Kinas
Debiutinis škotų režisierės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ („Aftersun“, D. Britanija, JAV, 2022) – tai asmeninės patirties inspiruota istorija apie vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) atostogas saulėtoje Turkijoje su tėčiu (Paul Mescal). Filme matome, kaip retai susitinkantys tėvas ir dukra kartu leidžia laiką po ilgo nesimatymo. Klausomės jų pokalbių ar laukiame momento, kada šnekos prisipildo išraiškingos tylos. Filmo naratyvą kartkartėmis sutrikdo simboliniai statiški kadrai, kuriuose matoma nusigręžusi ir trapi tėvo figūra, arba pulsuojantys sapniški reivo, kuriame siurrealistiškai susitinka užaugusi Sofi ir praeityje įstrigęs jos tėtis, fragmentai. Šie įsiterpiantys epizodai tarsi užpildo protagonistės prisiminimų spragas, o kartais gal net pačiai veikėjai paaiškina tai, ko anuomet per atostogas ji dar nebuvo pajėgi suprasti.
Sofi ir jos tėčio Kalumo portretus režisierė kuria ne tik per jųdviejų ryšį, bet ir veikėjų santykį su aplinka, kitais personažais. Mergaitės portretas – gana konkretus. Sofi atostogauti pas tėtį atvyksta tarpiniu brendimo laikotarpiu, kai iš vaikystės žengia į paauglystę ir dėl to iš esmės keičiasi jos interesai, poreikiai, lūkesčiai, elgesys, net kūnas, kurį reikia iš naujo perprasti. Filme mergaitės transformacija atpažįstama skirtingose scenose. Viena jų vyksta prie baseino, kai tėtis dukrai siūlo susipažinti su panašaus jos amžiaus vaikais, tačiau jie Sofi nesudomina. Gal nesąmoningai kratydamasi savęs kaip vaiko įvaizdžio tėčio akyse, nes nori būti traktuojama jau kitaip, mergaitė potencialius atostogų draugus pati pavadina vaikais. Vėliau prie biliardo stalo kartu su tėčiu Sofi susipažįsta su kiek už save vyresnių jaunuolių kompanija, kuri jai atrodo daug įdomesnė. Todėl gavusi tėčio sutikimą leidžia laiką su jais, kol tenka atsitraukti pajutus, kad ne iki galo pritampa jaunuolių grupelėje, jau žaidžiančioje ne tarpusavyje, o su vienas kito kūnu. Tai priveda prie minties, kad režisierė neatsitiktinai pasirenka būtent tokio amžiaus pagrindinę veikėją. Ši įkūnija žmogaus gyvenimo laikotarpį, kai smulkūs amžiaus skirtumai teoriškai yra nedideli, tačiau praktiškai jų atotrūkis prilygsta šviesmečiams.
Ši schema atsispindi ir Sofi bei jos tėčio santykiuose. Skirtumas tarp vienuolikmetės dukters ir jos trisdešimt pirmąjį gimtadienį pasitinkančio tėvo, nepažįstamųjų painiojamo su mergaitės vyresniu broliu, nei didelis, nei mažas – dvidešimt metų. Kalumas, dar aiškiai atsimindamas save dukters metų, įtaria, kad netrukus jų artimas ryšys pradės keistis – jie ims tolti. Per filme vaizduojamas atostogas Sofi vis dar geba užduoti nepatogius, ko gero, labiau vaikams būdingus klausimus, kaip „kodėl sakai mamai, kad ją myli, jei kartu negyvenate?“, kurių vėliau, saugodami tiek kito, tiek savo jausmus, ar dėl kitų priežasčių nebeužduodame. Tačiau Kalumas jaučia, kad Sofi greitai ne tik nebeužduos nepatogių klausimų, bet apskritai daug ką nutylės. Paauglystėje esame linkę nesuprasti, kad tėvai irgi žmonės, kurie savo kailiu skirtingais brandos etapais susipažino su pasauliu – bandydami ir nusivildami. Numatydamas tokią permainą santykiuose su dukra, Kalumas perspėja Sofi: „noriu, jog žinotum, kad kai paaugsi su manimi gali kalbėtis apie viską“.
Santykis su Sofi atskleidžia, kad Kalumas – jautrus personažas. Tačiau šio veikėjo portretas gerokai abstraktesnis nei mergaitės. Kartais Kalumą režisierė kuria pro paties veikėjo lūpas praslystančiomis užuominomis apie jo gyvenimą, kaip antai atvirumo akimirka su nardymo instruktoriumi, kuriam jaunas vyras, dalį filmo vaikščiojęs sugipsuota ranka, prisipažįsta, kad savęs neįsivaizduoja keturiasdešimties, ir stebisi, kaip apskritai sulaukė trisdešimties. Kartais – per akistatą su tikrove, kurios Kalumas vengia ar nepripažįsta. Tai komentuoja Sofi žodžiai: „nesiūlyk pinigų, kurių neturi“. Galiausiai skirtingose scenose aktoriaus kūno kalba, perteikianti ištisą emocinio labirinto žemėlapį, neretai sufleruoja, kad Mescalio įkūnijamas personažas mintimis iš atostogų vis pasprunka prie rūpesčių, nuo kurių jis apgaulingai atitrūko leisdamas laiką su dukra. Galima numanyti, kad jaunas vyras natūralioje savo kasdienybėje skiriasi nuo to žmogaus, kuris leidžia laiką su Sofi.
Vienoje scenoje Sofi tėčiui prisipažįsta, kad norėtų čia, o tai reiškia su juo ir tuo laiku, pabūti ilgiau, ir tėtis atsako, jog taip pat to norėtų. Tačiau po atostogų mergaitė išvyksta pas mamą, o Kalumas lieka vienas ir viskas grįžta į senas, juos atitolinančias vėžes. Galbūt po to šie veikėjai dar susitiko per kitas atostogas. Bet tikėtina, kad kitą kartą jie vienas kitam jau buvo tapę truputį kitokiais žmonėmis – Sofi perkopusi į paauglystę, o apie Kalumo likimą galima tik spėlioti... Nors gal nėra taip svarbu, kas galbūt nutiko, nes filme rodomos esminės tėvų ir vaikų santykių neišvengiamybės. Nuo pat pirmo pasimatymo su savo tėvais esame pasmerkti jų akyse iš vaiko tapti suaugusiu žmogumi ir anksčiau ar vėliau su tėvais susitikti paskutinį kartą.
