Kinas
Nei idealių moterų, nei idealių vyrų nebūna, bet gal ir gyventi su idealu būtų sunku, jei pats toks nesi. Pabandyti, žinoma, galima. Taip ir nusprendė vokiečių aktorės, scenaristės ir režisierės Marios Schrader filmo „(Ne)tobulas vyras“ (TV1, 17 d. 01.05) herojė mokslininkė Alma (Maren Eggert), nes tai vienintelė galimybė gauti lėšų projektui. Alma dirba Pergamono muziejuje ir tyrinėja šumerų dantiraštį. Ji nori įrodyti, kad net tose senose lentelėse galima rasti poezijos. Todėl Alma nusprendžia dalyvauti eksperimente: tris savaites ji gyvens su robotu Tomu (Dan Stevens), kuris užprogramuotas nuspėti ir vykdyti kiekvieną Almos norą, tai yra visiškai atitinka jos idealaus vyro įsivaizdavimą.
Pirmas susitikimas su Tomu nelabai sėkmingas. Robotas cituoja Rilkę, lygina Almos akis su kalnų ežerais, kuriuose galima nuskęsti, ir siūlo pašokti rumbą. Intelektualei mokslininkei tokios banalybės atgrasios, bet eksperimentą reikia tęsti. Be to, jai visiškai nepriimtini masinės kultūros skatinami dėmesio ženklai, kuriuos moka Tomas. Robotas nesugeba jausti, tačiau jo atmintyje sudėta viskas, kas žinoma apie Almą. Nėra tik to, ko ji pati apie save nežino. Tomas apsigyvena jos namuose, ir tai dar sunkiau pakelti: pusryčiams jis kepa blynus, tvarko namus, valo langus, vakare ruošia vonią su rožių žiedais. Almą tai erzina, bet Tomo algoritmas tobulėja, jis mokosi suprasti Almą ir pamažu jai tai pradeda patikti.
Paprasčiausia būtų „(Ne)tobulą vyrą“ pavadinti romantine komedija. Paprastai robotas sukelia daug juokingų situacijų, o filmai apie žmonių meilę robotams ar robotėms dažnai pasakoja apie nesugebėjimą būti lygiaverčiais partneriais. Roboto buvimas keičia Almos gyvenimą – jis be galo patogus ir malonus, jame neliko nesutarimų, nerimo, trinties ar kovos. To, kas, regis, ir daro žmogų žmogumi. Alma pernelyg protinga, kad maudytųsi laimės pursluose.
Robotas Tomas – vienintelis fantastinis filmo elementas. Visa kita lengvai atpažįstama: Berlyno gatvės, vienatvė, meilės troškimas ir korektiškoji Sandros Hüller herojė – net sunku patikėti, kad ji taip pat robotė. Tačiau klasikinės laimingos pabaigos nebus. Alma ir jos dantiraštis įkūnija žmogaus atmintį, tą neišsemiamą ir universalų skausmo bei malonumų šaltinį, bet, kita vertus, klausimas, kas labiau yra užprogramuotas – Tomas ar Alma, taip ir liks neatsakytas. Tik aišku, kad technologijos su mumis jau visam laikui.
Siūlau nepražiopsoti kažkodėl per pietus TV3 (16 d. 13.10) rodomo Bennetto Millerio filmo „Žmogus, pakeitęs viską“. Tai pasakojimas apie JAV beisbolo komandos direktorių, kuris 2002-aisiais nusprendė pasinaudoti kompiuterine analize, taip geriau pažinti žaidėjus ir ištraukti komandą iš krizės. Filmas paremtas tikrais įvykiais – Billy Beane’as, kurį suvaidino Bradas Pittas, tikrai egzistuoja.
Iš televizorių ekranų plūstanti begalinė lietuviškoji sporto ir ypač krepšinio adoracija man sukelia tai, ką anksčiau kaime vadino veršio kriokinimu, bet Milleriui rūpi ne sportas ar tariami jo didvyriai, todėl filmą žiūrėti įdomu. Milleris klausia, kas yra svarbiau – pergalės džiaugsmas ar pralaimėjimo kartėlis, verčiantis eiti pirmyn, ambicijos, valia kovoti ar mokėjimas džiaugtis tuo, ką turi.
Pitto herojus supranta, kad tai jo paskutinis šansas ko nors gyvenime pasiekti, tačiau pinigų vertingiems žaidėjams įsigyti neturi, todėl renkasi „nekondicinius“, kurie žais pagal Jeilio universiteto mokslininko sugalvotas taisykles. Skamba beprotiškai, bet kai nebandai suprasti žaidimo taisyklių, gali patikėti. Milleris išgarsėjo biografiniu filmu apie rašytoją Trumaną Capote. „Žmogus, pakeitęs viską“ taip pat gali vadintis biografiniu filmu, nors režisieriui konkretaus žmogaus gyvenimas paprastai yra tik pretekstas kalbėti apie likimo vingius. Pasižiūrėjęs panašių filmų supranti, kad lietuvių kinui sportas – vis dar neatrasta tema. Tik ar atsiras norintis kalbėti apie sportą ir sportininkus kitaip?
Šįvakar surengsiu sau prisiminimų vakarą – LNK (15 d. 23.35) rodys Johno Woo filmą „Dviveidis“ (1997). Tai vienas garsiausių 10-ojo dešimtmečio filmų: vieniems – veiksmo trileris, kitiems – filosofinė parabolė, prismaigstyta antikos mitų nuorodų, tretiems – kaip reta sėkmingas postmodernistinio kino pavyzdys, nestokojantis Alfredo Hitchcocko citatų.
Prieš pradėdamas kurti JAV, Woo iš esmės pakeitė Honkongo kiną. Vėliau jis paveiks ne tik amerikiečius, tarkime, kad ir Quentiną Tarantino, bet padrąsins ir Europos kino autorius eksperimentuoti su amerikietiškais žanrais. Woo stilius – tai choreografiški, dažnai sulėtinti susišaudymai, mirtinų dvikovų vietoje, bažnyčioje į dangų kylantys balandžiai, vienas į kitą nukreipti pistoletai, gausybė lavonų ir natūralistiški susirėmimai, ryškios spalvos ir filosofiniai klausimai (neatsitiktinai – režisieriaus tėvas buvo filosofas). Kitaip tariant, Woo filmuose japonų samurajų kino tradicijos ir kovos filmų plastika susitinka su Samo Peckinpah veikėjų žiaurumu ir kriminaliniais Jeano-Pierre’o Melville’io siužetais.
JAV kurtame „Dviveidyje“ Woo pratęsė Honkonge kurtų filmų temas. Jis dažnai rodo du vyrus, tarp kurių daug bendro, bet kurie nekenčia vienas kito. „Dviveidis“ tą ambivalentiškumą išnaudoja iki galo – dar niekad antrininko tema neplėtota taip nuosekliai. Policininkas Šonas Arčeris (John Travolta) ne vienus metus bando pagauti teroristą Kastorą Trojų (Nicolas Cage), kuris kadaise atsitiktinai nušovė jo sūnų. Trojus pagaunamas, bet jis paslėpė bombą, galinčią sunaikinti daug žmonių. Kad sužinotų, kur ji paslėpta, policininkas tikrąja to žodžio prasme susikeičia veidais su nusikaltėliu. Tačiau Trojui pavyksta pabėgti, tik jis nešioja policininko veidą, tad jam teks įrodyti, kad yra ne Arčeris. Abiejų susitikimas neišvengiamas, todėl tokia svarbi filmo scena, kai herojai taikosi vienas į kitą būdami skirtingose dvipusio veidrodžio pusėse. Kiekvienas jų mato save, bet iš tikrųjų žiūri į savo priešo veidą.
Jūsų – Jonas Ūbis
