„Mano vyras – tautininkų sąjungos narys, o jūs?“ – klausia pagyvenusio vyro jauna nėščia moteris, ką tik atvesta į greitosios pagalbos autobusiuką aikštėje prie parlamento lemtingosios sausio 13-osios naktį. Pagyvenęs vyras atsako, kad nepriklauso jokiai organizacijai, bet mielai jai papasakos savo istoriją. Moteris jau pradėjo gimdyti, bet šypsodamasi vis prašo tęsti. Iš greitakalbe papasakotos istorijos sužinome, kad sovietai nužudė visus tris vyro brolius, o jis pats kalėjo lageryje. Po kelių minučių moteris pagimdys berniuką, o vyras sulauks paskutinio išrišimo iš atsitiktinai į autobusiuką užklydusio kunigo ir, pasakęs: „Dievas – mano teisėjas“, mirs.
Šis epizodas gerai iliustruoja filmo „Mes dainuosime“ (2014) lygį: jokios psichologijos, jokio realizmo, tik nė akimirkai nenuslūgstantis kankinių patosas, nes ir gimdanti moteris, ir mirštantis vyras žinojo, kas jų laukia aikštėje tą naktį. Filmo kūrėjams toks elgesys, matyt, reiškia kilnią auką tėvynei.
„Mes dainuosim“ prasideda trumpai papasakota Lietuvos istorija, kuri iškart priverčia suklusti: mediniu balsu diktorius pasakoja apie 1918 m. atgautą nepriklausomybę, bet ekrane – dokumentiniai Riebentroppo ir Molotovo sutarties pasirašymo kadrai. Užtat grėsminga muzika skamba nuo pirmos akimirkos. Žinoma, veiksmas prasideda patriotiškiausiame mieste Kaune, kur nykaus daugiaaukščio bute motina įtikinėja sūnų nevažiuoti į Vilnių ginti parlamento. Šis jai cituoja Romą Kalantą. Iš motinos veido, ašaringo kūkčiojimo ir siūlymų pasitarti su kunigu kažkodėl aišku, kad ji jau mato savo sūnų negyvą. Galiausiai viskas baigsis tuo, kad motina vyks į Vilnių kartu ir su sūnumi, ir su kunigu.
Paskui tarp garuojančių puodų susipažįstame su nėščia Visagino valgyklos virėja (?), kuri taip pat nusprendė vykti į Vilnių, nes prie parlamento planuoja susitikti su seniai nematytu vyru ir draugais. Draugė ją karštai atkalbinėja ir neslepia, kad nori išsaugoti gerai apmokamą darbo vietą ir viską stebės per televizorių. Kai nėščioji laukia autobuso, žiūrovams akivaizdu, kad ji netrukus gimdys.
Paskui, sekant didžiojo Hitchcocko formule, įtampa tik auga – išsamiai paaiškinusi studentui apie Sergejaus Prokofjevo sonatą, Konservatorijos dėstytoja išsirengia ieškoti dingusio vyro, kurį kažkokiuose rūsiuose kankina neaiškūs vyrai, matyt, siautėjantys kagėbistai. Moteris vaikšto po Vilnių visiems rodydama vyro fotografiją ir klausinėja atvykėlių, ar jo nesutiko.
Dar liko susipažinti su keliais personažais. Klaipėdos laivų statykloje jaunuolis taip pat pareiškia tėvui, kad vyks į Vilnių, nes „nori būti laisvas“, bet šis jį audringai atkalbinėja. Vaikinui išvykus, jo tėvai nusprendžia taip pat važiuoti. Panašiai atsitinka ir pagyvenusiam vyriškiui Medininkuose. Jis visąlaik susiėmęs už širdies, sunkiai juda ir geria vaistus, bet pasirengęs važiuoti į Vilnių. Keista, kad jo žmona medikė (vėliau autobusiuke ji priims kūdikį) vyksta kartu su vyru, užuot vežusi jį tiesiai į reanimaciją.
Visų šių personažų dialogai skamba taip, lyg juos būtų rašęs paauglys ar marazmatiškas grafomanas, todėl suprantama, jog filmo veikėjai, kad ir kaip stengtųsi aktoriai, iš kurių, matyt, buvo reikalauta vaidinti kaip nebyliojo kino laikais, negali įtikinti. Filmo kūrėjai iškart pateikia personažus kartu su maksimaliai emocinga muzika, visai kaip krikščionių kankinius. Prisipažinsiu, ne tik neįsidėmėjau jaunųjų veikėjų vardų, bet ir jų veidų, nes iš esmės Linas niekuo nesiskiria nuo Simo ir atvirkščiai. Tiesa, trumpam ekrane pasirodžiusi viena jauna mergina įsimena, nes nuolat skaniai bučiuojasi su būsima auka, bet netrukus ir ši pora ištirps dainuojančioje masėje. Kad „Mes dainuosim“ mintis nuskambėtų dar aiškiau, filmo kūrėjai nuveda savo veikėjus į Operos ir baleto teatrą pasiklausyti „Pilėnų“. Butaforinis kardas stambiu planu puikiai perteikia viso filmo esmę.
Išvykimo į Vilnių istorijas pertraukia dokumentiniai kadrai, kuriuose rodomas žmonių apsuptas parlamentas ir Vytautas Landsbergis. Jis bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui. Priešingai nei kiti filmo veikėjai, jis visąlaik rodomas vienas. Kitų tada buvusių parlamente politikų ir gynėjų veidų taip ir nepamatome, todėl įspūdis, kad Landsbergis – vienintelis tarpininkas tarp aukštybių ir apačioje susirinkusių žmonių – filmo pabaigoje tik sustiprėja.
Pasirengimas numanomai tragedijai trunka daugiau nei valandą (filmo trukmę „Forum Cinemas“ nurodo 90 min.), Vilniuje personažai dar ilgai ieško vieni kitų, prie televizijos bokšto atsiduria ir nežinia kaip iš kankintojų ištrūkęs Konservatorijos dėstytojos vyras sukruvintu veidu. Žūties scena prie bokšto (operatorius jį visąlaik filmuoja iš apačios, kadro centre, lyg falinį simbolį) – labai trumpa. Be to, ji dar ir chaotiška, stambiu planu rodomi veidai, tankai ar prieš tanką gatvėje suklupusi, rankoje kryžių laikanti ir besimeldžianti moteris, deja, primena tik provincijos saviveiklą.
Tada jau ilgai rodomas atsisveikinimas su žuvusiais, į dokumentinius kadrus nuolat įsiterpia mediniai filmo personažų ar rožinio stambūs planai. Stengiamasi žiūrovus prislėgti ne tik muzika, bet ir prievartos pėdsakais, lavondėmėmis ant žuvusiųjų veidų. Tokia autentika (kitos filme, kaip supratote, nėra), deja, įgyja pornografijos prieskonį ir glumina filmo kūrėjų įžūlumu.
Bet jiems ir to negana: filmas baigiasi vaizdais, kuriuose artimuosius praradę veikėjai filmuojami neva po kelerių metų: vieniša motina su vaiku Visagine, kaltę dėl tėvo žūties jaučiantis ir alkoholiu piktnaudžiaujantis sūnus Klaipėdoje, prie lango sėdinti našlė Medininkuose, į Dievą bažnyčioje besikreipianti kaunietė motina: „Kodėl paėmei man berniuką?“ Tik Konservatorijos dėstytojos vyras įamžins jos atminimą ir filmo pabaigoje teiks premiją laime trykšte trykštantiems studentams. (panašiai kaip sovietiniuose filmuose apie komunizmo kankinius, tik veikėjai juose dar reikšmingai pažvelgdavo į ant sienos kabantį Stalino, Lenino ar Dzeržinskio portretą).
Pažiūrėjusi „Mes dainuosim“ pagalvojau, kad filmą kūrė iš kapo prisikėlęs koks nors Stalino laikų kino amatininkas, liaudiškai vadintas „chaltūrščiku“, propagandinių kino plakatų autorius. Tačiau „Mes dainuosim“ kūrė ne zombis ir ne vaiduoklis, o režisierius Robertas Mullanas. Šis anglas Lietuvoje, regis, bus atradęs temų aukso kasyklas.
Tada nusprendžiau, kad propagandinis kinas, matyt, visur bus toks pat, nesvarbu, ar jį kurtum Šiaurės Korėjoje, ar Lietuvoje. Tačiau ir vėl kyla klausimas: kam laisvai demokratiškai Lietuvai reikia tokio propagandinio kino? Kam jo reikia, tarkime, Šiaurės Korėjai, klausimas lyg ir nekyla. Filmo tema, kad ir kokia ji būtų, automatiškai nepaverčia jo geru. „Mes dainuosim“ – ne tik silpnas, bejėgiškas, bet ir visiškai beprasmiškas filmas. Jis nei pagerbia Sausio 13-osios aukas, nei gilinasi į dramatiškas nesenos istorijos ir jos veikėjų gyvenimo akimirkas, nei siūlo abejoti tos istorijos mitais, pagaliau net ir nekuria mito, kas gal ir būtų priimtiniausia amžininkams. Gal lietuviams ir lietuvių kinui būtų geriau, jei nesena praeitis skatintų mąstyti, kokie iš tikrųjų buvo už nepriklausomybę kovoję žmonės, kam reikėjo Sausio 13-osios didvyriškumo ir aukos, ar tai pakeitė istorijos eigą, ar esame jos verti? „Mes dainuosim“ to visiškai neskatina, net atvirkščiai – siūlo tik raudoti ir dainuoti kartu su kartoniniais filmo veikėjais, lyg laikas stovėtų vietoje.
