Kinas
Damieno Chazelle’o filmą „Kalifornijos svajos“ (LRT, 31 d. 22.50) kritikuoti lengva, juolab prisiminus klasikinius Holivudo miuziklus. Jų ir siužetai sudėtingesni, ir pagrindiniai personažai dramatiškesni, ir vokaliniai gebėjimai niekam nekelia abejonių. Į akis iškart krintantis „Kalifornijos svajų“ paprastumas, ko gero, ir yra didžioji jo sėkmės dalis. Chazelle’as pasakoja istoriją apie Los Andželo spūstyje susitikusius jaunuolius. Emmos Stone Mija svajoja tapti aktore, bet kol tai įvyks, ji dirba kavinėje, rašo monopjesę ir tiki šviesia ateitimi. Pianistas Sebastijanas (Ryan Gosling) svajoja apie nuosavą džiazo kavinę, bet kol kas uždarbiauja svetimose grodamas populiarias melodijas, nors jaučiasi beveik naujuoju Theloniousu Monku. Tačiau už įgyvendintas svajones Mijai ir Sebastijanui teks sumokėti.
Amerikietiška svajonė yra didysis „Kalifornijos svajų“ siužeto variklis – ji atpažįstama kiekvienam. Bet režisierius gerai prisimena ir dar vieną klasikinio miuziklo taisyklę – dainos ir šokiai nėra tik muzikiniai intarpai, tai sudėtinė kino pasakojimo dalis. Chazelle’as neapsunkina filmo siužeto vingiais, jis garbina sąlygiškumą, gal todėl scenos, kai personažai atsiduria fantazijų pasaulyje, jam pavyko labiausiai.
Dainų ir šokių scenos išsiskiria ne tik choreografija, bet ir tuo, kad Stone ir Goslingas šoka taip, kaip moka. Jie nesistengia būti tobuli, neapsimeta profesionaliais šokėjais ir dainininkais. Šokių ir dainų scenos yra lyg veikėjų monologai, jų svajonių atspindys. Chazelle’as šį perėjimą į svajonių pasaulį kuria itin meistriškai – šokių scenos nemontuotos, nufilmuotos vienu ypu, todėl ir atrodo autentiškos.
Autentiškumą pabrėžia ir filmą persmelkianti nostalgija. Užuominų į senąjį gerąjį Holivudą prismaigstyta daug, kūrėjai kartais net baksteli pirštu: štai langas, pro kurį žiūrėjo „Kasablankos“ herojai, štai observatorija, kur vyko „Maištininko be priežasties“ kulminacija (tada Goslingas primena Jamesą Deaną), štai žibintai iš „Dainuojančių lietuje“, bet kur kas daugiau užuominų Justino Hurwitzo garso takelyje. Simptomiška, kad Mija ir Sebastijanas prisimena senus kūrinius, kurtus prieš pusšimtį metų. Regis, taip Chazelle’as priešinasi ir nuo realybės atitrūkusiems filmams apie superdidvyrius, ir pigioms dramoms, kurių vienintelis privalumas – dokumentiškai fiksuojama tikrovė. Jis ilgisi kitos tikrovės. Tos, kuri maitina visas Kalifornijos svajas.
1979-aisiais vienas Sidnėjaus gydytojas sukūrė mažo biudžeto filmą apie policininką, kovojantį su motociklininkų gauja. Filmas „Išprotėjęs Maksas“ netruko įgyti kultinio statusą, sulaukė ne vieno tęsinio, o pats naujausias bus parodytas gegužę Kanuose. George’as Milleris kuria pasakas ne tik apie Maksą, bet ir apie smalsius paršelius („Mažylis mieste“) bei Istviko raganas. 2022-aisiais jo filmo „Trys tūkstančiai metų troškimų“ (LNK, 31 d. 21.55) heroje tapo naratologė Alitėja (Tilda Swinton), teigianti, kad mokslo raida prisidėjo prie mitų ir legendų degradacijos, – dabar juose matome ne tikrovės pamatus, bet paprastas metaforas. Per paskaitą Stambule ji rodo komiksų veikėjus ir aiškina, kad jie daug žemesnio rango nei mitų didvyriai. Tačiau staiga materializuojasi Džinas (Idris Elba), sakantis, kad tai melas.
Ekranizuodamas britų rašytojos A.S. Byatt apsakymą, Milleris išryškino netikėtą konfliktą: Džinas siūlo įgyvendinti Alitėjos svajones, bet ji nenori, nes žino, kad panašios istorijos retai baigiasi laimingai. Nors filmo kompozicija ir rytietiški akcentai primena „Tūkstančio ir vienos nakties pasaką“, balansuojantis ties kičo riba Milleris stengiasi apversti aukštyn kojom tai, kas gerai žinoma. Alitėja kalba apie savo kasdienybę pasakų kalba. Ji pabrėžia, koks neįtikėtinas yra šiuolaikinis pasaulis – visas persunktas magijos. Tik kad ši magija – naujausių technologijų.
Angas Lee, kilęs iš Taivano, į kurį nuo Kinijos komunistų pabėgo jo tėvai, ne tik įgijo tradicinį išsilavinimą tėvynėje, bet mokėsi ir JAV. Skirtingų kultūrų „kodai“ jo akivaizdžiai nebaugina, gal todėl būtent jam buvo patikėta perkelti į ekraną kanadiečio Yanno Martelio filosofinę parabolę „Pi gyvenimas“, kuri iškart tapo pasauliniu bestseleriu. 2012 m. sukurtas filmas „Pi gyvenimas“ (TV3, 31 d. 13.45), pasakojantis apie indų paauglio odisėją Ramiajame vandenyne, valtyje kartu su Bengalijos tigru, yra prisodrintas religinių ir kitokių aliuzijų. Jis apie stebuklą – tikėjimą Dievu.
Filme režisierius kuria kitokį stebuklą. Jis įrodo, kad kinas iki šiol vis dar gali stulbinti kūrėjo fantazija. Jau nuo pirmų filmo kadrų – įžangos titrų, uždėtų ant zoologijos sodo kasdienybės vaizdų, pasijunti lyg fantastiškame pirmapradžiame sode. Čia viskas taip ryšku, spalvinga ir gražu, kad sukelia nesibaigiančios gyvenimo šventės įspūdį. Sode ir prabėgo Pi vaikystė. Kai berniukas paaugo, jo tėvai nusprendė gyvūnus parduoti Amerikoje ir apsigyventi Kanadoje. Tačiau laivas per audrą nuskendo Ramiajame vandenyne. Iš jo išsigelbėti pavyko tik Pi, hienai, orangutanei, zebrei ir tigrui, kurį visi vadina Ričardu Parkeriu. Didžioji filmo dalis ir yra pasakojimas apie tai, kaip Pi pavyko išgyventi.
„Pi gyvenimo“ pradžioje režisierius atiduoda duoklę realistiniam pasakojimui: kūrybinę krizę patiriantis rašytojas atsiduria suaugusio Pi namuose. Jų pokalbio vaizdai taps filmo kamertonu, jie ypač svarbūs, norint suprasti pasakojimo esmę, kuri paaiškės tik filmo pabaigoje, kai rašytojas sužinos ir kitokią išsigelbėjimo versiją. Juk mitas, pasakojimas, legenda dažnai tampa prieglobsčiu nuo realybės, bet kartais ir nuo savęs.
Turtingi žmonės visada buvo geriausias kritikos objektas, nes jie nepatinka niekam, net liberalams, kad ir kaip šie šlovintų verslininkus. Švedas Rubenas Östlundas mėgsta užsiimti visuomenės vivisekcija. 2017 m. Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanotame „Kvadrate“ jis pavyzdingai susidorojo su šiuolaikinio meno garbintojais, o 2022-aisiais antrąkart tapo Kanų nugalėtoju – satyra „Liūdesio trikampis“ (LRT Plius, balandžio 4 d. 22.03) buvo pripažintas ir geriausiu Europos filmu. Bet režisierius, regis, pasirinko lengvesnį tikslą: „Liūdesio trikampio“ vivisekcijos objektu tapo vėlyvojo kapitalizmo naudos gavėjai. Du jo veikėjai – modelis Karlas (Harris Dickinson) ir jo mergina Jaja (Charlbi Dean), taip pat modelis ir taip pat nuomonės formuotoja, – netikėtai (rėmėjų dėka) atsiduria prabangiame laive, kuriuo plaukia naujieji turtuoliai. Režisierius moka kurti nemalonius personažus: vieni praturtėjo pardavinėdami ginklus, kiti – modernias technologijas, dar kiti – visišką nieką, o laivo kapitonas (Woody Harrelson) yra Marxo gerbėjas ir gali diskutuoti su rusų oligarchu apie socializmo viršenybę prieš kapitalizmą. Laive Karlas ir Jaja susidurs ir su nuvorišų cinizmu, ir su korumpuojančia pinigų galia. Visa tai stebės darbo klasės atstovai, kuriuos ištvirkę turtuoliai pavertė šiuolaikiniais vergais.
Apokalipsė, žinoma, – tik laiko klausimas. Audra, negyvenama sala, badas, kova dėl išlikimo... Filmas pakankamai ilgas, kad Östlundui liktų laiko pakalbėti apie ciniškas socialines medijas ir pamirštą dialogo meną, apie kultūrinę lytį ir biologinius atavizmus, konservatyvių socialinių vaidmenų eroziją ir t.t. Žinoma, „Liūdesio trikampyje“ galima pamatyti ir šiuolaikinę lietuvių visuomenę, kažkaip atavistiškai vis dar garbinančią pinigus ir konservatorius.
Jūsų – Jonas Ūbis
