„7md“ rekomenduoja

Kol kino teatrai dar tik rengiasi atsidaryti, virtualiose kino salėse galima pasižiūrėti filmus, kuriuos pristigo laiko pamatyti anksčiau.

„Dar po vieną“ (Danija, 2020)

Thomo Vinterbergo filmas jau apvažiavo visus svarbiausius festivalius – Kanų, Toronto, San Sebastiano, Romos, pelnė daugybę Europos kino apdovanojimų, taip pat ir už geriausią filmą, o pirmadienio paryčiais paaiškės, ar sulaukė „Oskaro“. Gal todėl, kad, kaip tvirtina režisierius, filmas yra gyvenimo, o ne alkoholio pagarbinimas. Pagrindinis filmo veikėjas Martinas (Mads Mikkelsen) – istorijos mokytojas, vyras ir dviejų vaikų tėvas, bet pirmiausia – žmogus ties nervų krizės riba. Vienintelis vaistas nuo vidutinio amžiaus krizės, perdegimo ir kitų problemų jam yra alkoholis. Kartu su dar trimis draugais Martinas dalyvauja eksperimente, turinčiame įrodyti teoriją, esą žmogus gimė su alkoholio trūkumu organizme. Ir jį reikia nuolat papildyti. Šiame liūdesio, juoko ir prarasto gyvenimo džiaugsmo kokteilyje kalbama ne apie girtuoklystę, o apie artumą, kurio filmo vyrai nemoka nei duoti, nei paimti, todėl ir vengia. 

„Išvalyti atmintį“ (Belgija, Prancūzija, 2020)

Benoît Delépine’o ir Gustave’o de Kerverno filmas – net ne juodoji, o infernalinė komedija apie poindustrinės civilizacijos kasdienybę. Trijų provincijos miestelyje gyvenančių filmo herojų Mari (Blanche Gardin), Bertrano (Bruno Podalydès) ir Kristinos (Corinne Masiero) kasdienybė visiškai paklūsta naujausioms technologijoms ir yra apraizgyta socialinių tinklų. Tai šiuolaikinių ritualų beprotybė – beprasmiški pirkiniai internete, mikrokreditai, visiška priklausomybė nuo prisijungimų ir slaptažodžių, „laikų“ bei reitingų ir kompromituojantys vaizdo įrašai, paverčiantys egzistenciją žiauriu absurdu. Kad išsikapstytų iš šių spąstų, filmo herojams nelieka nieko kito, kaip kreiptis į genialų superprogramišių. Šis suteiks paskutinį šansą patekti į iCloud ir pašalinti asmenines istorijas. Filme knibždėte knibžda ir kitų nelaimingų idiotų – civilizacijos kankinių ir net garsiausias pasaulinės literatūros mizantropas rašytojas Michelis Houellebecq’as, atliekantis ekologiškai kenksmingo, dyzelinu varomo automobilio pirkėjo vaidmenį.

„Kalėdos Islandijoje“ (Prancūzija, Islandija, Šveicarija, 2019)

Rúnaras Rúnarssonas rodo Islandiją, kuri rengiasi Kalėdoms. Šalyje karaliauja specifinė atmosfera. Žmonės susijaudinę, bet kartu ir susirūpinę. Kažkur kaime dega apleista sodyba. Vaikų choras gieda kalėdines giesmes. Muziejaus darbuotoja telefonu pykstasi su buvusiu vyru. Jauna mergina paskatina motiną išbandyti naują virtualios realybės techniką... 56 trumpos scenos – tai saldžiai kartus šiuolaikinių islandų portretas. Rúnarssonas – įdėmus tėvynainių tikrovės stebėtojas. Filme jis leidžia islandams lyg veidrodyje pamatyti save. Nors, tiesą sakant, tame veidrodyje šį tą gali pamatyti ir lietuviai.

„Laimės gėlelė“ (Austrija, Vokietija, Prancūzija, D. Britanija, 2019)

Laimės gėlelė – tai genetiškai modifikuotas augalas, suteikiantis laimės jausmą tiems, kurie jį prižiūri. Tiksliau, jis gamina oksitociną, galintį keisti žmonių elgesį. Austrų režisierės Jessicos Hausner filmo herojė Alisa (Emily Beecham) vieną tokį augalą pavagia iš laboratorijos ir padovanoja sūnui. Hausner pernelyg europietiška režisierė, kad pasitenkintų siaubo pasakojimu apie žmones laimingais zombiais paverčiančias gėles, todėl jos filmas – ir perspėjimas, kad negalima žaisti žaidimų ir vaizduoti Dievą, ir empatiška lėtine depresija sergančios žmonijos diagnozė, ir kartais net akligatvyje atsidūrusios žmonijos metafora. Tad jei tikite, kad prie kiekvieno kampo tyko žmonių kraujo ištroškę augalai ar mutavusios gėlės ir kitokie apčiuopiamas formas įgiję pavojingi mokslinių tyrimų rezultatai, filmas nenuvils.

„Šarlis Aznavūras“ (Prancūzija, 2019)

Charles’is Aznavouras (1924–2018) buvo vienas populiariausių XX a. antrosios pusės dainininkų ne tik Prancūzijoje. Jis sukūrė per tūkstantį dainų. 1948-aisiais Edith Piaf jam padovanojo pirmą kino kamerą. Iki 1982-ųjų jis nufilmavo daugybę valandų kino juostos, kuri ir tapo šio filmo pagrindu. Aznavouras kino juostoje fiksavo viską: gyvenimo akimirkas, keliones, draugus, savo meiles. Prieš mirtį jis nusprendė sukurti šį filmą, kurio originalus pavadinimas „Charles’io žvilgsnis“. Buvo pasitelktas režisierius Marcas di Domenico, padėjęs dainininko nufilmuotiems kadrams virsti jo intymiu kino dienoraščiu.