Kinas
Kino kritikė Rasa Paukštytė, kuri redagavo „Kiną“ prieš dešimt metų, sutiko parengti specialųjį šios vasaros numerį, skirtą lietuvių kinui ir jo „aukso fondo“ kūrėjams. Kritikė klausia: „Kaip (...) aprašyti, vertinti mūsų kino raidą – nekeliaklupsčiaujant prieš supaprastintas interpretacijas, skirtas oficialiam diskursui „puošti“, kaip įmanoma objektyviau įvertinant tos raidos slenksčius ir riktus, pagrindinius veikėjus? Tai – siekiamybė, kuri jau keletą metų bando tapti vientisu leidiniu, skirtu nacionalinio kino kultūros istorijai nuo praėjusio amžiaus pradžios iki mūsų dienų.“
Tad šis žurnalo numeris – savotiška leidinio darbiniu pavadinimu „Nacionalinio kino tapatybė: raida, asmenybės, kontekstai“, kuris sumanytas kaip kino kritikų ir kinotyrininkų tekstų rinktinė, repeticija. Spausdinami ir visi tekstai, ir jų fragmentai, specialiai šiam numeriui parengtas, anksčiau neskelbtas pirmojo LSSR kinematografijos komiteto pirmininko Vytauto Baniulio interviu, tradicinis Živilės Pipinytės feljetonas. Žurnalas iliustruotas ne tik filmų kadrais, bet ir aprašomo laiko atmosferą taikliai perteikiančiomis nuotraukomis, kuriose užfiksuotos išraiškingos filmavimo ar kinematografininkų poilsio akimirkos. „Kiną“ pradeda Vytauto Žalakevičiaus kalbos, pasakytos filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-mečio proga, juodraščio faksimilė. Ji įveda į laiką, kai visi dar mokėjo rašyti ranka, o filmai švęsdavo jubiliejus kartu su savo gyvais kūrėjais. Žalakevičiaus žodžiai „Kelionė buvo ilga“ tinka ir lietuvių kinui.
Elenos Jasiūnaitės tyrinėjimą „Marytė negrįžo namo. Socialistinis realizmas LSSR vaidybiniame kine 1947–1960 m.“ pradeda įspūdinga, nesenus televizijos reportažus lyg atkartojanti nuotrauka: tautiniais kostiumais vilkintys jaunuoliai būriuojasi šalia S. Daukanto aikštės (pamiršau, kaip ji vadinosi pokariu), jų fone – tamsius kostiumus ir sukneles pastambintais pečiais dėvintys žmonės. Tai Veros Strojevos „Marytės“ (1947) filmavimo akimirka. Jasiūnaitė tyrinėja socialistinio realizmo apraiškas lietuvių kine, bando rasti tikslų šios efemeriškos sąvokos apibūdinimą, pateikia daug įdomių, archyvuose aptiktų faktų ir, regis, taip įsijaučia į medžiagą, kad straipsnio kalba pradeda priminti postmodernistines variacijas socrealizmo teoretikų stiliaus tema.
Vytautas Baniulis, kurį 2010-aisiais Kinematografininkų sąjungos salėje kalbino Rasa Paukštytė, interviu „Kai niekas nenorėjo kišti pirštų prie kino“ prisimena daug lietuvių kino egzistavimo sovietmečiu paradoksų, net pačių kurioziškiausių. Jis tapo ką tik įsteigto Kinematografijos komiteto pirmininku 1963 m., kai lietuvių kine jau įsigalėjo jaunų Maskvos kinematografijos instituto absolventų karta. Pipinytė juos vadina atlydžio absolventais ir bando suprasti, kaip lietuvių kinematografininkus paveikė Nikitos Chruščiovo inicijuotas atlydys ir svarbiausi 6-ojo dešimtmečio kino atsinaujinimo judėjimai, koks buvo ties 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių riba besiformuojančios nacionalinės kino mokyklos kontekstas. Šiam kontekstui skirtas ir kitas autorės tekstas – apie inteligentus sovietų kine. Nepaisant ideologijoje dominavusio neigiamo požiūrio, jie dažnai tapdavo pagrindiniais filmų veikėjais. Nuosekliai lietuvių inteligentų virsmus filmuose analizavo Raimondas Vabalas, kuriam skirtas Pipinytės straipsnis „Simbolinis tautos laukas. Režisierius Raimondas Vabalas“. Kadras iš jo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ (1969) ir papuošė šio „Kino“ viršelį.
Originalių įžvalgų prigrūstas Rūtos Birštonaitės straipsnis „Plieno paukščiai giedrame danguje. Almanto Grikevičiaus kinas“. Ji pabrėžia režisieriaus filmuose skambančią karo temą: „Atsikartojantis lėktuvo vaizdas ne tik sukuria trauką tarp skirtingų Grikevičius filmų, bet ir perkelia dėmesį nuo tylaus pasipriešinimo ženklų ieškojimo prie karo kaip didžiosios šio režisieriaus kino temos“, aptaria režisieriaus mėgstamus dvilypumo motyvus, polinkį į savirefleksiją.
Kitame Birštonaitės straipsnyje „Antrarūšis menas, virtęs aukso fondu. 7-ojo dešimtmečio poetinis dokumentinis kinas“ kartu su kanoniniu Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ analizuojami ir rečiau prisimenami poetinės dokumentikos filmai, jų kūrėjai (Algirdas Dausa, Vytenis Imbrasas, Leonas Tautrimas, Algirdas Tumas, Robertas Verba, Rimtautas Šilinis) bei įvairios režisierių strategijos, siekiant išvengti ideologinių schemų. Rūta Oginskaitė straipsnyje „Edmundas Zubavičius, lyrikas ir publicistas“ aptaria kūrybą savito dokumentininko, kuris, beje, pirmasis dar praėjusio amžiaus pabaigoje pradėjo kurti lietuvių partizanų kino portretus ir analizuoti jų likimus.
Viliuosi, kad šio „Kino“ tekstai ne vieną įkvėps vėl pasižiūrėti arba iš naujo atrasti senus lietuviškus filmus, kurių autorių požiūris į istoriją ir kiną nebuvo toks primityvus kaip kai kurių šiuolaikinių, sovietmečiu negyvenusių, bet socialistinio realizmo pamokas gerai išmokusių lietuvių režisierių. O po repeticijos sulauksime ir premjeros.
Jūsų – Jonas Ūbis
