Kinas
Į Berlinalės traukinį šiemet įšokau jam jau pajudėjus, tad įspūdžių ne tiek daug. Kolegos, kaip visada, peikia konkursinę programą, nors, regis, šią savaitę ji jau pasikeitė į geresnę pusę. Kol kas daugiausia kritikų „žvaigždučių“ „Screen International“ žurnale sulaukė festivalį atidaręs Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ ir Aleksejaus Germano jaun. „Dovlatovas“, bet prieš akis – dar penkios įtemptos dienos.
Festivaliuose visada įdomiausi filmai, atsisakantys tradicinio kino kalbos ir retai atsiduriantys kino teatrų repertuare. Jų nebūna daug. Ypač tokių, kurių ištarmė būtų radikali ar bent jau nebanali. Kol kas labiausiai šį apibrėžimą atitinka didžiajame konkurse parodytas švedų Axelio Peterseno ir Manso Manssono groteskas „Nekilnojamasis turtas“ („Toppen av ingenting“, „The Real Estate“). Jo herojė, pagyvenusi ponia Nojet, po dvidešimt penkerių metų, praleistų saulėtoje Ispanijoje, grįžta į Stokholmą. Turtingas šimtametis Nojet tėvas mirė ir paliko jai daugiaaukštį Stokholmo centre. Netrukus paveldėtoja suvokia, kad namą valdę jos brolis ir sūnėnas visiškai nustekeno turtą, nuomininkai ne tik neturi sutarčių, bet ir nemoka jokių mokesčių. Tai imigrantai, vienišos motinos ir kitokie gyvenimo išvarginti žmonės. Nojet trukdo visiems – ir gyventojams, ir alkoholikui sūnėnui, nuolat pliurpiančiam apie utopiją ir solidarumą. Tačiau šie žmonės gina savo teises, tad Nojet greit suvokia, kad nepavyks namo bent jau parduoti ir iškart atsikratyti problemų.
Istorija būtų banali, jei ne pasakojimo būdas. Nuolat judanti kamera visada keliais centimetrais per arti personažų veidų ir kūnų, ji per daug juda, dreba, kažkur viršuje skraido sraigtasparniai, o fone dar girdėti pokalbių nuotrupos ir triukšmas (arba seno vyro repetuojama daina apie benamius). Tačiau šiame totaliame chaose įdomiausia stebėti Leonore Ekstrand, didvyriškai ir ironiškai vaidinančią Nojet. Liekna, pasitempusi, raukšlių išvagoto veido, bet sportiško kūno moteris arti septyniasdešimties neatsisako jokių gyvenimo malonumų ir net suvilioja daug jaunesnį nekilnojamojo turto agentą. Ji nuolat lieja prakaitą treniruoklių salėje ir nesirengia pasiduoti nei namo gyventojams, nei bėgančiam laikui.
Kamera taip arti seno Nojet kūno, kad gali matyti kiekvieną raukšlę, negražiai drimbančią odą (nepaisant treniruočių). Režisieriai šią seno kūno pornografiją paverčia ne tik Nojet portreto, bet ir groteskiškai dviprasmiškos filmo ištarmės dalimi. Net kai finale sumušta Nojet nusprendžia atkeršyti ir sudeginti namą, tai gali traktuoti dvejopai – kaip pasityčiojimą iš turtuolių, kurie niekad nesiskirs su tuo, kas jiems priklauso, ir kaip abejonę utopinėmis švedų idėjomis sukurti teisingą visuomenę. Dviprasmiška ir Nojet – negali nesižavėti jos energija, suprantamas jos įniršis, bet ta energija skirta tik sau, Nojet visada gyveno tik sau. Axelis Petersenas ir Mansas Manssonas provokuoja panašiai kaip „Kvadratas“. Jie formuluoja klausimus apie turtinguosius ir vargšus, kurių elgesys neturi nieko bendra su socialinių utopijų ar teorijų požiūriu į tikrovę.
Apie kitą utopiją netiesiogiai prabyla „Forumo“ programoje parodytas dokumentinis Corneliu Porumboiu filmas „Begalinis futbolas“ („Fotbal infinit“, „Infinite Football“). Jo herojus – Vaslui miestelio, iš kurio kilęs ir režisierius, valdininkas Laurentiu Ginghina. Visą filmą girdime jo monologus, kuriuos fiksuoja kamera ir kurių klausosi šalia sėdintis arba vaikštantis filmo režisierius. Monologai apie viską – apie svajonę įkurti ekologinę citrusinių vaisių fermą Floridoje, apie 1987 m. per Naujuosius sulaužytą koją, apie tai, kaip viduramžiais keitėsi kai kurių graikiškų žodžių vertimas – nuo neutralių buvo pereita prie radikalesnių prasmių, apie tai, kad komiksų superdidvyriai dažniausiai dirba neįdomų rutinišką darbą, bet daugiausia Laurentiu kalba apie futbolą. Jis sugalvojo naujas žaidimo taisykles, nusprendė, kad aikštė turi būti rombo formos, bet kaip kiekvienas pranašas žino, kad taisyklės prigis ne dabar. Jis pasirengęs laukti, nes, Laurentiu nuomone, sportas gali ir turi pakeisti pasaulį. Jis tiki Europos Sąjunga ir jos galimybėmis, tačiau būdamas vietinis biurokratas visiškai nesistengia pakeisti šalia esančio pasaulio ir griežtai laikosi nerašytų senų taisyklių. Laurentiu net neatsako į režisieriaus pastabą, esą kaip taip gali būti, kad per dvidešimt septynerius metus po komunistinio režimo žlugimo taip ir nesugebėta visiems sugrąžinti žemės. Idėjos Laurentiu svarbiau.
Apdovanotas ypač subtiliu humoro jausmu Porumboiu – vienas iš nedaugelio kūrėjų, sugebančių parodyti pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos kasdienybės absurdą iš pirmo žvilgsnio tiesiog ją fiksuodamas. Taip buvo ir jo vaidybiniuose filmuose „12.08 į Rytus nuo Bukarešto“, „Policija, būdvardis“, „Lobis“, taip ir šiame – absurdo pojūtis stiprėja palaipsniui ir tik vėliau supranti, kad leisdamas personažui sakyti begalinius monologus režisierius kuria dar vieną parabolę apie naująją suvienytos Europos dalį. Provincialią, naivią, vis dar gyvenančią utopijoje, bet šventai tikinčią savo gebėjimu neatpažįstamai pakeisti pasaulį.
Berlynas
