7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Rusijos gyvenimo metafora

Prasidėjo kino festivalis „Nepatogus kinas“

„7md“ inf.
Nr. 37 (1098), 2014-10-24
Kinas
„Kraujas“
„Kraujas“
Trečiadienį atidarytas kino festivalis „Nepatogus kinas“. Jo programoje daug pasaulyje pripažintų ir apdovanotų dokumentinių filmų. Šiemet festivalio naujovė – konkursinė programa. Joje bus parodytas ir rusų režisierės Alinos Rudnickajos filmas „Kraujas“ („Krov’“, 2013). Filmo premjera įvyko pernai, garsaus dokumentininko Vitalijaus Manskio įkurtame Maskvos „Artdokfest“, kur „Kraujas“ laimėjo Didįjį prizą. Tada ir prasidėjo filmo kelionė po svarbiausius dokumentinio kino festivalius. Pateikiame kelis rusų kritikių atsiliepimus apie filmą.
 
Moters žvilgsnis geriau tinka dokumentiniam kinui apie mūsų tėvynę: moterys drąsesnės, bet ir gailestingesnės, jos nebijo blaiviai žiūrėti į visą tikrovės bjaurastį, o kartu yra pasirengusios užjausti žmones. (...)
Automobilis su keliomis medicinos seserimis važinėja blogais Rusijos keliais, rinkdamas donorų kraują, kuris toks būtinas didelio miesto ligoninėms. Mažuose miesteliuose jų jau laukia, žmonės stovi eilėse, jaudinasi, ar galės atiduoti savo 450 miligramų kraujo, už kuriuos gaus 850 rublių. Tai dideli pinigai tiems, kas gyvena iš trijų tūkstančių pensijos, iš nereguliariai gaunamo atlyginimo.
 
Kraujo duoda jauni ir seni, vyrai ir moterys, kažkas apalpsta – jį atgaivina, paguldo kojomis aukštyn, ramindami: „Viskas, atidavei, atidavei, viskas gerai“, t.y. bus užskaityta, pinigus išmokės. „Ar pusryčiavai? – klausia seselės jaunos moters. – Ką valgei?“ Ši atšauna: „Tris sumuštinius su sūriu ir du puodelius kavos.“ „Ar bent su sviestu? Nusipirk kilogramą jautienos ir suvalgyk per savaitę, štai tau pinigai maistui, kraują atiduosi nemokamai“, – aiškina jai.
 
Kraujas šiame nespalvotame filme yra juodos spalvos, jis teka iš mėgintuvėlio, bėga vamzdeliais. Kraujas primena naftą, be jo neišgyvens ligoniai, jo reikia operacijoms, tai kilnu ir svarbu, bet sesutės kraują skaičiuoja kibirais – šiandien surinko keturis kibirus. Įprastas dalykas – kraujo surinkimas šiame filme tampa šalies, kur už tolimų laukų ir miškų gyvena nuolankūs ir mieguisti žmonės, gyvenimo metafora. Jų kraujo reikia gelbėti kitiems.
 
Visi yra sistemos dalys, visi susiję vieni su kitais, ir visi susitaiko su tuo, kas yra. Yra skubant ir blogai žmonių poreikiams pritaikyta erdvė: vakarienė serviruojama sandėliuke, kraujas imamas mokykloje arba klube, atitveriant salę širmomis. Atsitiktinis meilužis viešbučio kambaryje, degtinės „Penki ežerai“ butelis su naminėmis salotomis plastmasinėje dėžutėje, šventinis tortas Kraujo centro 30-mečiui su kremine širdimi ir lašeliu kraujo ant jos – mažyčiai džiaugsmai pilkai baltoje vienodų dienų tėkmėje.
 
Sesutės juokais vadina save kraugerėmis. Komunistiniame mitinge žvėriškai rimtai kraugeriais jos vadina kitus. Bet ir mitingai, ir sveikatos apsaugos departamento vadovo pagyrimo žodžiai nieko nekeičia gyvenime, kur už viską reikia mokėti krauju.
 
Režisierė iš Peterburgo Alina Rudnickaja nufilmavo jau daug filmų ir beveik visi jie buvo pastebėti, dalyvavo festivaliuose, gavo prizus. Bet, mano galva, „Kraujas“ yra geriausias, jis daug gilesnis už bet kokią interpretaciją ir jo tikroviškumo laipsnis toks, kad filmo neįmanoma nepriimti rimtai, panašiai kaip neįmanoma nusigręžti nuo nuosavo gyvenimo.
Aliona Solnceva, Moskovskije novosti
 
Tikras dokumentinis kinas skiriasi nuo televizinio pirmiausia autorių noru užduoti sau sudėtingiausius klausimus apie būtį, kartu su žiūrovais atidaryti „uždraustas“ duris, keliauti į atskiro žmogaus, gyvenančio čia ir dabar, kosmosą. Šis „čia ir dabar“ jau atrodo kaip drąsos viršūnė. Esmė ne kinas, o mes. Mūsų dar nebaugino, bet jau patys išsigandome. (...)
 
„Artdok“ kinas skirtas protingiems žmonėms, sugebantiems atvirai kalbėtis su savimi. Vienas iš svarbiausių filmų... ne, ne „Putino žaidimai“, o Alinos Rudnickajos „Kraujas“. Tai egzistencinis siaubo filmas, nuspalvintas įvairiausiomis gyvenimo spalvomis. Po šalį važiuoja gogoliška kibitka – senutėlė greitosios pagalbos mašina. Ji ir „padeda“ gyventojams, paimdama jų kraują. Dozės kaina – maždaug 850 rublių. Kai kurie donorai alpsta, matyt, jiems liko nedaug kraujo. Bet 850 rublių miestuose, kur šachtos uždarytos, gamyklos sustabdytos... „Nusiskundimų nėra? Ryte pavalgėte?“ – mechaniškai pasidomi medicinos seserys. Jos svajoja apie asmeninę laimę. Už lango vangiai triukšmauja mitingas apie valdžią, kuri siurbia žmonių kraują. Iš ilgos donorų eilės paimtas kraujas teka vamzdeliais į operacines, gelbėdamas suaugusiųjų ir kūdikių gyvybes. Kraujas, ko gero, dabar yra vienintelis mus visus jungiantis dalykas.
 
Marina Razbežkina tai vadina „gyvatės zona“, kai tu taip arti prisiartini prie realybės, kad ji jau ima pūsti savo gobtuvą. Kamera, rizikingai priartinta prie herojaus akių, prie šios dienos akių, pati tampa pavojinga realybe.
Larisa Maliukova, Novaja gazeta
 
(...) Filme apie kilnojamąją kraujo perpylimo stotį nėra raudonos spalvos – kraujas nespalvotas. Donorystė čia parodyta kaip moralinis oksimoronas: viena vertus, tai prekybos savimi (dauguma duoda kraują dėl pinigų) forma, kita vertus, visada lieka pasitenkinimas poelgiu ir išgelbėti žmonės (juos Rudnickaja taip pat rodo filme). Tu tarsi seki gydytojus, jų sudėtingą darbą ir nepretenzingus vakarinius pasilinksminimus, ir amžinai meluojančius donorus, pačius įvairiausius, bet uždirbančius taip pat. Tačiau galiausiai supranti, kad žiūri filmą apie tai, kaip tai, kas socialu (pinigai), ir tai, kas biologiška (kraujas), sulieja kiekvieną į vientisą žmogaus organizmą.
Marina Kuvšinova, www.seance.ru
 
Parengė K. R.

 

„Kraujas“
„Kraujas“