Laužų atspindžiai

Televizijoje ir internete dabar galima išgirsti visko, net žmonių, kurie, švelniai tariant, vertina situaciją neadekvačiai. Bet kartais užtenka kelių paprastų žodžių. Nuramino viename dienraštyje (ir vėl nelietuviškame, nors, regis, tradicinių dienraščių pas mus nebeliko – tik bulvariniai portalai „liaudžiai“) perskaitytas pokalbis su psichologe, kuri neabejoja, kad viską ištversime: „Gal būsime truputį skurdesni, gal truputį storesni, gal labiau aptingę arba pervargę, nes darbas namie visai nėra lengvas.“ Tokia ir yra realybė. Be tariamų žvaigždžių, opozicija besivadinančių pasipūtėlių, išorinio blizgesio ir kvailybės. Realybė, o ne kreivas jos atspindys lietuviškose medijose ir skatina neabejoti ateitimi.

Beje, minėto dienraščio autoriai nuolat skatina skaityti knygas. Pasak jų, tai geriausias būdas dorotis su kasdieniu stresu. Ta proga perskaičiau vasarai atidėtą Julios Boyd knygą, kurios pagrindas – įvairių socialinių sluoksnių turistų liudijimai apie keliones į Trečiąjį reichą („Travelers in Third Reich: The Rise of Fascism Through the Eyes of Everyday People“). Net keista, kokia aktuali knyga.

Beveik visi apsilankiusieji 4-ojo dešimtmečio Vokietijoje prisimena spalvingas šventes, paradus, laužus ant kalnų viršūnių, fejerverkus ir kitokius masinius renginius, su kuriais atvykėliai susidurdavo kiekviename šalies kampelyje. Įvairių viešų renginių, šokių, paradų, laužų ir automobilių lenktynių buvo kupina ir Federico Fellini vaikystė bei paauglystė. Ją režisierius prisimena 1973 m. filme „Amarcord“ („LRT Plius“, 27 d. 21.30). Fellini ne kartą yra sakęs, kad filmas – ne autobiografinė išpažintis, nors dauguma epizodų susiję su jo vaikyste ir paauglyste kurortiniame provincijos miestelyje ir kasdienybėje įsigalinčiu fašizmu. Iš ten ir filmo personažai: elegantiška ponia raudona suknele, kuria žavisi visi berniūkščiai, jų fantazijas užvaldžiusi tabako parduotuvės ir milžiniškos krūtinės savininkė, keistuoliai, berniūkščių tėvai ir kiti miestelio gyventojai, kurių gyvenimas atsidūrė šalia pagrindinių politikos ir visuomenės srovių. Fellini atkuria tingų, uždarą provincijos gyvenimą, menkus jausmus, truputį juokingus troškimus bei siekius. Jis neidealizuoja vaikystės prisiminimų ir stilizuoja juos gana pašaipiai bei kritiškai. Tačiau, nepaisant to, iš kiekvieno kadro sklinda švelnumas jau išnykusio pasaulio žmonėms ir jų likimams. Meninei „Amarcord“ vizijai, deja, negali prilygti joks šios savaitės filmas.

2014-aisiais Kanuose ovacijų sulaukusio Thomo Cailley debiutinio filmo „Meilė iš pirmo smūgio“ („LRT Plius“, balandžio 2 d. 21.30) herojus – jaunas vaikinas Arno (Kévin Azaïs). Artimieji nori, kad Arno užsiimtų šeimos verslu, – jis paveldėjo lentpjūvę. Viskas pasikeis, kai Arno sutiks Madleną (Adèle Haenel). Mergina nė dienos negali išgyventi be nuotykių. Ji nuolat treniruojasi ir rengiasi tapti kariške.

Cailley šią romantinę komediją apie dviejų jaunuolių jausmus paverčia pasakojimu apie kovą dėl dominavimo. Jis gerai žongliruoja konvencijomis, pasitelkia farso, dramos ir melodramos elementus, rodo personažus tokiose situacijose, kurios leidžia atskleisti šį motyvą. Tai ir karinių pratybų situacijos ties juodojo humoro riba, ir situacijos, kai Madlena pradeda atsiverti pasauliui ir Arno.

Nors Woody Allenas tapo atstumtuoju, siūlau pamiršti politinį korektiškumą ir pasižiūrėti 2017 m. sukurtą žavią stilizaciją „Užburtas ratas“ (TV1, 29 d. 21 val.). Ji perkels į 6-ojo dešimtmečio pradžios Niujorko pramogų rajoną Koni Ailandą. Džinė (Kate Winslet) čia dirba padavėja, jos vyras Hamptis (James Belushi) prižiūri karuselę atrakcionų parke. Moksleivis Džinės sūmus Ričis iš pirmosios santuokos domisi kinu ir piromanija, o Hampčio duktė Karolina, prieš kelerius metus, visų pykčiui, ištekėjusi už gangsterio, staiga sugrįžta pas tėvą. Ji pareiškia, kad įdavė vyrą policijai ir dabar mafija ją nužudys.

Šioje istorijoje yra dar vienas personažas – Džinės meilužis, karo veteranas Mikis (Justin Timberlake), kuris dirba gelbėtoju paplūdimyje. Jis ir yra pasakotojas. Dramaturgiškai tai puikus sprendimas, nes leidžia Allenui įsprausti istoriją į ironiškas kabutes, be kurių ji atrodytų pernelyg senamadiška ir melodramatiška. Mikio lūpomis režisierius pareiškia: „Būdamas poetas naudojuosi simboliais, kaip pradedančiajam dramaturgui man labiau patinka melodrama ir utriruoti personažai.“

„Užburtas ratas“ turėtų patikti filologams ir sinefilams – jame pilna užuominų į Tennessee Williamso, Eugene’o O’Neillo, Cliffordo Odetso pjeses, film noir ir Douglaso Sirko melodramas. Didis operatorius Vittorio Storaro tiksliai atkuria „Technicolor“ spalvas, o interjeruose vyrauja teatrališkas apšvietimas. Bet ne viskas filme nostalgiška: kai Ričis uždega ugnį pajūryje, tai primena senų dekoracijų laužą, kuriuo pasitinkama nauja epocha.

Iš rečiau rodomų filmų siūlau prisiminti du, regis, galinčius padėti dorotis su karantino skatinama klaustrofobija, mat jų veiksmas rutuliojasi vandenynuose. Jameso Marsho 2018 m. filmo „Diena, kai aš sugrįšiu“ (TV3, 28 d. 22.30) pagrindas realus. 1968-aisiais gana ekscentriškas anglas Donaldas Crowhurstas, nedidelio verslo savininkas, nusprendė įgyvendinti svajonę ir dalyvauti „Sunday Times Golden Globe“ surengtoje regatoje aplink pasaulį, nors buvo tik buriuotojas mėgėjas. „Sunday Times“ siūlė regatos nugalėtojui gana didelį apdovanojimą.

Marshas žino, kad kinas mėgsta istorijas apie svajotojus, vizionierius, iš kurių visi juokiasi, bet kurie pabaigoje nugali savo silpnybes, triumfuoja, yra įrašomi į sporto (meno, mokslo) istoriją. „Diena, kai aš sugrįšiu“ – ne iš tokių filmų, nes režisierius žino ir tai, kad kartais geriau svajonėms leisti likti svajonėmis.

Donaldas (Colin Firth) projektuoja savo laivą, užstatęs visą turtą, bet kuo arčiau starto diena, tuo akivaizdžiau, kad katastrofos išvengti nepavyks. Tačiau Donaldas negali trauktis – jį spaudžia rėmėjai, spaudos atstovas, miesto gyventojai. Jis, regis, gerai suvokia, kad įsivėlė į situaciją be išeities, ir dar palieka šeimą be jokios finansinės atramos. Tačiau režisieriui ir aktoriui rūpi išsaugoti žmogiškąjį Donaldo orumą. Nors „Diena, kai aš sugrįšiu“ man atrodo perdėtai sentimentalus filmas, paperka tai, su kokia empatija Marshas pasakoja apie žmogaus pralaimėjimą ir svajonių žlugimą. Šiais laikais, kai medijose rasi tik pasakojimus apie sėkmę (pvz., turtuolių medžiotojos Valentaitės ar į ją panašių), galima tai atleisti.

Į plačius vandenis nukels Steveno Knighto 2018 m. sukurtas trileris „Apgaulinga ramybė“ (TV3, 29 d. 21.30). Jo herojus Beikeris (Matthew McConaughey) po skyrybų gyvena saloje ir rengia turistams žvejybos iškylas. Buvusi Beikerio žmona Karen (Anne Hathaway) ištekėjo už milijardieriaus (Jason Clarke). Staiga Karen vėl pasirodo Beikerio gyvenime ir prašo apginti ją nuo vyro. Akivaizdu, kad Karen rezga intrigą. Tik koks jos tikrasis tikslas? Siūlau turėti kantrybės ir palaukti, kol maždaug viduryje filmas apsivers aukštyn kojomis ir bus proga patirti kažką panašaus į guilty pleasure – gėdingą malonumą. Karantino laikais kiekvienas malonumas turi kitokią vertę.

Jūsų – Jonas Ūbis