Kinas
Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ (Lietuva, 2019) kino teatrus pasiekė jau pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą ar nominaciją. Nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį galima susidaryti apie neseną Lietuvos praeitį, pasižiūrėjus filmą, ypač jei anksčiau su šios geografinės platumos istorija neteko susidurti. Tiems, kurie gyveno Lietuvoje „Izaoke“ rodomais laikais, filmas turėtų padaryti gana egzotišką įspūdį. Matulevičius demonstratyviai nesistengia rekonstruoti išorinių rodomo laiko požymių: kostiumai, interjerai, leksika ar istorinės realijos filme gana sąlygiški dalykai, ypač turint omenyje, kad ir žydų žudynių tema 1964 m. lietuvių kine (vienas „Izaoko“ veikėjų kuria apie tai filmą) galėjo nuskambėti tik gerai užmaskuota. Gal todėl į akis pirmiausia krinta gausios kino citatos, kad ir ilgi, judančia kamera nufilmuoti kadrai a la Béla Tarras ar iš Floriano Henckelio von Donnersmarcko „Kitų gyvenimo“ atėję kiekvienoje palėpėje pokalbių besiklausantys saugumiečiai, filmo filme, menininkų orgijų, juodos „Volgos“ bei kiti motyvai ar personažai, regis, matyti jau ne kartą.
Iš pradžių tai atrodo gana pretenzingai ir eklektiškai, bet „Izaokui“ įpusėjus jau tiesiog nebekreipi dėmesio, nors perėjimai nuo nespalvotų prie spalvotų kadrų kartais nelogiški, kaip ir trūkinėjantis pasakojimas, tai nuvedantis link neįvykusio detektyvo su serijiniu žudiku, tai pernelyg eksponuojantis visagalę KGB instituciją ir jos veiksmus, trikdo ir du aktoriai (Ainis Storpirštis, Dainius Kazlauskas), vaidinantys tą patį personažą Izaoką.
Matulevičius kuria autonomišką erdvę, kurioje konkretus įvykis – žudynės „Lietūkio“ garaže – yra tik pasakojimo atspirties taškas. Veiksmas rutuliojasi 1964-aisiais, bet tai tik sąlygiškas laikas. Režisieriui rūpi ne herojų aplinkos, kasdienybės, o jų vidaus mirties rekonstrukcija. Gal todėl Matulevičius kartu su scenarijaus bendraautoriais Saule Bliuvaite ir Nerijumi Mileriumi atsisakė tiksliai sekti Antano Škėmos „Izaoku“, veiksmą iš JAV perkėlė į sovietų Lietuvą. Regis, filmo kūrėjams tai visais požiūriais mirusi šalis.
Andrius Gluosnis (Aleksas Kazanavičius) 1941-aisiais „Lietūkio“ garaže nužudė žydą Izaoką, kurį laikė skundiku, įdavusiu jį NKVD. Vėliau jis vedė Eleną (Severija Janušauskaitė). Dabar Andrius dirba milicijos fotografu, Elena – kino studijoje. Jie gyvena sename bute, prigrūstame nereikalingų daiktų, netvarkingame ir apleistame. Žodis „gyvena“ tai erdvei nelabai tinka. Bet nelabai tinka ir Andriui, kuris fotografuoja lavonus, nuolat jaučia kaltę ir prisimena nužudytą Izaoką.
Tikrasis filmo veiksmas prasideda, kai į Lietuvą iš JAV sugrįžta rašytojas ir kinematografininkas Gediminas Gutauskas (Dainius Gavenonis). Kino studijoje jis rengiasi kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Šis faktas sudomina KGB karininką Kazimierą (Martynas Nedzinskas), mat scenarijuje aprašyti faktai sukelia įtarimą, ar tik rašytojas pats nebuvo žudynių dalyvis. Kazimieras nori atnaujinti „Lietūkio“ bylą. Ratas užsisklendžia.
Grįžus Gutauskui, regis, vėl atsinaujins senas meilės trikampis, nors prieš dvidešimt metų Elena ir pasirinko Andrių. Elena pradeda dirbti Gutausko asistente, daug su juo bendrauja, bet ir ją gaubia mirties šešėlis – ji prižiūri sunkiai sergančią motiną. Trikampio nebus.
Po filmo ilgai persekiojo iš atminties staiga išniręs lotyniškas žodis morticinia – biblinis terminas, reiškiantis dvėselieną, kai gyvūnas ne nužudomas aukai ar maistui, bet krito dėl natūralių priežasčių ar buvo nužudytas, tik jo kraujas nebuvo pralietas. Dvėseliena – tai ir slogus yrančios materijos kvapas, užnuodyta atmosfera. Būtent tai ir dominuoja „Izaoke“, nesvarbu, ar rodomos žudynės, ar Andriaus fotografuojami lavonai, ar gyvais lavonais virtę psichiatrijos ligoninės pacientai, ligos ir negalios suniokoti kūnai. Meilė ar net fizinis artumas tokioje mirties ir įtarimų pritvinkusioje erdvėje neįmanomi. Operatorius Narvydas Naujalis leidžia beveik fiziškai pajusti ir mirties kvapą, ir orą, kuriuo kvėpuoti, regis, nebeįmanoma.
Šis mirties ir KGB prievartos anturažas filme toks įtaigus ir tirštas, kad kartu su garsais, ore tvyrančiu siaubu ar akivaizdžia visuomenės degradacija bei gausybe antro plano personažų pamažu užgožia filmo pradžioje nužymėtą pagrindinę „Izaoko“ temą – Andriaus ir kartu visų kaltę, budelio ir aukos, Kaino ir Abelio dramą, vykstančią Andriaus viduje. Suprantu, kad „Izaoko“ kūrėjai priešinasi kaltės, nemalonių ir tautos savimeilės neglostančių faktų išstūmimui, kurį praktikuoja ne tik lietuviai. Bet gausios digresijos – kad ir Gutausko plagiato motyvas, komplikuoti majoro Kazimiero santykiai su viršininkais ar nesibaigiantys išgėrinėjimai (regis, taip geria tik rusiškų filmų personažai) – neleidžia įsižiūrėti į Andriaus vidų ir pamatyti ką nors daugiau nei beprotybę. Žudynės „Lietūkio“ garaže lieka tik hipnotiška vizija, kurioje budelis apkabina krauju paplūdusią auką.
