draugė mergaitė ir suaugę žmonės“ 2010 m. pelnė Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) garbės diplomą. Kurdama su savo vyru, kompozitoriumi Raimo Kangro (1949–2001), parašė dainų ir libretų tekstų. Jų roko opera „Šiaurės mergelė“ 1983 m. buvo pastatyta Kauno muzikiniame teatre.

LLVS veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įėjimas į renginį nemokamas. Filmas bus rodomas originalo kalba su anglų kalbos subtitrais.