Vokiečių kino meistrė Margarethe von Trotta: mano herojės norėjo keisti pasaulį kaip ir aš

Margarethe von Trotta pernai metais Europos kino akademijos apdovanota už gyvenimo kūrybinį indėlį į Europos kiną. Ir tikrai ne veltui – mažai kas žino, kad režisūrinę karjerą ji pradėjo tuo pačiu metu kaip Raineris Werneris Fassbinderis ir Werneris Herzogas, dar 1981 m. tapo pirmąja moterimi režisiere, gavusia Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ už filmą „Švininiai laikai“. Šįmet Berlyno kino festivalyje įvyko naujausio jos filmo „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ premjera. Režisierė ir vėl grįžta prie stiprių ir kūrybingų moterų portretų.

Ne tik Europos, bet ir viso pasaulio kino istorija turėtų būti dėkinga už Margarethe‘s von Trottos novatoriškus pastarųjų dešimtmečių filmus, ypač jos išskirtinį talentą perteikti, kaip asmeninis gyvenimas tampa politiniu (personal is political). Ji niekada nevengė nagrinėti temų, kurios aktualios ir šiandien bei skatina kone revoliucines diskusijas. Tai ir žiniasklaidos galia, ir ne taip jau lengvai papasakojami istoriniai įvykiai, moterų teisės ir jų laisvė būti. Ką jau bekalbėti apie jos nuostabiai gilius ir gyvus moterų personažus, kurie tapo įkvėpimu tokioms kūrėjoms kaip Jane Campion, Andrea Arnold ar Lone Scherfig.

Nors Margarethe von Trotta vadinama feministinio kino atstove, ji niekada neapsiriboja lytimis. Kaip ir Agnieszką Holland, ją domina žmogus plačiame socialiniame ir istoriniame kontekste, jo akistata su egzistencija. Kaip sako pati režisierė, kurdama ji niekada nežiūri negailestingo istoriko žvilgsniu – režisierė tampa savo personažų bendražyge. Noras suvokti istorinių moterų matymą ir mąstymą, jų elgesį, viltį ir nusivylimus  – tai, kas atspindi ir Margarethe von Trottą, ir jos kuriamus filmus. Režisierė dažnai vaizduoja vienaip ar kitaip maištaujančias, asmeninės laisvės siekiančias moteris, kurioms tiesa kartais svarbesnė už jų pačių reputaciją. Tokios buvo jos herojės Rosa Luxemburg ar Hannah Arendt. Ingeborg Bachmann, kurią suvaidino Vicky Krieps, ne išimtis – ryški, įtakinga, maištinga, prieštaringa, skausmingai tiesi kaip ir jos kūryba.

Ingeborg Bachmann

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, naciams atėjus į valdžią, dar paauglė austrų poetė Ingeborg Bachmann išsiugdė maišto ir pasipriešinimo dvasią. Neilgai trukus ši rašytoja tapo pasipriešinimo ir drąsos pasakyti „ne“ įsikūnijimu. Septintajame dešimtmetyje, po audringo romano galiausiai išsiskyrusi su šveicarų dramaturgu Maxu Frischu, Bachmann savo kūriniuose teigė, kad meilė – tai žudikė. Išvada akivaizdi – nuo meilės niekas nepasveiksta, meilė smarkiai žmones nudegina, tačiau jie vis tiek jos ieško kaip užhipnotizuotos aukos.

Bachmann kūrinių herojės moterys – vienišos arba užmezgusios „nestandartinius santykius“, nuolat balansuojančios tarp melodramos ir saviironijos. Kiekviena jų apsėsta meilės ir galiausiai – jos nuopuolių. Išsiskyrusi su Maxu Frischu rašytoja net teigė, kad galbūt svarstytų galimybę susitaikyti su vilkais, bet ne su vyrais. Iš šios stiprios ir bekompromisės kūrėjos knygų akivaizdu, kaip sunku jai buvo būti viena iš XX a. statytojų ir atstatinėtojų. Ji, kaip ir Simone de Beauvoir, kuria labai žavėjosi, nutarė stačia galva stoti akistaton su neteisybe.

Kino režisierė Margarethe von Trotta ir rašytoja Ingeborg Bachmann panašios – užsispyrusios, atkaklios, nebijančios būti savimi. Von Trotta ir šiandieniniame postmoderniame pasaulyje kuria gryną klasikinį humanistinį kiną. Anot režisierės, filme „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ pasakojama ne tik apie šešerius rašytojos gyvenimo metus, tačiau kuriamas dialogas su praeitimi apie tai, kaip ir kiek pasikeitė moterų gyvenimas šiandien. Bachmann visą gyvenimą ieškojo laisvės, atsisakė būti pavergta vyrų, tad filme dykuma jai tampa išsigelbėjimu ir išsilaisvinimu. Juo labiau kad klajonės, keliavimas be galimybės grįžti, buvo neatsiejama Ingeborg Bachmann gyvenimo ir kūrybos dalis. Visas filmas nufilmuotas taip, kad geografinės vietovės ir išorinė aplinka atspindėtų šios garsios kūrėjos emocinį kraštovaizdį.

Ingeborg Bachmam suvaidinusi jaunoji vokiečių žvaigždė Vicky Krieps pasakoja, kad norėdama suprasti rašytoją, filmavimo aikštelėje išdrįso atsiverti ir būti pažeidžiama, o vaidinant kartais taip pasijusdavo apsvaigusi, kad turėdavo padaryti pauzę ir prisėsti. Ingeborg Bachmann – labai svarbi moteris ir režisierės von Trottos, ir aktorės Krieps gyvenimuose, tad filmas ypatingas tuo, kad abi jos su garsiąja rašytoja kalbasi iš skirtingų kartų perspektyvos.

Filmas „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ kinuose jau nuo gruodžio 8 d.

TRL:

https://www.youtube.com/watch?v=pbnUObHF6U0