Kinas
Praėjusią savaitę mus pasiekė skaudi žinia – mirė kino operatorius Donatas Pečiūra. Pastaraisiais metais kino operatorius nedažnai lankydavosi kino renginiuose, dar rečiau jo pavardę galėjai išvysti spaudoje ar internete, net tuose tekstuose, kurie primena lietuviško kino praeitį ir vaisingiausius jo dešimtmečius. Bet profesionalai žino, kaip noriai operatorius dalijosi savo didžiule patirtimi ir unikaliomis žiniomis, prisidėdamas prie Lietuvos kino centre įgyvendinamos lietuviško kino klasikos restauravimo ir skaitmeninimo programos.
Pečiūra visą kūrybinį gyvenimą buvo kuklus, nesiafišuojantis, retai viešumoje kalbantis (ar kalbinamas) žmogus. Už draugiško, malonaus, kaskart šypsniu kolegas pasitinkančio operatoriaus slėpėsi kelių dešimčių lietuviško kino istorijos kūrėjas, daugybės kino menininkų bičiulis, jų likimų liudininkas, bet pirmiausia – filmų, be kurių Lietuvos kino istorija būtų kitokia, bendraautoris.
Talentas atskleisti laikmečio dvasią, išryškinti ją apibūdinančius tikrovės bruožus išryškėjo jau pirmame Pečiūros darbe, kartu su Robertu Verba filmuotoje niūrioje režisieriaus Marijono Giedrio novelėje „Mums nebereikia“ iš „Gyvųjų didvyrių“ (1960), pirmo lietuviško filmo, kuris buvo apdovanotas už Sovietų Sąjungos ribų – Karlovi Varų festivalyje pelnė pagrindinį prizą.
Bet geriausiai šie operatoriaus talentai atsiskleidė jam pradėjus dirbti su režisieriumi Algirdu Araminu. Kartu jie sukūrė įstabių darbų, paliko nepamirštamų vaizdų filmuose „Surask mane“ (1967), „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Maža išpažintis“ (1971). Filmų lyrizmas, atskleidžiantis sumišusius herojų jausmus, ir šiandien jaudina atjauta jaunų žmonių problemoms. Pečiūros kamera ypač tiksliai jautė miestų pulsą. Jis paliko mums anuometiniu gyvenimu alsuojančius Vilniaus skersgatvius, kuriais klaidžioja Eglė ir Tomas („Kai aš mažas buvau“), Klaipėdos gatves, uosto prieigas, pamarį, kuriame jaunystės dramas ir nuotykius išgyvena Arūnas ir Benas („Maža išpažintis“).
Operatorius svariai prisidėjo prie spalvoto kino kultūros Lietuvoje raidos. Pečiūra nufilmavo pirmą spalvotą lietuvišką filmą – analogų mūsų kine neturinčią Raimondo Vabalo bufonadą „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ (1964) – ir vėliau, jau 8-ajame dešimtmetyje, dirbdamas su spalvota juosta dažnai sprendė tuo laiku sudėtingus profesinius uždavinius (kad ir filme „Saduto tūto“, 1974).
Gražių darbų Pečiūra padarė su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi: televizijos filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970) stebina, kaip išradingai ir lakoniškai mažas galimybes teikiančiame paviljone buvo įgyvendintas alegorinis sumanymas. Pečiūra nufilmavo bene tiksliausiai 9-ojo dešimtmečio stagnuojančią epochą ir žmonių pastangas gyventi savo gyvenimą įvaizdinusį Žalakevičiaus filmą „Atsiprašau“ (1982). Operatoriaus kūrybinėje biografijoje – ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus „Faktas“ (1980), vienintelis lietuviškas filmas, įtrauktas į tarptautinio Kanų kino festivalio konkursinę programą.
Donato Pečiūros mirtis dar labiau atitolina lietuviško kino epochą, kurioje buvo gero ir blogo, bet kuri išlieka neatskiriama mūsų kultūrinės tapatybės dalis.
