Metinį festivalių ciklą tradiciškai pradedantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet patyrė netikėtą nuostolį: nebaigusį rengti programos, jo meninį direktorių Rutgerį Wolfsoną ištiko sunki liga. Galbūt todėl IFFR atrodė kiek sumenkęs, nors jo dienos (sausio 22 – vasario 2) tekėjo kaip įprasta: vyko vaidybinių ir trumpo metražo filmų konkursai, veikė informacinės sekcijos ir teminiai rodymai. Tik svečių ir žiūrovų pastebimai sumažėjo. Idėjinis 43-iojo festivalio branduolys buvo Wolfsono dar spėta sudaryti programa „Europos valstybė“ – turnė po ES šalis, mėginant įvertinti jų autorinio kino patirtis, tarp kurių dominavo imigrantų problemos.
Lietuvos, kaip ir daugelio „Europos valstybės“ rytinių pakraščių (išskyrus Lenkiją ir Rumuniją), šioje prezentacijoje nebuvo. Tai liudija tam tikrą vakarietišką centrizmą ir problematikos skirtumus. Kita vertus, nėra ko stebėtis, turint galvoje nuožmų neskelbtą karą su autoriniu kinu, kurį, droviai nudelbus akis mūsų kino funkcionieriams, vykdo vadinamosios kino „industrijos“ lobistai, geidžiantys perskirstyti valstybės finansavimą. Natūralu, kad pasiūlyti nebeturime ko. Užtat kitoje specialiojoje programoje, skirtoje Huberto Balso fondo 25-mečiui, kurioje, kaip skelbta, buvo rodomi „netikėti, unikalūs, kartais nepelnytai primiršti filmai“, drauge su Chen Kaige, Carlosu Reigadasu, Apichatpongu Weerasethakulu buvo pristatytas ir Šarūnas Bartas, vienas svarbiausių jo darbų „Mūsų nedaug“. Funkcionieriams nederėtų pamiršti, kad tarptautinis lietuvių kino pripažinimas siejamas su Barto vardu, tad šį kūrėją reikia mylėti, godoti ir nešioti ant rankų, tada ir jų komandiruotės į festivalius atrodys daug prasmingesnės. Dar vienas gražus lietuviškas akcentas buvo programoje „IFFR+“ parodytas Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.
Festivalio pagrindinio konkurso rezultatai beveik visada gerokai glumindavo. Taip buvo ir šiemet. Tiesa, nepamačiau dviejų „Tigro“ prizo laureatų – japonų režisieriaus Akiros Ikedos „Sąvaržėlės anatomijos“ („Yamamori clip koujo no atari“), anonsuotos kaip romantinė komedija, ir trauminę septyniolikmetės būseną vaizduojančio Pietų Korėjos režisieriaus Lee Su-Jino filmo „Han Gong-Ju“ (tai herojės vardas), bet trečiasis lygiaverčio „Tigro“ laimėtojas – Ester Martino Bergsmarko „Kažkas turi įvykti“ („Någonting måste gå sönder“, Švedija) – meste išmetė mane iš salės filmui dar nepasibaigus. Žiuri sprendimus šiais laikais dažniau lemia ne meninė filmo kokybė, o pati įvairiausia – socialinė, ideologinė, geografinė, grupinė – konjunktūra ir politkorektiškumas, šiuo atveju, perdėtas jautrumas seksualinių mažumų subkultūrai. Tarsi filmas apie gėjus savaime turėtų pridėtinės vertės. Deja, tam nepakanka asmeninės transseksualo patirties, personažą kankinančio dvilypumo („aš – ne iš čia; aš netrukus išnyksiu taip ir netapusi savimi“), viešųjų tualetų ir išsiilgto partnerio, kuris išdrįstų peržengti barjerus.
Konkurse buvo kur kas įdomesnių talentingai sukurtų filmų, kurių žiuri nepastebėjo, beje, visai nekorektiškai ignoruodamas režisieres moteris. Pirmiausiai tai Olandijoje gyvenančios kroatės Tatjanos Božic filmas „Ilgai ir laimingai“ („Happily Ever After“). Jis taip pat labai asmeniškas, net atvirai autobiografiškas, autorė kalba savo vardu ir nuolatos yra kadre. Brandaus amžiaus sulaukusi moteris, turinti olandą vyrą / draugą ir nuo jo pagimdytą sūnų, vis dar neatranda savęs, svajoja apie didelę meilę ir nusprendžia retrospektyviai peržvelgti savo gyvenimą, susitikti su senais mylimaisiais ir pamėginti suprasti, kas gi buvo ne taip.
Sunku nusakyti šio filmo pobūdį ir žanrą. Tai tarsi intymi išpažintis ir sykiu viešas psichoterapijos seansas, bet nuo ekshibicionizmo jį apsaugo autoironiškas atsiribojimas, sugebėjimas blaiviai matyti save iš šalies. Tatjana Božic kūrė savo vidinį monologą net septynerius metus, montuodama ir permontuodama senas nuotraukas, šeimyninio kino kadrus, jungdama praeitį ir šiandieną. Su operatoriumi filmavo namuose Kroatijoje, aplankė savo buvusiuosius Maskvoje, Berlyne ir Londone. Paperka šių susitikimų natūralumas, nors kalbama ne apie pačius lengviausius dalykus. Karščiausia jos meilė buvo maskvietis Pavlas, su kuriuo pasimato po šešiolikos metų, o giliausi sentimentai sieja su Rusija ir jos kultūra. Tai Tatjanos jaunystė, studijos Maskvoje, „perestrojkos“ dvasia, draugai, vakarėliai, diskusijos, įsivaizduojamas mylimasis, panašus į Olegą Jankovskį filme „Tas pats Miunhauzenas“. Tačiau po ketverių metų Pavlas išėjo pas kitą, taip pat Tatjaną. Ir dabar abu net negali pasakyti, kodėl taip atsitiko.
Paskui buvo kitas maskvietis Andrejus, vokietis Frankas, su kuriuo irgi susipažino Maskvoje. Tačiau šis buvo apimtas „veltšmerco“ ir išsiskyrus pasijuto laisvas ir laimingas. Buvo tipiškas anglas Džeikobas, ir pagaliau – Rocheras, judviejų nesutarimai ir susitaikymai, šiaurietiško ir Balkanų mentaliteto skirtumai. Pakanka jau vien šmaikštaus olandų ir kroatų šeimyninių švenčių palyginimo, sukėlusio linksmą žiūrovų salės pagyvėjimą. Ir apskritai ši kelionė į praeitį nėra vien tik savianalizė, joje daug kultūrinių asociacijų ir atpažįstamų laiko ženklų, kad ir „Gulbių ežeras“ per televiziją prasidėjus 1991 metų pučui Maskvoje.
O į filmo audinį įterpusi gatvėje nufilmuotų moterų portretus, autorė tarsi sako kalbanti ne vien apie save, bet apie visas moteris ir jų svajones. Audringos ovacijos, kokių Roterdame dar nebuvau girdėjęs, rodo, kad taip ji ir buvo suprasta. Šį kartą ir aš esu žiūrovų pusėje.
Neišsprendžiamą prieštarą tarp laisvės poreikio ir tradicinių šeimos vertybių ilgesio, regis, bus nulėmusios autorės kultūrinės šaknys. Filmas dedikuotas neseniai mirusiai mamai, kurią Taja (taip ją švelniai vadina tėvas) mylėjo labiausiai. Ji buvusi ir graži, ir protinga, galėjo padaryti rimtą mokslinę karjerą, tačiau pasišventė vyrui ir vaikams. Dukteriai ji – nepasiekiamas moteriškumo idealas, būti panaši į motiną ji gali tik apsivilkusi jos tautinius drabužius. O su žiūrovais Tatjana Božic atsisveikina tikėdamasi vis dėlto rasti santarvę su savimi.
Konkursinis bulgarės Mayos Vitkovos filmas „Viktorija“ taip pat dedikuotas motinai, bet sukurtas iš didelės nemeilės. Viktorijos istorija prasideda jai dar negimus, motinai bandant atsikratyti vaisiaus. Ji ketina bėgti iš komunistinės Bulgarijos, ir vaikas taptų nereikalinga našta. Tačiau mergaitė vis dėlto prasibrauna į šį pasaulį, tik be virkštelės. Tai atsitinka rugsėjo 9-ąją, socializmo pergalės dieną. Neįprastas bambos neturintis kūdikis paskelbiamas ateities visuomenės žmogumi, gauna Viktorijos vardą, o jos krikštatėviu (jei ateistams tinka šis žodis) tampa pats kompartijos pirmasis sekretorius Todoras Živkovas. Mergaitė auga gerovėje ir izoliacijoje, į mokyklą ją vežioja „Čaikos“ vairuotojas, o su krikštatėviu jungia specialaus telefoninio ryšio virkštelė. Tačiau 1989-aisiais, kai mergaitei sukanka devyneri, režimas žlunga, virkštelė nutrūksta, ir Viktorija pradeda apgraibomis ieškoti savo kelio, kuris galiausiai atves ją į laisvę, į motinos išsvajotą Veneciją.
Ši išsivadavimo istorija, titruose anonsuojama kaip tikra, pretenduoja į platų apibendrinimą: psichologinius socialistinės praeities kompleksus įveiks tik nauja karta. Tam tikra realybės deformacija čia netrukdo, tačiau gana naiviai atrodo radikali autorės nuostata, kad komunistinis režimas atėmė iš moters net motinystės instinktą. Viktorijos motina neapkenčia ir savo motinos, ir dukters, bet tai, man regis, labiau asmeninė (galbūt pačios autorės), nei socialinė drama. Pretenzingai atrodo „ginekologinės“ filmo metaforos: iš paslėpsnių į vandenį vonioje srūvantis kraujas, nežindomas kūdikis ir iš spenelių čiurkšlėmis trykštantis pienas arba suakmenėjusią motiną nuprausiantis pieno lietus. Vis dėlto „Viktorija“ yra nuoširdus mėginimas suvokti save ir savo šalį istorinėje perspektyvoje, tačiau anemiškų Vakarų , regis, seniai nebedomina pokomunistinės Europos savimonė.
Reikia kažko suprantamesnio ir malonesnio. Pernai įsteigtą Didįjį ekrano apdovanojimą, skatinantį filmo platinimą Olandijoje, pelnė režisierės Oksanos Byčkovos „Dar vieneri metai“ („Ješčio odin god“). Tai geras, visais komponentais profesionalus, puikiai suvaidintas filmas, jam galima prikišti nebent nuo Mike’o Leigh kažkodėl be reikalo „nupūstą“ pavadinimą, tačiau žiuri motyvacija – „Medijas užtvindžius negatyviai informacijai apie Rusiją, „Dar vieneri metai“ priartina prie mūsų už jos ateitį atsakingų jaunų žmonių kasdienybę ir verčia jaudintis kartu su jais“ – turi aiškią politinę potekstę: štai kokią Rusiją ir kokį kiną mes norime matyti.
Panašių poteksčių filme nerasi nė su žiburiu. Į nūdieną perkelta kamerinės Aleksandro Volodino pjesės „Su mylimaisiais nesiskirkite“ interpretacija jautriai fiksuoja sutuoktinių Ženios (Nadia Lumpova) ir Jegoro (Aleksejus Filimonovas) meilės ir skuboto, impulsyvaus išsiskyrimo istoriją. Padaryta tai meistriškai, tad verta įsiminti scenarijaus autorių Natalijos Meščianinovos ir Liubov Mulmenkos pavardes. Jaunieji personažai iš tikrųjų kelia simpatiją ir nuoširdžią užuojautą, dramaturginė kolizija įpinta į gyvas šiandienos realijas, išauga iš nereikšmingų detalių, apmaudžių smulkmenų, punktyru nužymėtų socialinių skirtumų.
Roterdamo konkursui buvo atrinktas dar vienas šių dramaturgių darbas, režisūrinis Meščianinovos debiutas „Kombinatas „Viltis“ („Kombinat „Nadežda“), kurį žada parodyti ir mūsų „Kino pavasaris“. Jaunojo Rusijos kino kontekste jis išsiskiria rimtu, analitišku ir „černuchos“ estetikos nepaveiktu požiūriu į realybę, nors tokių pagundų galėjo kelti ir pasirinkta tema, ir veiksmo vieta. Filmas nukelia į uždarą užpoliarės miestą Norilską, gulago kalinių pastatyto gigantiško spalvotosios metalurgijos kombinato gyvenvietę. Iki šiol tai iškreiptos infrastruktūros miestas, tarnaujantis tik šio kombinato poreikiams. Savotiška „zona“, atskirta nuo likusio pasaulio didžiulių geografinių atstumų ir atšiaurių gamtos sąlygų. Išsiveržti iš jos, patekti į „kontinentą“ yra kiekvieno jauno norilskiečio svajonė. Kaip jos siekia dvi aštuoniolikmetės tos pačios šutvės merginos trumpą užpoliarės vasarą, ir stebi filmo autorės. „Kombinatas „Viltis“ nufilmuotas paradokumentine maniera, nervingas, šiurkštus, nenudailintas. Svarbus vaidmuo čia tenka pačiam miestui, jo pasibaisėtinai antihumaniškai architektūrai, negalinčiai nepaliesti ir žmonių santykių. Iš pirmo žvilgsnio jie atsainiai neįpareigojantys, bet kupini tramdomų aistrų, kurių išsiveržimo pasekmės nenuspėjamos. Pasikartosiu, – žiuri nepamatė talento žymių ir šiame filme, gal būtent dėl jo socialinės specifikos. Trys iš penkių žiuri narių buvo moterys.
