14-osios lenkų kino savaitės viešnia – kino ir teatro aktorė Krystyna Janda. Jos filmų retrospektyvą rodys Vilniaus kino teatrai „Skalvija“ ir „Pasaka“. Spalio 20 d. 18 val. aktorė susitiks su žiūrovais kino teatre „Pasaka“, kur bus rodomas filmas „Dekalogas II“. Spalio 21 d. 18.30 Nacionaliniame dramos teatre ji vaidins monospektaklį „Danuta W.“. Po spektaklio įvyks susitikimas su aktore ir su Danuta Wałęsa, pagal kurios knygą jis ir sukurtas.
Krystyna Janda kine debiutavo 1976-aisiais, Andrzejaus Wajdos filme „Žmogus iš marmuro“ suvaidinusi tiesos ieškančią, nervingą kino režisierę Agniešką. Matyt, šis įsimintinas debiutas lėmė, kad, nepaisant dešimčių sėkmingų vaidmenų teatre ir kine, tarp jų ir Kanų geriausios aktorės apdovanojimą atnešusio Ryszardo Bugajskio filmo „Tardymas“, bendradarbiavimo su iškiliais lenkų ir užsienio režisieriais, Janda pirmiausia laikoma Wajdos aktore.
Retrospektyvos programoje – du Wajdos filmai. Tai 1981 m. sukurtas „Žmogus iš geležies“, kuriame Agnieška – jau „Solidarumo“ aktyvisto Maciejaus Tomčako žmona. Veiksmas perkelia į 1980-ųjų Gdanską, kur laivų statykloje vyksta darbininkų streikas. Iš streiko komiteto vadovų išsiskiria Maciejus (Jerzy Radziwiłowicz). Radijo žurnalistas Vinkelis (Marian Opania) gauna užduotį sukurti Tomčaką kompromituojantį reportažą. Žurnalistas sužino, kad vyro tėvas buvo pokario darbo spartuolis Birkutas (filmo „Žmogus iš marmuro“ herojus). Vinkelis susitinka ir su Agnieška, uždaryta areštinėje už paramą streikui. Ji pasakoja apie savo santuoką ir bando įtikinti žurnalistą, kad darbininkai yra teisūs.
Filmas buvo kuriamas tada, kai Gdanske vyko realūs įvykiai. Nusitrynusios tikrovės ir fikcijos ribos padarė didžiulį įspūdį Kanų žiūrovams. Slapta į festivalį atvežtas filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
Tikri įvykiai susilieja su pramanytais ir 2009 m. Wajdos sukurtuose „Ajeruose“. Janda tapo tikra šio filmo bendraautore. Aktorės vyras operatorius Edwardas Klosińskis mirė 2008-ųjų sausio 5 dieną, šeštadienį. Apie šią dieną aktorė pasakoja filme. Ji prisimena, kaip sužinojo apie vyro ligą, apie viltį, naktines keliones į ligoninę, apie tai, kaip maitino vyrą šaukšteliu ir kaip jis mirė tarp dviejų sriubos gurkšnių. Per filmo premjerą ji kalbėjo: „Artimiausio žmogaus mirtis keičia visiškai viską.“
Berlyno kino festivalyje už naujus kino kelius atveriantį kūrinį Alfredo Bauerio prizu apdovanoti „Ajerai“ susieja autobiografinį aktorės monologą su 1958 m. parašyta Jarosławo Iwaszkewicziaus novele, kurios herojė Marta (ją taip pat vaidina Janda), praradusi Varšuvos sukilime du sūnus, gyvena su vyru provincijos mieste. Moters gyvenimas persmelktas rutinos, kol ji susipažįsta su jaunuoliu Bogusiu. Marta išgyvena pakilimą ir nežino, kad mirtinai serga, tačiau jaunuolio mirtis ją užklups greičiau. „Ajerai“ skirti Klosińskiui, beje, nufilmavusiam du Wajdos šedevrus – „Žmogų iš marmuro“ ir „Pažadėtąją žemę“.
Edwardas Klosińskis filmavo ir antrąją televizijos ciklo „Dekalogas“ dalį. 1988 m. Krzysztofas Kieślowskis sumanė sukurti dešimt filmų, kurie būtų šiuolaikiškos dešimties Dievo įsakymo variacijos. „Dekaloge II“, primenančiame įsakymą „Netark Dievo vardo be reikalo“, Janda suvaidino smuikininkę Dorotą. Moteris nėščia, bet jos kūdikio tėvas yra ne mirtinai sergantis Dorotos vyras, o meilužis. Dorota nusprendžia nutraukti nėštumą, jei vyras Andžejus išgyvens, arba palikti kūdikį ir susituokti su jo biologiniu tėvu, jei vyras mirs. Ji kreipiasi į ligoninės, kurioje guli Andžejus, vyriausiąjį gydytoją (Aleksander Bardini), kad šis pasakytų, ar vyras išgyvens.
Mikaelis Timmas žurnale „Chaplin“ (1990) tiksliai pasakė: „Į klausimus, kuriuos provokuoja dekalogas, Kieślowskis savo „Dekaloge“ atsako naujais klausimais. Jis nedaro jokių išvadų ir neleidžia, kad tie filmai pavirstų kokiu nors credo. Vietoj to jis pakiša žiūrovui naują tyrimų medžiagą.“
Moralinės dilemos kankina ir Krzysztofo Zanussi filmo „Turtinė padėtis“ (1989) personažus. Filmas, kurį pats režisierius pavadino „beveik katechetišku“, buvo kuriamas septynių žmonių grupės, dažnai improvizuojant. Gal todėl Zanusssi vienam pirmųjų pavyko filme aiškiai suformuluoti etinius neseniai prasidėjusių politinių ir socialinių permainų aspektus. Janda vaidina Juliją – trisdešimtmetę protingą erotišką moterį, kuria susižavi daug už ją jaunesnis studentas Tomekas (vienas pirmųjų dabar Lenkijoje labai populiaraus Arturo Żmijewskio vaidmenų). Jis pamato moterį ligoninės laukiamajame. Julijai ką tik padarė abortą, ji neteko darbo ir netrukus praras namus. Iš gailesčio gimsta gilesnis ryšys, kurio taip bijo vaikino motina (Maja Komorowska). Tačiau neišvengiamas problemas lemia ne tik turtinė poros padėtis, bet vis labiau ryškėjanti moters priklausomybė nuo vaistų ir jos praeitis: Julija buvo cenzorė.
Krystyna Janda vaidino ir garsių vokiečių, prancūzų režisierių filmuose. Regis, ji pati labiausiai vertina vaidmenį vengrų kino klasiko Istvano Szabó filme „Mefistas“(1981). Tai Klauso Manno romano ekranizacija. Filmo veiksmas nukelia į Vokietiją, kurioje valdžią perima naciai. Partijos ideologai atkreipia dėmesį į jauną aktorių Hendriką Hofgensą (Klaus Maria Brandauer), kuris ką tik puikiai suvaidino Mefistą „Fauste“. Aktorius siekia populiarumo, jis mielai priima valdančiųjų suteikiamas privilegijas. Pamažu vyras tampa marionete, kuria valdžia naudojasi savo ideologijos propagandai. Regis, jis nepastebi, kad seni draugai yra priversti slapstytis ir bėgti į užsienį... Romano herojai turėjo žinomus prototipus, bet Szabó filmas prabilo ne tik apie menininkus, bendradarbiavusius su naciais, jis kėlė ir sukūrimo metais aktualią menininko konformizmo problemą. Janda šiame filme suvaidino aktoriaus žmoną, kurios prototipas buvo Thomo Manno duktė Erica.
Lenkų poetė ir dramaturgė Agnieszka Osiecka kartą pasakė, kad Janda visada yra laimėtoja. Viename interviu, paklausta, ar ji iki šiol visada laimi, aktorė atsakė: „Visai ne! Žinau, kad apie mane taip kalbama. Ko gero, yra daug žmonių, kurie mane laiko laimėtoja, o gal jiems reikia pavyzdžio žmogaus, kuriam sekasi, kuris nepuola į neviltį. Gal mano atveju iš šalies taip ir atrodo. Bet, kaip žinia, niekas nėra tik juoda ir balta. Pergalė trunka akimirką. Kartais pavyksta, bet kiekviena sėkmė susideda ir iš pastangų, ir iš nesėkmių, ir iš nepasitikėjimo savimi. Seniai lioviausi mąstyti vienprasmiškai. Be to, mano veiksmų variklis nėra pergalė. Dirbu greičiau todėl, kad to noriu, manau, kad tai, ką privalau padaryti, reikalinga ir man, ir kitiems. Dažnai rizikuoju, man dažnai ir nepavyksta.“
