Kinas
Gyvūnai Viktoro Kosakovskio filmuose niekad nebuvo tik personažų papildinys, dekoratyvinis ar sentimentalus elementas, jie – savarankiški personažai. Įsimintini genialaus (nebijau to žodžio) filmo „Belovai“ veikėjai – ne tik sesuo ir jos broliai, bet ir veršiukas, su kuriuo sesuo nuolat kariauja, nes jis užsispyręs ir vis bando sugriauti tvorą. Kosakovskis rodo, kad abiejų charakteriai daug kuo panašūs. Brolio Belovo šuo net išraiškingesnis už alkoholyje mirkstantį savo šeimininką ir rūpinasi jo higiena – liežuviu kruopščiai išvalo ausis ir net nosį. Priklydęs šuniukas Tiše taip pat tapo svarbiu filmo „Tiše!“ herojumi, nors, regis, jame pasirodo tik akimirką.
Kosakovskis – idealus visų gyvenimo apraiškų stebėtojas, nes iš tikrųjų yra filosofas. Jo filmai – apmąstymai apie pasaulio ir gyvenimo prasmę. Kartais pagalvoju, jog Kosakovskis vis dar tiki, kad menas gali ką nors pakeisti, nors viename interviu yra sakęs: „Žinau, kad menas, deja, negali išgelbėti pasaulio, bet vieną kiaulę mes išgelbėjome. Ji tapo įžymybe ir jos šeimininkė pasakė: „Dabar jau negalėsiu jos paskersti, tegu nugyvena savo amžių, koks jai skirtas.“ Paršeliai vidutiniškai gyvena keturis–šešis mėnesius, paršavedės – dvejus trejus metus. Dabar Gunda išgyvens 25–30 metų. Mano filmas išgelbėjo vieną kiaulę.“
Filmo „Gunda“ (JAV, Norvegija, 2020) herojai – paršavedė kiaulė, karvės ir bulius, vištos. Kosakovskis ir antrasis operatorius Egilas Haaskjoldas Larsenas juos stebi svarbiais jų gyvenimo momentais. Gunda atsiveda paršelių, jie amžinai išalkę ir labai skirtingi. Vienas agresyvus, kitas smalsus, trečias – bailiukas... Jie godžiai atkiša savo snukučius lietaus lašams, dar godžiau žinda Gundą. Filmui įpusėjus kiekvienas iš jų vis labiau atpažįstamas. Gunda juos kantriai moko ieškoti maistingų šaknų, rausti žemę, voliotis purve, nors, žinoma, ir pavargsta. Tiesiog idiliškas vaizdas, kai laukuose pasiganę paršiukai išsirikiuoja vorele ir seka paskui mamą. Tačiau mes žinome, kad idilė truks neilgai, ir tai suteikia nespalvotiems ir savaip rūstiems filmo vaizdams siaubo nuojautos.
„Gundai“ prasidėjus bijojau, kad Kosakovskis anksčiau ar vėliau nuslys į įprastą (ypač kinui) antropocentriškumą, juk dauguma manome, kad augintiniai mąsto ir reaguoja kaip mes patys. Tačiau kad ir kokie gražūs ar įspūdingi būtų „Gundos“ vaizdai, Kosakovskis neperžengia tos ribos. Jis nesužmogina savo herojų, atvirkščiai – vis pabrėžia gyvūnų erdvės, jų pojūčių unikalumą. Tai savaip pirmapradis, nesuprantamas pasaulis, kuriame žmogus ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas. Tačiau tai nereiškia, kad filmo herojai nejaučia, negali turėti jausmų, nemoka džiaugtis. Todėl toks svarbus vienas leitmotyvas, kuris, kaip ir daugumoje Kosakovskio filmų, „Gundoje“ žymimas punktyru. Narvuose uždarytos vištos, net ir juos atidarius, ilgai nesiryžta iššokti į laisvę. Ji tokia nepažįstama, kad baugina, regis, viskas, net žolė. Pati drąsiausia vienakojė višta labai atidi, ji nuolat įsiklauso į gamtos garsus, lyg aplink viskas keltų pavojų. Pirmas epizodas, kuriame pasirodo karvės, primena pabėgimą: atsidarius fermos durims, karvės ima bėgti lyg iš nelaisvės sprunkantys kaliniai. Pievoje jos rūpinasi viena kita – baido muses, bet idiliški vaizdai ir vėl žadina baimę. Gundos tvartą nuo pasaulio skiria kvadratinė anga – pro ją išeinama į pasaulį ir iš jo sugrįžtama, tačiau anga juoda, ir filmo pabaigoje, netekusi savo paršelių, Gunda sugrįžta į tamsą.
„Gunda“ – asketiškas filmas, bet jo garsai, ypač visi Gundos kriuksėjimo niuansai, tokie pat iškalbingi kaip ir vaizdai. Kosakovskis ir Egilas Haaskjoldas Larsenas filmuoja savo personažus kaip žmones, tai yra „Gundoje“ daug stambių planų, tiesiai į kamerą nukreiptų akių, atsisakoma žiūrėti į filmo veikėjus iš žmogiškosios perspektyvos. Operatorių meistriškumas – aukščiausio lygio, ypač žinant, kad tvarto vaizdus jie filmavo iš išorės valdydami tvarte įtaisytas kameras. Vis dėlto finalinės scenos meistriškumas stulbina. Vienu ilgu planu nufilmuota Gundos neviltis ir jos žvilgsnis tiesiai į kamerą aiškiai pasako apie žmonių pasaulį tai, ką ne vienas bijo išgirsti.
