Kinas
Iškart turiu nuliūdinti ištikimus Johnny Deppo gerbėjus: Wayne’o Robertso filmas „Ričardas atsisveikina“ („Richard Says Goodbye“, kitas pavadinimas „The Professor“, JAV, 2018) netaps aktoriaus sugrįžimu į aukščiausią kino lygą. Ne todėl, kad ne vienus metus Deppą supantys skandalai vis dar gožia jo šlovingą praeitį. Tiesiog filmas, kuris turėjo parodyti, kad Deppas – ne tik žavusis piratas Džekas, bet ir intelektualus, autoironiškas aktorius, neįtikėtinai banalus.
Ko verta kad ir išeities situacija: respektabilaus (akivaizdžiai Gebenės lygos) universiteto profesorius Ričardas sužino, kad jam ketvirta plaučių vėžio stadija ir atsisakius gydytis lieka keturi gyvenimo mėnesiai. Deppo vaidinamą Ričardą apima įniršis, jis vis kartoja: „Fuck!“ (lietuviškuose titruose „Velniop!“), net įbrenda į gražų tvenkinį su gulbėmis. Matyt, tą akimirką jis ir nusprendžia gyvenimo pabaigą praleisti kitaip. Jei manote, kad jis puls rašyti savo didįjį romaną, išsirengs į kelionę, kad atsisveikintų su artimais žmonėmis ar įgyvendins kokią kitą slaptą svajonę, labai klystate. Ričardas nuspręs dulkintis su kuo papuola, rūkyti žolę ir lankytis baruose kartu su gabiausiais studentais, o vienam (homoseksualiam juodaodžiui) savo kabinete net leis pačiulpti. Dar jis skatins nebijoti meilės savo dukterį lesbietę (Zoey Deutch), šantažuos žmonos (Rosemarie DeWitt) meilužį – universiteto rektorių (Ron Livingston) ir galiausiai iškeliaus į tamsią naktį kartu su šuneliu. Prisipažinsiu, kad filmui pasibaigus labiausiai jaudino šuns likimas, nes tai vienintelė nenuvalkiota filme rodoma situacija. Gal todėl, kad iškart ją susiejau su Vittorio De Sicos „Umberto D.“, kur nusižudyti susirengęs filmo herojus atsisako ketinimo, nes jam iš paskos traukinio bėgiais seka mylimas šunelis.
Stebint Ričardą sunku patikėti, kad to visko, kam pasiryžta, jis neišbandė jaunystėje. Juo labiau neaišku, kodėl jis anksčiau neliepė studentams skaityti knygų, kurias pasiūlo dabar, kad ir svarbiausio amerikiečių romano „Mobis Dikas“. Kodėl anksčiau nevijo iš auditorijos tų, kurie neskaito knygų savo malonumui. Akivaizdu, kad Robertsas, kuris yra ir scenarijaus autorius, nusprendė savo antrajame filme pasišaipyti iš amerikietiško politinio korektiškumo ir šiuolaikinio meno, o kas tam geriau tinka už Deppą? Bet tie pasišaipymai – politiko Tomaševskio, kurį giliai žeidžia Neries pakrantėje stovintis geležinis vamzdis, lygio. Skulptūros, kuriomis Ričardo žmona puošia universitetą, primena falą ir tai panašiai kaip politikas mąstantiems filmo žiūrovams turėtų patikti. Dar primityvesnis pasišaipymas iš gender studijų – filmo kūrėjai kažkodėl nori įtikinti, kad apie moterų situaciją perskaitytoje knygoje prabylanti mergina suvoks literatūrą ir pasaulį tik Ričardo nurodymu išanalizavusi „Mobį Diką“. Seksistinė gaida filme skamba dažnai ir vis primena (nežinau, ar sąmoningai) apie kai kurias ne Ričardo, o paties Deppo, švelniai tariant, ydas. Primityviai lyg iš moterims skirto meilės romano skamba ir Ričardo pasvarstymai apie gyvenimą, kad ir tas, kur jį lygina su paukščio giesme. Deja, romantiška garbana, dažniausiai dengianti pusę Ričardo veido, neįtikina, kad jis – literatūros žinovas. Aktoriaus veido išraiška visą filmą nesikeičia, bet patikėti, kad jo herojus – milžiniškas vidines permainas patiriantis intelektualas, tikrai prireiks daug pastangų. Akivaizdu, kad aktorius neturi to bagažo, kuris privalomas jo herojui. Juolab kad tai, iš esmės, vieno aktoriaus filmas, o įkyrios nuorodos į išmintingąją Peterio Weiro „Mirusių poetų draugiją“ (1989), kur Robino Williamso herojus mokė mokinius džiaugtis kiekviena diena, skamba tikrai ne „Ričardas atsisveikina“ naudai.
Dar daugiau pastangų prireiks norint suprasti jo santykius su artimais žmonėmis. Dukterį jis skatina mylėti ir, kitaip nei žmona, nesibaido jos homoseksualumo. Žmonos neištikimybė jam suprantama ir, regis, priimtina. Akivaizdu, kad filmo kūrėjai tyčiojasi iš aukštosios klasės veidmainystės – neatsitiktinai žmonos meilužis apdovanotas trimis sėklidėmis, o Ričardo pastaba, kad neištikimybė turi būti skoninga, net šmaikšti. Tačiau Ričardo ir jo draugo Piterio (Danny Huston) linija atrodo prikergta dirbtinai, tam, kad paskutinėmis akimirkomis Ričardas turėtų su kuo apsikabinti bažnyčioje ir pasakyti išgirdęs angelus. Turint omenyje ankstesnį melo ir cinizmo persmelktą Ričardo gyvenimą, sunku patikėti nuoširdžia ilgai trunkančia jo draugyste ties egzaltacijos riba su Piteriu. Kita vertus, filmo žinią galima suprasti ir taip, kad gyvenime svarbūs tik jausmai, pojūčiai, potyriai, kurių buvo išsižadėjęs intelektualusis Ričardas. Todėl jis ir nusprendžia maištauti, nors jo maištas neturi jokios prasmės. Beje, tai sėkmingai primena ankstesnį Deppo įvaizdį.
Filmui persiritus į antrą pusę vis pagalvodavau, kad gal tai parodija, tik aš to nesuprantu. Juolab kad universiteto ir Ričardo namų interjerai tokie saldžiai gražūs, lyg iš spalvotų žurnalų, personažai – tokie aiškūs, kad net nejauku, mizanscenos – pabrėžtinai primityvios, o varpai, skambantys ištikus skausmo priepuoliui, ir finalinis Ričardo monologas dvelkia atviru kiču. Tačiau ašaromis ir lietaus čiurkšlėmis aplaistyta „Ričardas atsisveikina“ pabaiga įtikino, kad klystu.
