Kai kinas tampa įrankiu

Alisa Kovalenko – ukrainiečių režisierė, kino režisūrą studijavusi Kyjive ir Varšuvoje. Jos pirmasis dokumentinis filmas „Alisa karo lauke“ („Alisa w krainie wojny“, 2015) buvo pristatytas tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje, kaip ir vėliau sukurtas „Rungtynės namuose“ („Home Games“, 2018). Trečiasis jos filmas „Mūsų neužgesins“ („My ne zgasnemo“, Ukraina, Lenkija, Prancūzija, 2023) – apie Donbaso kaimeliuose gyvenančius paauglius ir jų trumpą pabėgimą nuo kasdienybės į Himalajus.

Su Alisa Kovalenko, viešėjusia „Nepatogaus kino“ festivalyje, šnekėjomės apie jos naujausią filmą, kino prasmę karo akivaizdoje ir politiškumą.

Kodėl nusprendėte pakeisti filmo pavadinimą iš „Ekspedicija 49“ į „Mūsų neužgesins“?

Praėjus metams nuo filmavimo pradžios supratome, kad šis filmas nebėra vien apie ekspediciją į Himalajus. Jis stipriai pakito proceso metu. Teminis fokusas nuo ekspedicijos pakrypo į kasdienį paauglių gyvenimą ir pasaulio suvokimą jų akimis. Galiausiai medžiaga iš Himalajų filme užima labai nedaug vietos, nes norėjome ilgiau pasilikti su herojais Donbase. O Himalajai tapo metaforiniu motyvu, susiejančiu herojų asmenines svajones, pavyzdžiui, Liza norėjo būti nepriklausoma moteris, Ilja – tapti aktoriumi.

Kodėl pagrindine filmo vieta pasirinkote mažą Ukrainos kaimą Donbaso regione, o ne kokį nors didmiestį?

Viskas prasidėjo, kai susipažinau su garsiu ukrainiečių keliautoju, tyrinėtoju Valentinu Sherbachovu, kuris norėjo suteikti jauniems žmonėms iš Donbaso regiono galimybę keliauti į kalnus. Jis paskelbė atvirą kvietimą paaugliams, svajojantiems pakeliauti po pasaulį, pamatyti Himalajus. Tuomet mes kartu važinėjome po apylinkes, iš kurių jis gavo laiškus, susipažinome su daug jaunuolių. Žinoma, gauta laiškų ir iš didesnių miestų, tačiau mažų miestelių jaunimas turi mažiau galimybių, todėl norėjosi suteikti jiems šansą. Dauguma jų iš neturtingų šeimų ir nėra buvę ne tik užsienyje, bet ir didesniuose Ukrainos miestuose.

Jei būtumėte pasirinkusi filmuoti didmiesčio paauglius, kaip būtų pasikeitęs filmas?

Iš tiesų aš pati esu užaugusi didesniame mieste, tačiau ne pačiame centre, o šiek tiek atokiau. Mano rajonas buvo kaip kaimas mieste. Tad filmuodama jaunimo gyvenimą Donbase jaučiausi taip pat, kaip savo gimtajame rajone. Manau, būtų labai panašus filmas, nes filme užfiksuotų paauglių patirtys mažai kuo skiriasi nuo mano pačios, bet gyvenimas kaime leidžia turėti daugiau erdvės vaizduotei, nuotykiams. Taip pat kaime kitokia atmosfera, daugiau gamtos.

Žiūrint „Mūsų neužgesins“ kilo mintis, kad daugelyje dabartinių ukrainiečių filmų labai daug baimės, ir tai, žinoma, natūralu, tačiau jūsų filmas išsiskiria tuo, kad jo veikėjai spinduliuoja didžiule drąsa ir ryžtu.

Labai ačiū. Aš taip pat mąsčiau, kad šiuo metu labai daug liūdnų filmų apie Donbasą, vargšus vaikus ir slegiančias vietas. Tad labai norėjau šiuo filmu parodyti viltį, ir pats filmo pavadinimas tai puikiai atskleidžia. Tai filmas apie vidinę šviesą, kuri, nepaisant baisių sąlygų, neužgęsta. Be to, pagrindinius veikėjus, paauglius, norėjau parodyti kaip naująją kartą, turinčią galimybę viską pakeisti, pradėti iš naujo.

Kiek laiko truko filmavimas ir su kokiais sunkumais susidūrėte?

Filmavimas truko trejus metus, tačiau montuoti pradėjome dar neturėdami visos medžiagos. Kadangi prieš tai esu filmavusi fronte, su dideliais sunkumais nesusidūrėme. Didesnė dilema buvo atsakomybė, ypač kai filmuodami išgirsdavome šaudymus. Iš kitos pusės, dėl ankstesnės patirties fronte man buvo nesunku suprasti, kokiu atstumu nuo mūsų vyksta susišaudymai.

Beveik visą laiką filmavau viena, dėl to neturėjau galimybės įrašyti atmosferinių garsų, taigi nusprendžiau dar kartą nuvažiuoti į Donbasą. Tai buvo karo pradžios išvakarės – vasario dvidešimt pirmąją važiavau naktiniu traukiniu iš Kyjivo į Donbasą. Atsimenu, penktą ryto paskambino mama ir pasakė, kad prasidėjo didžiulio masto rusų invazija į Ukrainą. Jau buvau išlipusi iš traukinio, tad nuvykau aplankyti savo filmo herojų ir su jais praleidau porą dienų. Tuomet supratau, kad nebegaliu daugiau filmuoti, nebemačiau prasmės toliau kurti filmų – kinas tuo metu atrodė mažiausiai svarbus. Kaip galima mąstyti apie meną, kai bombos sprogsta, reikia evakuoti žmones, padėti sužeistiesiems, bandyti gelbėti gyvybes? Bandžiau padėti evakuoti savo veikėjus, vėliau prisijungiau prie savanoriško kariuomenės dalinio ir tapau kareive. Tad filmas buvo sustabdytas gal keturiems mėnesiams, paskui sugrįžau į Kyjivą ir tęsiau montažo darbus.

Garsas filme tampa be galo svarbiu, vaizdui lygiaverčiu elementu: kasdienybėje paauglių klausomos popdainos, sprogimų garsai, saugumo jausmą įprasminanti Himalajų tyla. Gal galėtumėte apie tai papasakoti daugiau?

Garsas, be abejonės, labai svarbi filmo dalis – jis kuria skirtingų erdvių atmosferą. Vėliau net svarstėme, kaip filmą priartinti prie miuziklo žanro. Juo labiau filmas pasakoja apie paauglius, kuriems muzika yra dalis jų identiteto, pasaulio suvokimo. Visi mūsų veikėjai klausosi muzikos, tačiau labai skirtingų stilių, tad, žinoma, negalėjome visų jų sudėti į filmą, nes, tarkim, dainininkės Billie Eilish kūrinių autorių teisės gerokai peržengtų filmo biudžetą. Nusprendėme sukurti tam tikrą universalią muzikinę kalbą, kuri padėtų išreikšti jų vidinį balsą. Kai kurių dainų žodžius parašė vienas iš veikėjų – Ruslanas. Mūsų garso režisierė dirbo labai sunkiomis sąlygomis, kai Kyjivas buvo bombarduojamas. Kartais ji ateidavo į studiją, o ten aštuonioms valandoms dingusi elektra. Vėliau viską užbaigėme Lenkijoje.

Šiandieninis ukrainiečių kinas dažniausiai apibūdinamas žodžiu „politinis“. Ką jums pačiai reiškia šis žodis?

Viskas yra politiška. Aš turiu sesę, kuri gyvena Rusijoje. Mes su ja nebesikalbame nuo tada, kai prasidėjo rusų invazija. Pirmosiomis karo dienomis ji man atsiuntė keletą žinučių, kad ji nesanti politiška, šeimos ryšiai svarbesni. Aš jos paklausiau, ar ji taps politiška, kai bombos pradės kristi ant mano namų. Kartais į žodžius „politika“, „politiškas“ įpiname neigiamą reikšmę, tačiau šie žodžiai mus jungia. Mes negalime mąstyti apie politiką, nebūdami jos dalimi. Dabar kurdami filmus karo metu mes, kaip kūrėjai, atliekame diplomatinę funkciją, liudijame apie šiuo metu čia vykstančius reiškinius, tad mūsų kinas natūraliai tampa politinis. Dabar ukrainiečiai menininkai nebegali kurti meno, išvengdami politinio konteksto.

Meninė vertė tampa nebesvarbi prieš realybės dokumentavimo funkciją?

Taip, niekas nebemąsto apie filmo formą ar koncepciją, svarbiausia tampa tinkama dokumentacija. Dabar kuriu filmą apie buvusias kalines, moteris, patyrusias ir išgyvenusias fizinį bei seksualinį smurtą. Tai darau ne todėl, kad esu kino režisierė. Esu narė šias moteris vienijančios organizacijos, nes pati 2014 m. buvau sulaikyta ir kalinta. Tad šį filmą kuriu kaip liudijimą apie nusikaltimus prieš žmoniją. Dar neišsigryninau vizualios koncepcijos, tačiau labai sunku apie tai galvoti, nes man šis filmas labai svarbus visų pirma kaip žmogaus teisių dokumentas.