7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sukurta kombinate

Nauji filmai – „Kaip pavogti žmoną“

Živilė Pipinytė
Nr. 1 (1062), 2014-01-10
Kinas
„Kaip pavogti žmoną“
„Kaip pavogti žmoną“

 

Donato Ulvydo filmą „Kaip pavogti žmoną“ (Lietuva, 2013) žiūrėjau per šventes, tad net per dieninį seansą „Akropolio“ kino salė buvo beveik pilna, o žiūrovai – atitinkamai su didžiulėmis kokakolos ir spragėsių porcijomis. Nustebino tai, kad nuoširdaus juoko (kokį, pavyzdžiui, girdėjau per Emilio Vėlyvio filmus) buvo neįtikėtinai mažai. Juk komedija! Komedija, kur viskas sukasi apie vyro ir moters santykius! Juk didžiąją filmo dalį sprendžiama tik viena aktuali „problema“: su kuo liks filmo herojė Laimutė – su iš kalėjimo grįžusiu buvusiu vyru – bankininku Valdu Bičkumi, ar su naujuoju – mokyklos direktoriumi tapusiu „fizruku“ Ramučiu! Komedija, kur vaidina iš televizijos ekranų (serialų, humoro laidų ir pan.) beveik neišlendantys, geri ir populiarūs aktoriai Rimantė Valiukaitė, Inga Jankauskaitė, Ramūnas Cicėnas ir Giedrius Savickas! Juolab kad ir Ulvydas su operatoriumi Ramūnu Greičiumi nuolat prisimena televizijos estetiką, tad ir kiekvienas filmo kadras maksimaliai prie jos priartėja ir mizanscenų, ir grimo, ir kadro apšvietimo požiūriu. Trumpai tariant, „Kaip pavogti žmoną“ nebaugina potencialių filmo žiūrovų filosofavimu ar metaforomis, yra toks pat „savas“ kaip tautinė televizija.
 
Žinoma, galima sakyti, kad toks „Kaip pavogti žmoną“ stilius – pigios gamybos požymis, bet, manyčiau, šiuo atveju vis dėlto lėmė ne pinigai (filmo veiksmas apsiriboja viena buto, kuriame gyvena trys filmo personažai, dekoracija), o tikslas – sukurti pigų komercinį filmą vidutiniam lietuvių žiūrovui. Kažką panašaus į tai, ką šiuolaikinio rusų komercinio kino kūrėjai vadina „liaudiškuoju kinu“, kur herojus apibūdina tik jų fiziniai bei materialūs troškimai bei instinktai. Suprantama, kad „Kaip pavogti žmoną“ – „produktas“ tik vietinei publikai, bet juk ir jis turi atsipirkti.
 
Panašūs kūriniai atspindi kino – pigios pramogos neturtingiems ir nelabai išsilavinusiems – prigimtį ir turi teisę egzistuoti, juolab kad šiuolaikinė masinė kultūra apima vis platesnius vartotojų sluoksnius ir jau beveik išstūmė supratimą, kad komerciškas gali būti ne tik primityvus reginys. Tačiau lazda turi ir antrą galą. Kiek galima klausytis tų pačių juokelių, žiūrėti tas pačias aktorių minas ir girdėti tas pačias užuominas? Tiesą pasakius, daugumos jų nesupratau, nes neskaitau „Žmonių“ bei kitų panašių leidinių ir beveik nežiūriu lietuvių televizijos. Matyt, todėl nesupratau ir pačios akivaizdžiausios užuominos, ką bendra turi filmo herojus Valdas Bičkus su populiaria aktore Valda Bičkute. Tačiau galiu pasiteisinti, kad nykios frontalinės mizanscenos ir apsnūdęs filmo ritmas skatino ne gilintis į herojų motyvus bei potekstes, o nuoširdžiai žiovaujant laukti filmo pabaigos.
 
Ko gero, tiksliausiai viso reginio esmę perteikė žaislinis miesto maketas, kuriuo filmo kūrėjai „permušė“ akivaizdžiai teatrališkas filmo sceneles, net nelabai slėpdami, kad „Kaip pavogti žmoną“ – tik variacija kroatų dramaturgo Miro Gavrano pjesės, kurią „sulietuvino“ Jonas Banys, tema. Beje, tai tik dar kartą primena, kad didžioji masinės lietuvių kultūros dalis yra vienaip ar kitaip „adaptuotas“ svetimų modelių variantas. Tos autentiškosios, kuri man asocijuojasi su „Duokim garo“ ir visokiomis šokių bei dainų šventėmis, kino kūrėjai, regis, ir nesistengia pritaikyti kinui. Kita vertus, Vytautas V. Landsbergis tai jau pabandė filme „Trispalvis“ ir rezultatas, sakyčiau, gana kontroversiškas.
 
Mačiau kartu su keliais bendraautoriais kurtą Donato Ulvydo „Vabzdžių dresuotoją“, su dar kitais bendraautoriais režisuotą „Valentiną vieną“ ir jo savarankiškus filmus – dokumentinę apybraižą „Prezidentės portretas“, vaidybinius „Tadas Blinda. Pradžia“ ir „Kaip pavogti žmoną“. Ne tiek jau ir mažai, kad išryškėtų individualus režisieriaus stilius. Tačiau kaip tik jo ir nesugebėčiau apibūdinti. Žiūrint tuos filmus sunku įsivaizduoti, kas jaudina režisierių, kas jam patinka, kokiais filmais ir kūrėjais jis žavisi, pagaliau – kas jis ir apie ką svajoja. Juk net devintame vandenyje nuo Tarantino kisieliaus – Emilio Vėlyvio filmuose – vis dėlto akivaizdu, kas erzina režisierių chaotiškoje Lietuvos kasdienybėje, kas jam patinka kine, apie ką ir kaip jis kalbasi su savo aktoriais... Iš Ulvydo filmų to nesuprasi. Jie visi atrodo taip, tarsi būtų atsiradę beorėje, aistoriškoje erdvėje, kurios net nepavadinsi sąlygiška. Greičiau ji primena tą, kurioje gyvena lietuviškų reklamų herojai. Net, sakyčiau, romantiškai pakili filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ tema neįkvėpė režisieriaus pasakyti kažką nuo savęs ir neapsiriboti gražiais bei patriotiškais senosios Lietuvos vaizdais. Toks įspūdis, kad kartu su komercinės lietuvių kino „industrijos“ ideologu prodiuseriu Žilvinu Naujoku jie gamina masinio vartojimo produktus, lygiai tokius pat, kokius patys reklamuoja filme „Kaip pavogti žmoną“, – picas, mineralinį vandenį, televizorius, kompiuterius etc. Nebrangius, tokius, kurių negaila išmesti, kai nusibos.
 
Sovietmečiu buvo masiškai steigiami buitinio aptarnavimo kombinatai. Jų meistrai galėjo pataisyti batus, pasiūti drabužį, nufotografuoti ar sušukuoti. Paslaugų paprastai nebuvo daug, bet ir gyvenimo juk būta gana skurdaus. Kai bandau suprasti nepriklausomos Lietuvos kultūros politiką, atmintyje dažnai iškyla šie kombinatai, nes negaliu atsikratyti įspūdžio, kad lietuvių liberalai ją įsivaizduoja kaip kultūrinio aptarnavimo kombinatų tinklą. Proginius filmus (Kalėdoms, Šv. Valentino dienai ir patriotams) kuriantys Ulvydas su Naujoku nusipelno šio kombinato darbo spartuolių titulo, nes vasarį jie jau žada naują kūrinį apie Valentiną.
 
Paskutiniu metu sustiprėjusi režisūros ir lietuvių kino apskritai deindividualizacija paradoksaliai rimuojasi su kita lietuvių gyvenimo puse – žvaigždžių ir tautos numylėtinių kultu. Tautai reikia, kad kas nors kutentų nacionalinę savimeilę, todėl neatsitiktinai naujametinėse apklausose metų žmonėmis išrinkti vienvaldė Prezidentė, jauna plaukikė čempionė ir krepšininkai. Matyt, savo fantazijose Laimutės, Rimučiai, vagys bankininkai bei filmų apie juos žiūrovai žavisi didvyrių sėkme ir pergalėmis, atiduodami pirmenybę fiziniam pajėgumui ir ištvermei, valdžios troškimui ir gana abejotinam pasaulio pripažinimui. Bet ne kino salėje, kur vagiamos žmonos, sklando milijonų kvapas ir moterys kažkodėl visada meluoja geriau.

 

„Kaip pavogti žmoną“
„Kaip pavogti žmoną“