Šiemet lenkiškai pasirodžiusios Romano Polanskio biografijos autorius Paulas Werneris išsamiai aprašo filmo „Klaikus išbandymas“ (TV1, šįvakar, 23 d. 23.05) atsiradimo aplinkybes, neslėpdamas, kad šis ne pats sėkmingiausias režisieriaus filmas pirmiausia buvo bandymas išbristi iš kūrybinės krizės, į kurią įstūmė prieš tai sukurti „Piratai“. Penkiasdešimtmetis Polanskis „Piratais“ bandė ne tik atkurti pašlijusią karjerą, bet ir atgaivinti pamirštą žanrą, tačiau filmas finansiškai sužlugo. Pasiūlymas kurti filmą Paryžiuje iš Holivudo buvo nelauktas, tai tas retas atvejis, kai Polanskiui nereikėjo ieškoti nei studijos, nei biudžeto, tačiau jis neturėjo scenarijaus. Gavęs pasiūlymą, režisierius kartu su Gérard’u Brachu sėdo rašyti scenarijaus, kuris iš pradžių vadinosi „The Paris Project“.
Tai pasakojimas apie amerikietį kardiologą, kuris kartu su žmona atvyksta į simpoziumą Paryžiuje – čia prieš dvidešimt metų abu leido medaus mėnesį. Tačiau oro uoste sukeistas lagaminas šią kelionę paverčia išbandymu, mat svetimame lagamine, kuris atsidūrė gydytojo rankose, yra atominis užtaisas. Jį medžioja arabai ir Izraelio žvalgyba. Nusikaltėlių įkaite tampa amerikiečio žmona ir šis, nesulaukęs oficialių institucijų pagalbos, nusprendžia pats ją surasti. Pakeliui gydytojas susipažįsta su gražuole sukeisto lagamino savininke, kurią suvaidino būsimoji Polanskio žmona Emmanuelle Seigner. Kad Harrisonas Fordas įkūnys kardiologą, nesitikėjo nė pats Polanskis: aktorius atlydėjo į Paryžių savo nėščią žmoną – scenaristę Melissą Mathison, kuriai Stevenas Spielbergas buvo pavedęs aptarti su Polanskiu „Tintino nuotykių“ ekranizaciją. „Klaikaus išbandymo“ scenarijaus dar nebuvo, bet Polanskis per dvi valandas suvaidino Fordui visą būsimą filmą. Aktoriui tai padarė milžinišką įspūdį.
„Klaikus išbandymas“ filmuotas ne tik Paryžiuje, bet ir „Studios De Boulogne“ paviljonuose, kur buvo pastatytos Polanskio pamėgtos diskotekos dekoracijos. 1987 metai, kai buvo kuriamas filmas, – keistas kino istorijos tarpsnis. Tais metais daugiausia „Oskarų“ gavo Bernardo Bertolucci „Paskutinis imperatorius“, kuris netrukus bus paskelbtas vienu postmodernistinio kino pranašų, bet ši kryptis dar tik formavosi, o žiūrovai mėgavosi „Mirtinu ginklu“, Kanai apdovanojo Maurice’o Pialat „Po šėtono saule“, Venecija – Alaino Resnais filmą „Iki pasimatymo, vaikai“, Berlynas – Glebo Panfilovo „Temą“, liudijusią šalyje prasidėjusią „perestroiką“.
Tačiau jau buvo baigtas netrukus visus priversiantis diskutuoti Adriano Lyne’o „Fatališkas potraukis“. Kažkuo panašiu į pastarąjį filmą galėjo tapti ir „Klaikus išbandymas“, jei Polanskis būtų surizikavęs, pabandęs nustebinti ar net šokiruoti savo žiūrovus. Tačiau jis pasirinko Alfredo Hitchcocko „išrasto“ trilerio stilizaciją. Originalus filmo pavadinimas „Frantic“ – nuoroda į priešpaskutinį Hitchcocko filmą „Frenzy“, nors siužetas labiau primena ankstesnius meistro filmus „Vyras, kuris žinojo per daug“ ir „Į Šiaurę per Šiaurės Vakarus“. Esant tokiai aliuzijų gausai, suprantama, kad epizode turėjo pasirodyti ir pats Polanskis: jis suvaidino taksistą, kuris naktį duoda gydytojui degtukus. Kita vertus, aliuzijos ir citatos vėliau leido ir „Klaikų išbandymą“ vadinti postmodernistiniu, nors pats Polanskis netrukus suprato, kad jo trileris prasilenkė su laiko dvasia.
Tiksliai perteikta laiko dvasia, ko gero, ir yra tai, ko laukiame iš didžiųjų meistrų. Kad jie įžvelgs, įprasmins, pavers matoma tai, kas dar tik tvyro ore, netapo pasakojimu, stiliumi ar apibendrinimu. Tokių filmų negali būti daug, todėl dažniausiai lieka tenkintis gausiomis imitacijomis. Dabar didžioji dauguma filmų vadinami trileriais. Tad trumpai apie kelis, dar televizijų „nenugrotus“. 2012 m. Craigo Viveiroso sukurto „Skolininko“ (BTV, 23 d. 21.30) herojus yra devyniolikmetis Adamas, kuriam darbą pasiūlo gudrus patėvis ir gangsteris. Vaikino laukia dvidešimt keturių valandų kelionė į žmogžudysčių, prekybos seksu ir keršto pasaulį kartu su samdomu žudiku Rojumi. Mane ši kelionė sudomino tuo, kad žudiką vaidina puikus britų aktorius Timas Rothas.
Kitokias dvidešimt keturias valandas siūlo Billy O’Brienas filme „Izoliacija“ (BTV, 24 d. 23.15). Šio herojus – apleistos fermos Airijoje savininkas – sutinka dalyvauti genetiniame eksperimente ir leidžia atlikti bandymus su savo karvėmis. Eksperimentas, žinoma, nepavyksta ir penki fermoje esantys žmonės tampa situacijos įkaitais.
Stevenas Frearsas, kaip ir Polanskis, nekuria tik šedevrų. 2012 m. jo sukurtas „Statyk už mėgstamiausią“ (LNK, 23 d. 22.15) liko nepastebėtas, man regis, net režisieriaus gerbėjų. Tie, kuriems Frearsas sukelia asociacijų su meistriška ir šimtu procentų angliška „Karaliene“, be abejo, nusivils sužinoję, kad „Statyk už mėgstamiausią“ veiksmas vyksta Las Vegase, kur atsiduria jauna filmo herojė. Ji gauna darbą nelegalioje bukmekerių kontoroje. Sukčiai dar ir genialūs matematikai, vieną šios faunos atstovų suvaidino Bruce’as Willisas, bet filmas ne apie juos, o apie jauną optimizmu trykštančią merginą Bet (Rebecca Hall), kuri nusprendė iš esmės pakeisti gyvenimą. Norite tikėkite, norite ne, bet jai pasiseks.
Man atrodo, kad televizijos rodo tiek daug senų filmų ir juos nuolat kartoja ne todėl, kad nesugeba nusipirkti naujų. Ne, jos rūpinasi mūsų psichine sveikata, nes žino, kad tokie kartojimai įtvirtina pasitikėjimą realybe ir skatina kartais visai sveikatai palankią nostalgiją. Kiek kartų jau tik Lietuvoje užaugo ir subrendo su vokiečių serialu „Senis“? Net neabejoju, kad kiekvienąsyk ekrane pamatę pažįstamus veidus šie žiūrovai nusiramina supratę, jog chaotiškame pasaulyje dar liko šis tas pastovaus.
Ateinančią savaitę ir aš atsiduosiu nostalgijai, mat BTV (26 d. 21.30) rodys Jameso Foley filmą „Korumpuotasis“ (1999), o LNK (29 d. 22.10) – Antoine’o Fuqua „Sukeistus žudikus“ (1998). Juose pagrindinius vaidmenis sukūrė kinų aktorius Chow Yun-Fat. Beje, „Sukeisti žudikai“, kur jis suvaidino samdomą žudiką, neįvykdžiusį užduoties – nužudyti policininką, yra pirmasis aktoriaus vaidmuo JAV. „Korumpuotame“ jis jau vaidino policininką.
Kai atradau Honkongo kiną ir pradėjau žavėtis Johno Woo filmais, Chow Yun-Fat man tapo ryškiausia to kino žvaigžde. Kiek vėliau supratau, kad nesu toks vienintelis. Kitą savo talento gerbėją Quentiną Tarantino aktorius įkvėpė sukurti „Pasiutusius šunis“.
