Autorius: Monika Valatkaitė
Monika Valatkaitė
Santykių neišvengiamybė
Nauji filmai – „Po saulės“
Debiutinis škotų režisierės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ („Aftersun“, D. Britanija, JAV, 2022) – tai asmeninės patirties inspiruota istorija apie vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) atostogas saulėtoje Turkijoje su tėčiu (Paul Mescal). Filme matome, kaip retai susitinkantys tėvas ir dukra kartu leidžia laiką po ilgo nesimatymo. Klausomės jų pokalbių ar laukiame momento, kada šnekos prisipildo išraiškingos tylos. Filmo naratyvą kartkartėmis sutrikdo simboliniai statiški kadrai, kuriuose matoma nusigręžusi ir trapi tėvo figūra, arba pulsuojantys sapniški reivo, kuriame siurrealistiškai susitinka užaugusi Sofi ir praeityje įstrigęs jos tėtis, fragmentai. Šie įsiterpiantys epizodai tarsi užpildo protagonistės prisiminimų spragas, o kartais gal net pačiai veikėjai paaiškina tai, ko anuomet per atostogas ji dar nebuvo pajėgi suprasti.
Monika Valatkaitė
Kada žmogus tampa sekvoja
„Kęstutis Grigaliūnas: dramblys gabaliukais“ (Dailininkų sąjungos galerija, 2022)
Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.
Monika Valatkaitė
Tarp fikcijos ir prognostikos
Kauno bienalės dalis Tado Ivanausko zoologijos muziejuje
Vaizduotė įsijungia gana lengvai, kai spekuliuojama apie tai, kas tiksliai nežinoma ar yra neregėta, negirdėta ir neuosta, tačiau siekiama pažinti. Kadaise protėviai, pasitelkę mitologiją, bandė paaiškinti, kodėl kinta metų laikai ir vyksta kiti procesai. Atradus daug atsakymų, modernėjanti visuomenė pradėjo žaisti su vizionieriškos mokslinės fantastikos scenarijais, kurie orientuoti į ateities spėjimus. Kartais vaizduotės kūriniai lieka fikcijomis, o kartais prognozės pasitvirtina. Šias dvi to paties medalio puses, mano nuomone, nagrinėja 13-osios Kauno bienalės „Once Upon Another Time... Gyveno jie jau kitaip“ dalis, rodoma Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
Monika Valatkaitė
Ir viskas susidėliojo į vietas
Dominyko Sidorovo personalinė paroda „Metonimija“ galerijoje „Vartai“
Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.
Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).
Monika Valatkaitė
Išgryninta vienatvė
Manto Daujoto personalinė paroda „MUMPSIMUS“ galerijoje „Arka“
Jaunosios kartos menininkas Mantas Daujotas neretai linksniuojamas kaip savamokslis būgnininkas ir profesionalus dailininkas. Žiūrovo intuicijai asmenybės dualumas siūlo vizualiąją menininko kūrybą iš anksto įsivaizduoti kaip artimą gesto tapybai, kur drobės persisunkia dripingo technika varvinamais ir taškomais dažais ar yra užpildomos impulsyviai pasirinktu koloritu, komponuojamu energingais potėpiais. Tačiau paaiškėja, kad tokia pirminė nuojauta, tam tikrai nuostabai, apgaulinga. Daujoto paveikslai neprimena ekspresyvios, ypač būdingos vyresnei lietuvių dailininkų kartai, tapybos, kur būgnų lazdeles būtų pakeitę teptukai. Kone priešiška muzikaliajai, tapytojiška autoriaus pusė asmeninį santykį su pasauliu, rūpimais klausimais, reiškia ramumu, sąstingiu ar štiliu, kaip vadinosi ir pirmoji personalinė Daujoto paroda, vykusi dar 2017 m.
Monika Valatkaitė
Hiustono svajos: pirmas įspūdis
Penktadienį Lietuvos kino teatruose startavo biografinė drama „Pirmasis žmogus“. Tai ketvirtasis režisieriaus Damieno Chazelle‘io pilno metro filmas. Naujosios juostos, pasakojančios tikrą istoriją, siužetas vyksta kosmoso lenktynių tarp Rusijos ir JAV įkarštyje. Atsiliekantys amerikiečiai užsibrėžia tikslą – būti pirmaisiais išsilaipinusiais mėnulyje ir taip įgyti persvarą prieš rusus. Šio ambicingo užmojo centre atsiduria savo tautos siekį įkūnijantis astronautas Neilas Armstrongas (Ryanas Goslingas).
Monika Valatkaitė
Meno papildai: kūrinys autoriui ir autorius autoriui
Kartais susiklosčiusi padėtis savaime tampa situacijos išeitimi. Menininko atveju, jo kūrinio užbaigimas nereiškia galutinio taško. Veikiau kabliataškį. Realizavus idėją, į menininko klausimą „kas toliau?“ jo paties kūrinys numanomai atsako „toliau – (pasi)rodom“. Svarstymas apie parodą, kaip po kūrinio užbaigimo kitą menininko atliekamų veiksmų etapą, tvyro ir naujoje jaunų skulptorių (tandemo) Džiugo Šukio ir Mato Janušonio parodoje „Kitaip neišeina“, kuri vyksta POST galerijoje Kaune.
Monika Valatkaitė
Kas sakė, kad išgaravęs vanduo nesimato?
Urtės Bimbaitės paroda „Iš vandens“ galerijoje „Ramybė“ Palangoje
Bent 70 proc. žmogaus kūno sudaro vanduo, o bent 70 proc. šiuolaikiško gyvenimo – irimasis didžiuoju pirštu juodojo veidrodžio paviršiumi. Nepaisant mirkimo vienoje eketėje, tuo pat metu galima būti visuose uostuose. Stebėti kitų kapitonų prišvartuotus gyvenimo atspindžius arba nuotraukomis ir grotažymėmis statyti savo švyturį. Kol tikrovė jungdamasi su kibernetika generuoja alternatyvias gyvenimų versijas, poetišką požiūrį į skaitmeninamą tikrovę žiūrovams primena menininkė Urtė Bimbaitė pirmoje savo personalinėje parodoje Lietuvoje – „Iš vandens“.
Kaip sufleruoja parodos pavadinimas, pagrindinė ekspozicijos darbų tema – vanduo. Urtės Bimbaitės darbuose ji atsiskleidžia per stichijos susisluoksniavimą nuo konceptualaus kūrinių turinio iki techninio jų atlikimo. Parodos ekspoziciją sudaro dvi dalys, jas jungia aerografijos ir akvarelės technikos. Čia dažas veikia per sąlytį su vandeniu, o jam išdžiūvus lieka kaip jo pėdsakas.
Monika Valatkaitė
Pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu
Suprasti, kas esi, padeda aplinkos stebėjimas. Kad ir kokioje terpėje suktumeisi, didumą jos sudaro bendraamžiai – klasės draugai, aukštųjų mokyklų bendruomenė, bendradarbiai. Nagrinėdamas juos, iš tiesų filtruoji save. Suvokti konkretesnę savo kartos aplinką – jaunųjų Lietuvos menininkų lauką – sumanė skulptorė Greta Skamaročiūtė ir meno istorikė Karolina Rimkutė. Surinkti įvairūs statistiniai duomenys turėtų vaizduoti šios kartos portretą. Kur link krypsta Lietuvos menas, kokie yra jos menininkai ir kaip jie save formuoja.
Monika Valatkaitė
Paliekant postresinę būseną
Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“ galerijoje „Vartai“
Prancūzų filosofo René Descartes’o visiems žinomas teiginys – „Mąstau, vadinasi, esu“ išreiškia, kad mąstymo procesas padaro žmones gyvus. Tačiau ši frazė yra sulaukusi daug ją polemizuojančių, inversiškų modifikacijų. Viena – „mąstau, vadinasi, negyvenu“ oponuoja tuo, kad egzistenciniai klausimai dėl baimės (išlikti) neretai sukausto žmogų, priverstą užsidaryti galvoje ir nebefunkcionuoti įgyjant patirtį per sąveiką su fiziniu pasauliu. Apie kūną paralyžiuojančią būseną, kai norisi susisukti į embriono pozą destruktyvioje realybėje, pasakoja jaunosios kartos skulptorius Vytautas Viržbickas parodoje „Mirtinose mintyse“.
