Donato Banionio mirtis privertė atsigręžti ne tik į jo kūrybą, bet ir į prieštaringą epochą, kurios dalis jis buvo. Tą laiką sunku suprasti ir sudėlioti į lentynėles, nes distancija tarp dabarties ir to, kas Banionio gyvenime ir filmuose jau virto naujausia istorija, neišsikristalizavo. Tačiau Lietuvos istorijos po 1940-ųjų tarpsnį, į kurį tilpo ilgas aktoriaus gyvenimas, prieš kelerius metus 76-toje „Istorinių kronikų“ serijoje pabandęs paaiškinti Nikolajus Svanidzė pasakojo pasitelkęs būtent Banionio likimą. Serija pavadinta „Donatas Banionis“.
Paskutiniais metais istorikai vis dažniau kreipiasi ne į liudininkų prisiminimus, bet į herojus, su kuriais susitapatindavo vienos ar kitos šalies kino žiūrovai. Filmai aiškina tautos mentalitetą, padeda suprasti slaptas problemas. Žmonės visada nori jaustis geresni ir protingesni, nei yra iš tikrųjų. Kino aktorius leidžia bent trumpam, kol žiūri filmą, pasijusti beveik idealiam. Toks idealus herojus ne vieną dešimtmetį didžiulėje SSSR buvo Donatas Banionis. Keliskart Maskvoje ir Rygoje, jau po sovietų imperijos žlugimo, teko stebėti neslūgstančią susižavėjimo ir meilės aktoriui bangą. Jį atpažindavo visi – ir intelektualai Andrejaus Tarkovskio gerbėjai, ir tiesiog žiūrovai, besimaitinantys kasdieniu kino teatro repertuaru. Jie tiesiog nušvisdavo pamatę Banionį. Ne todėl, kad jis buvo daugybės premijų laureatas ir visų įmanomų garbingų vardų savininkas. Svarbiausia, kad ta visuotinė meilė buvo gili ir nuoširdi, net jei tarp ją išpažįstančių atsidūrė ir Vladimiras Putinas. Masinėje kultūroje tokią meilę dažnai liudija anekdotai. Banionis juose – taip pat teigiamas herojus. Net rugpjūčio pabaigoje „The New York Times“ išspausdintą straipsnį apie nišinius kino festivalius puošia nuotrauka su lakonišku užrašu: „Donatas Banionis in „Soliaris“. Todėl ir vadinti aktorių „lietuvių kino legenda“ mažų mažiausiai netikslu.
Subrendęs Juozo Miltinio teatre Panevėžyje, ten sukūręs daug sudėtingų klasikinio ir šiuolaikinio repertuaro vaidmenų, aktorius intelektualas, matyt, iš pradžių nelaukė tokios visuotinės meilės. Pirmuose filmuose, kad ir Vytauto Žalakevičiaus „Adomas nori būti žmogumi“ (1959) ar „Vienos dienos kronika“ (1963), jam teko karjeristų ar tiesiog niekšų vaidmenys. Sovietų kine herojus vis dar turėjo būti ugningo žvilgsnio gražuolis. Tačiau trumpas chruščiovinis atlydys atvedė į ekraną kitokius didvyrius, labiau primenančius gatvėje sutiktus žmones ar kaimynus. Didvyriškumą perteikė ne efektingi gestai, o sugebėjimas abejoti, ryžtas ginti savo tiesą ir vertybes. 1965 m., kai ekranuose pasirodė Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“, būtent Banionio suvaidintas Vaitkus ilgam tapo tiksliausiu lietuvio portretu. Dvejojantį, užspeistą į kampą valdžios ir savųjų, trokštantį meilės ir ramaus gyvenimo, bet iki paskutinės akimirkos jaučiantį atsakomybę ne tik už save, Vaitkų suprato ir ten, kur istorinė patirtis buvo kitokia. Banionis, vaidindamas šį personažą, apibendrino tragišką XX a. žmogaus, suvokiančio, kad jis visur yra nesaugus, būseną.
Tikrasis didvyriškumas – viena iš labiausiai aktorių išgarsinusio Savos Kulišo filmo „Ne sezono metas“ (1968) temų. Banionio suvaidintas sovietų šnipas Ladeinikovas, net ir pajutęs, kad tuoj bus demaskuotas, siekia baigti savo misiją. Jis lyg ir didvyris per prievartą, tačiau Banioniui buvo svarbu pabrėžti savo personažo ginamas vertybes. Jų triumfas filme sutampa su iš esmės pralaimėjimą rodančia finaline „Ne sezono meto“ scena, kai simboliškoje niekieno žemėje prasilenkia ir pasižiūri vienas į kitą du apkeičiami šnipai – sovietų ir anglų (pastarąjį, beje, suvaidino Laimonas Noreika) ir, regis, Ladeinikovas puikiai suvokia, kad tėvynėje jo laukia nežinia.
Šiuolaikiniais terminais tariant, po šio filmo Banionis tapo kultiniu aktoriumi. Jis filmavosi rusų, ukrainiečių, baltarusių, vokiečių filmuose, vaidino istorinius personažus – Goyą (Konrado Volfo „Goja, arba sunkus pažinimo kelias“, 1971), Beethoveną (Horsto Seemanno „Bethovenas – gyvenimo dienos“, 1976), Salvadorą Allendę (V. Žalakevičiaus „Kentauruose“, 1978) ir tiesiog tardytoją Augustino Baltrušaičio „Inkasatoriaus krepšyje“ (1977) ar povandeninio laivo kapitoną iš „Laimingosios lydekos“ vado“ (rež. Borisas Volčekas, 1972) – filmuose, kurie kino istorijoje liks, matyt, tik todėl, kad juose nusifilmavo Banionis. Kaip ir daugumai Baltijos šalių aktorių, Banioniui sovietinių respublikų filmuose dažnai tekdavo užsieniečių vaidmenys. Kartais prireikdavo ir „užsienietiško“ aktoriaus akcento, kaip kad šmaikščiame Eldaro Riazanovo komedijos „Saugokis automobilio“ (1966) epizode, kur Banionio pastorius aiškina, kad visi tiki: „Vieni tiki į Dievą, kiti tiki, kad jo nėra“, bet dažniausiai jį įgarsindavo kas nors kitas.
Banionis vaidino iškilių rusų kino klasikų Grigorijaus Kozincevo („Karalius Lyras“, 1970 ), Michailo Kalatozovo („Raudonoji palapinė“, 1970), Michailo Šveicerio („Misterio Makinlio pabėgimas“, 1975) filmuose. Viršūnė vis dėlto buvo Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“ (1972). Šiame filme išryškėjo Miltinio mokyklos bagažas – kruopšti vaidmens analizė, sugebėjimas perteikti herojaus mintis, psichologizmas, kuris, paradoksas, neatsiejamas nuo brechtiško sąlygiškumo. Banionis – aktorius, kuris įsiklauso ne tik į save ar kitus, bet ir į tylą, į tai, kas atsiveria už pasakojimo ar vaizdo, jis – poteksčių meistras. Banionio vaidybą visada žymi išskirtinė koncentracija, kuri paprastai liudija asmenybę. Ją pabrėžia ir taupios išorinės priemonės, kurių, deja, jau beveik nebeliko šiuolaikiniame lietuvių kine. Gaila, kad režisieriai retai išnaudodavo aktoriaus komišką potencialą, kurį liudija ir Varnalėša Raimondo Vabalo „Marš, marš, tra-ta-ta“ (1964), ir dabar jau visai pamiršta Arūno Žebriūno „Mažojo princo“ (1966) ekranizacija, kurioje Banionis suvaidino penkis vaidmenis. Vėliau tokiu komizmu stebino perėjūnas savižudžių klubo pirmininkas Jevgenijaus Tatarskio „Princo Florizelio nuotykiuose“ (1979).
Laikui bėgant Lietuvos kino studijoje Banionis vis dažniau kūrė tik epizodinius personažus – išraiškingus, įsimenančius, kaip kad Titelis Almanto Grikevičiaus „Fakte“ (1980). Apimtimi iš jų išsiskyrė nebent praeities klaidas išgyvenantis ir bandantis jas taisyti Petrušonis Marijono Giedrio „Nesėtų rugių žydėjime“ (1978). Paskutinį kino vaidmenį aktorius sukūrė Lietuvoje: tai buvo generolas Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Tačiau Banionis liko lietuvių aktorius – visada vaidino savo teatre. Panevėžyje jis sukūrė per šimtą vaidmenų, puoselėjo Miltinio tradiciją.
Kai kyla klausimas, kur slypi aktorystės esmė, dažnai prisimenu 1966-aisiais Algirdo Dausos sukurtą dokumentinį filmą „Ten, už durų“. Dvidešimt minučių stebime Miltinį, repetuojantį Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke, už durų“ – vieną didžiausių Panevėžio teatro stebuklų. Ir beveik visas dvidešimt filmo minučių Banionis ginčijasi su Miltiniu apie vienos frazės prasmę. Kažkodėl neabejoju, kad tas ginčas vis dar tęsiasi. Tik jau už kitų durų.
