Kinas
„Auksinis lokys“ Gianfranco Rosi dokumentiniam filmui „Fuocoammare“, manau, niekam nebuvo staigmena. Parodytas festivalio pradžioje, filmas iškart tapo kritikų favoritu, nors kalbėta, kad Meryl Streep uždraudė žiuri nariams skaityti kritikų vertinimus. Mačiusiems Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotą Rosi filmą „Šventasis greitkelis“, „Fuocoammare“ gali pasirodyti kaip šio tęsinys: panaši labirintiško klaidžiojimo po erdvę struktūra, išraiškingi personažai, nuosekliai formuluojama ir iš lėto auginama filmo ištarmė. Tik šįkart veiksmas nukelia ne į Romos aplinkkelį, o į Lampedūzos salą, kurią pirmą pasiekia pabėgėliai iš Šiaurės Afrikos. Režisierius dėmesį sutelkia į vietinius gyventojus. Berniukas Samuelis pasirodo jau pirmuosiuose kadruose, kai kartu su draugu darosi laidynes. Iš jų berniukai šaudys į milžiniškus kaktusus ir paukščius. Samuelis išmintimi dalijasi ir su režisieriumi, sakydamas, kad viską (taip pat ir laidynę) reikia daryti su aistra. Tai smalsus ir vikrus vaikas, todėl jis yra puikus režisieriaus palydovas. Berniukas tampa Lampedūzos gyventojų žvejų požiūrio į pasaulį, jų temperamento atspindžiu. Viena iškalbingiausių filmo scenų – Samuelis vakarieniaudamas taip meistriškai siurbia makaronus, kad negali atitraukti akių. Tik vieną kartą filme Samuelis sustings kaip įbestas, kai jo žvilgsnis susikirs su tokiu pat sustingusiu paukščiuko žvilgsniu.
Tokių išraiškingų kadrų, kurie įstringa, matyt, visam likusiam gyvenimui, filme yra ir daugiau. Tiesiog sukrėtė kadras, kai ką tik iš mirties išgelbėtas pabėgėlis žiūri į kino kamerą, o jo veide kaip ekrane atsispindi sudėtingi jausmai, bet galiausiai žvilgsnyje atsiranda nedrąsi viltis. Kad padėti tokiems žmonėms – visų pareiga, neabejoja kitas filmo personažas – Lampedūzos gydytojas. Filme jis pasakoja apie savo patirtį, kuri kartais būna ir siaubinga, kai reikia tirti jūroje nuskendusių žmonių lavonus. Samuelis filme yra gamta, gydytojas – gyvenimo išmintis ir civilizacija, jo pokalbiai su režisieriumi intymūs ir atviri.
Rosi kuria filme daug subtilių kino portretų – Samuelio tėvo, vietinio radijo laidų vedėjo, kuris pildo savo tetos pageidavimus ir dažnai leidžia dainą „Fuoco a mare“ (lietuviškai tai skambėtų „Ugnis jūroje“), senųjų salos gyventojų. Jų ramaus ir statiško gyvenimo kontrastas – jūroje filmuotos pabėgėlių gelbėjimo operacijos, be žodžių atskleidžiančios visą jų patiriamą siaubą. Viena „Fuocoammare“ scena, kai daktaras aiškina berniukui apie jo regėjimo sutrikimą – „tingią akį“, tiksliai nusako ir Rosi dokumentinio kino suvokimą. Ko gero, „tingi akis“ – baisiausia, kas gali ištikti ir dokumentinį kiną.
Berlyno kino festivalis visada pabrėžia savo politinį angažuotumą, tad tokių filmų konkurse buvo ir daugiau. Tik kad jų meninis lygis, deja, ne visada atitiko kūrėjų intencijas. Irano režisierius Rafis Pittsas savo filmą „Esu Nero“ („Soy Nero“) skyrė Afganistane kovojusiems meksikiečiams, kurie grįžę buvo deportuoti iš JAV atgal į Meksiką. Tačiau filmo herojus toks neišraiškingas, o dramaturgija – neadekvati, kad intencijos lieka intencijomis. Portugalo Ivo M. Ferreiros „Laiškai iš karo“ („Cartas da guerra“), kuriame prisimenamas karas Angoloje, taip pat paliko nykų įspūdį, nes visą filmą rodomi tarsi atsitiktiniai, lėti portugalų būrio Afrikos glūdumoje gyvenimo vaizdai, o už jų skamba karo gydytojo laiškai žmonai. Literatūrinis laiškų lygis labiau primena „meilės romanus“, tad vaizdo ir garso derinys sunkiai pakeliamas.
Aktualus, angažuotas filmas vis dėlto reikalauja aiškios koncepcijos, kuri ne visada prisideda prie filmo meniškumo. Toks, man regis, yra „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju žiuri prizu – apdovanotas Daniso Tanovičiaus filmas „Mirtis Sarajeve“ („Smrt u Sarajevu“), kurio pagrindas – prancūzų filosofo ir rašytojo Bernard’o Henri Lévy monodrama „Hotel Europe“. Režisierius jos personažą – savimi patenkintą, daugiažodžiaujantį Europos intelektualą, tapusį savo demagogijos įkaitu, pavertė vienu iš didelio Sarajevo viešbučio svečių. Jų čia susirinko daug, nes Sarajevas rengiasi minėti Pirmojo pasaulinio karo metines.
Viešbutis Tanovičiaus filme – lyg šiuolaikinės Bosnijos ir Hercegovinos pjūvis. Jo viršuje vyksta televizijos įrašas – intelektualai ir istorikai karštai diskutuoja apie Gavrilą Principą: ar jis buvo teroristas, ar idealistas – nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, ar Principo nušautas Austrijos-Vengrijos erchercogas Ferdinandas buvo okupantas? Į diskusiją įsijungs ir tolimas Principo palikuonis, teigiantis, kad ES – dar viena okupacijos forma, nes žmonės apipainiojami kreditais ir kitokiais pasižadėjimais.
Viešbučiui šios metinės – viltis išbristi iš skolų, bet darbuotojai to nesupranta ir nori per iškilmes rengti streiką, nes tik taip dėmesį į juos atkreips žiniasklaida. Todėl direktorius padarys viską, kad streikas neįvyktų. Viešbučio požemiuose klesti kitoks gyvenimas – nelegalus kazino, prostitutės ir nusikaltėliai taip pat tikisi naudos iš Europos. Filmas lyg ir kimšte prikimštas mikroįvykių, bet Tanovičiui svarbu kuo aiškiau suformuluoti pagrindinę filmo mintį, kuri, deja, aktuali ir mums. Režisierius įsitikinęs, kad jo šalis pernelyg gyvena praeitimi, kad joje per daug istorijos, kad reikia pagaliau užversti tą puslapį ir pradėti gyventi ateitimi.
Trečias pagal svarbą festivalio apdovanojimas – „Sidabrinis lokys“, Alfredo Bauerio prizas filmui, atveriančiam naujas kino perspektyvas – taip pat buvo nuspėjamas. Jis atiteko Lavo Diazo filmui „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ („Hele Sa Hiwagabg Hapis“). Tai iki šiol ilgiausias Berlinalės konkurso filmas – jis truko aštuonias valandas. Peržiūra su kūrėjų pristatymu ir valandos pertrauka užtruko iki pat vakaro. Nors esu didelė šio režisieriaus gerbėja, naujasis filmas neįtikino tokios trukmės būtinybe.
„Lopšinė liūdnai paslapčiai“ – tai epiškas, į 1896–1898 metus nukeliantis filmas apie Filipinų revoliuciją. Tiksliau, apie tragišką pagrindinių jos šauklių – intelektualų, poetų, filosofų likimą. Diazas paraleliai pasakoja dvi istorijas. Vienos herojė – nužudyto revoliucionieriaus žmona – miškuose ieško jo kūno, kitos veikėjas – nusivylęs poetas – taip pat miškais gabena sužeistą verslininką pas savo dėdę, kad jį paslėptų nuo teismo. Abi kelionės kupinos įvairių, kartais keistų susitikimų, bet siužetas – minimalus, nes Diazui svarbiausias yra praradimo, netekties, neišsipildymo patyrimas. Nespalvota juosta tik paryškina kiekvienos filmo scenos, nufilmuotos realaus laiko principu, išgyvenimą. Diazas meistriškai išnaudoja vešlią veikėjus supančią gamtą, paversdamas ją paveikiu ir itin poetišku pasakojimo kontekstu, bet kartu, man regis, pernelyg piktnaudžiauja literatūriškais dialogais ir šekspyriškų dvasių motyvais. Iš Diazo, man regis, buvo laukiama filosofiško kino, apmąstančio šalies istoriją. Ar tai įvyko, matyt, suprasiu tik pasigilinusi į Filipinų revoliuciją ir jos personažus, kurie filme man pasirodė pernelyg schematiški.
Festivalio pradžioje visus sužavėjusi prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve „Ateitis“ („L’avenir“, „Things to Come“), kurioje Isabelle Huppert suvaidino išmintingą filosofijos mokytoją, staiga atsidūrusią akistatoje su neišvengiama senatve ir vienatve, pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.
Aš šį prizą būčiau atidavusi Thomaso Vinterbergo „Komunai“ („Kollektivet“) – beveik čechoviškai dramai apie keistuolius, kurie 8-ajame dešimtmetyje apsigyvena kartu didžiuliame name, architekto Eriko paveldėtame po tėvo mirties. Palaipsniui „Komunos“ centre atsiduria sudėtingi Eriko ir jo žmonos – televizijos laidų vedėjos Anos (Trine Dyrholm pelnytai apdovanota „Sidabriniu lokiu“ geriausiai aktorei) – santykiai. Ana didvyriškai bando susitaikyti su tuo, kad Erikas pamilo savo studentę, bet tik grimzta gilyn į depresiją. Vinterbergas tiksliai perteikia džiugaus buvimo kartu, intelektualių diskusijų atmosferą, tačiau filmas vis dėlto ne apie tai. Jis apie tai, kad gyvenime viskas nepaliaujamai keičiasi, meilė gimsta, praeina, skaudina, bet kartu ir priverčia būti savimi. „Komunoje“ tai parodyta neprikišamai, išsaugant detales, trapias būsenas, tikslius laiko ženklus.
Šiemet konkursiniai filmai pasižymėjo puikia vaidyba. Gaila, kad liko nepažymėtas debiutuojančio kine britų teatro režisieriaus Michaelo Grandage’o gana senamadiškame filme „Genijus“ („Genius“) legendinį leidėją Maxą Perkinsą ir rašytoją Thomasą Wolfe’ą suvaidinusių Colino Firtho ir Jude’o Law duetas. Tačiau „Sidabrinis lokys“ už geriausią vyro vaidmenį Majdui Mastoura, Mohamedo Ben Attios filme „Hedis“ („Inhebbek Hedi“) suvaidinusiam neryžtingą, nuo motinos priklausomą vyrą, kuris pamažu pradeda laisvėti sutikęs savarankišką moterį, visiškai pelnytas. „Hedis“ – subtilus, realistiškas filmas, kurio veiksmas nukelia į šiuolaikinį Tunisą.
„Sidabriniu lokiu“ už išskirtinį meninį indėlį apdovanotas kinų operatorius Mark Lee Ping-Bing iš tikrųjų geras dvi valandas panardino į išskirtinius Geltonosios upės peizažus. Atmintyje po Yang Chao filmo „Verpetas“ („Chang Jiang Tu“) ir lieka tik jie, o ne poezijos citatų prismaigstytas manieringas pasakojimas.
„Sidabrinis lokys“ už geriausią scenarijų Tomaszui Wasilewskiui – filmo „Jungtinės meilės valstijos“ („Zjednoczone stany milosci“) autoriui – gana keistas sprendimas. Trys filmo herojės kiekviena savaip išgyvena meilės poreikį, bet Wasilewskis tai pernelyg tiesmukai susiejo su 1989-aisiais, kai Lenkijoje vyko didžiulės permainos. Man pasirodė, kad filme nėra nei permainų dvasios, nei moterų likimų, tik daug pretenzijų, nuogų kūnų ir šiuolaikiškos konjunktūros. Bet koks kino festivalis dabar apsieina be jos?
Berlinalė šiemet ne kartą privertė pajusti žodžių, intencijų ir vaizdų dvilypumą. Raudonuoju kilimu žengė brangakmeniais spindinčios žvaigždės, prieš kiekvieną seansą buvo prašoma aukoti pabėgėliams, o švytintis „Berlinale Palast“, regis, vis labiau priminė laivą iš Federico Fellini filmo „...Ir laivas plaukia“.
Berlynas–Vilnius
