Neįtikėtina, bet naujas Mario Martinsono filmas „Tyli naktis“ (2013) išplečia blogo filmo sąvokos ribas. Pavadinti jį blogu reiškia nepasakyti nieko. Neatsitiktinai vienas lietuvių „komercinio“ kino apologetas pavadino pergalingu pirmąjį filmo rodymo Lietuvoje savaitgalį. Tačiau „Tylios nakties“ vis dėlto nepavadinsi komerciniu filmu, nes jis pažeidžia ne vieną panašaus kino taisyklę: nėra veikėjo, su kuriuo galėtum besąlygiškai susitapatinti, gėrio ir blogio konflikto, nuosekliai formuluojamos filmo „žinutės“. Net „Tylios nakties“ temą apibrėžti sunku, juolab kad filmas neturi jokio „antro dugno“, psichologijos, dialogai dvelkia atvira grafomanija, režisierius neformuluoja nei politinių, nei socialinių (iš interjerų galima spręsti, kad visi personažai gyvena pasiturinčiai) problemų, nors prie Kūčių stalo susėdę filmo veikėjai ir bando apibūdinti kai kuriuos lietuvių ypatumus, pavyzdžiui, nacionalinę virtuvę, arba svarsto, „ką pozityvaus apie mus žino užsienyje“. Iš esmės „Tylią naktį“ išsemia siužetas – viskas įvyksta per vieną naktį Vilniuje. Todėl atsiprašysiu potencialių žiūrovų, nes esu priversta atskleisti gausius „Tylios nakties“ pasakojimo vingius. Siužetas bent jau savaime iškalbingas ir apibūdina filmą, beje, sukurtą pagal paties Martinsono parašytą romaną.
Nežinau, kur Martinsonas mokėsi kino, bet jis puikiai atsimena didžiojo Hitchcocko priesaką, kad filmas turi prasidėti katastrofa, o toliau įtampa turi tik augti. „Tyli naktis“ prasideda stambiu vibratoriaus planu tarp Valdos Bičkutės vaidinamos Anos sėdmenų. Moteris masturbuojasi vonioje, nors apačioje jos nekantraudami laukia vyras Tomas (Leonardas Pobedonoscevas) ir du mažamečiai vaikai. Šeima susirengė švęsti Kūčių pas Tomo tėvus. Tada veiksmas persikelia į tėvų virtuvę. Skaitydamas laikraštį Kosto Smorigino Ričardas necenzūriniais žodžiais piktinasi, kad gėjų eitynės tapo vienu svarbiausių metų įvykių. Jis net pareiškia: „Jei gėjai – žmonės, tai kas esu aš?“ Iškart akivaizdu, kad Ričardas – seksualiai susirūpinęs chamas, nepakantus, grubus ir nelabai protingas žmogus. Jis pykstasi su žmona Nijole (Dalia Storyk). Ši taip pat nepalieka gero įspūdžio – valdinga, bjauraus charakterio ir liežuvio moteris, jos balse nuolat skamba viršininkės intonacijos. Poros rietenas dėl niekų nutraukia netikėta viešnia. Namuose pasirodo Elvyra (Viktorija Kuodytė), su kuria porą sieja netrukus paaiškėsianti pikantiška aplinkybė – prieš trisdešimt metų jie trise užsiiminėjo seksu, o paskui kažkas atsitiko, bet Kūčių vakarą Elvyra lyg niekur nieko ateina į svečius. Netrukus prie jų prisideda Tomas su žmona ir vaikais. Tada paaiškėja, kad Nijolė ir Ana nekenčia viena kitos, o į Ričardą marti žiūri su neslepiama panieka. Tik Tomas bando visus įtikinti, kad švenčių vakarą reikia elgtis gražiai.
Kažkodėl vaikus netrukus išveža pasilinksminti dėdė Ernestas (Vytautas Rumšas), bet svečiuose pasirodo naujas veikėjas Karolis (Gytis Ivanauskas). Kūčių vakaras tęsiasi. Nors nuo pat pradžios pasakojimas tarsi ir chronologiškas, nykius Anos prisiminimus prie švenčių stalo apie atostogas Kroatijoje ir sutiktą dailininkų iš Australijos porą kažkodėl visąlaik permuša vėlesni įvykiai miegamajame, kai Tomas ir Ana klojasi lovą ir aiškinasi santykius. Ar režisierius nesugeba susitvarkyti su veiksmo vientisumu, ar jis pats supranta, kad scena prie stalo dramaturgiškai neišspręsta?
Paskui Nijolė užsiima burtais, o Karolis juos filmuoja skaitmenine videokamera. Kai visi nusprendžia pasižiūrėti nufilmuotą medžiagą, televizoriuje pasirodo nuogi Ana ir Ričardas miegamajame – Karolis nepersuko juostos. Mizanscena primena nemirtingąjį: „Revizorius atvažiavo!“ Tada įvykiai pradeda ristis link tragiško finalo. Nors netrukus tampa aišku, kad Karolis ir Tomas yra meilužiai, pastarasis, kažkodėl įžeistas žmonos neištikimybės, suriša tėvą ir bando jį mušti. Tėvas prašo Nijolės, kad jį atrištų, bet ši pareiškia seniai žinojusi apie Ričardo ir Anos santykius ir net peržiūrėjusi visas kasetes. Kitame epizode jau nebesurištas (kas atrišo?) Ričardas kyla laiptais ir sustoja prie sūnaus miegamojo. Čia už durų jo laukia didis atradimas: Ričardas supranta, kad sūnus yra kartu su Karoliu ir sukrėstas klausosi meilužių pokalbio. Žinoma, šito karštakošis homofobas nesugebės išgyventi.
Bet kol Ričardas klausysis apie meilužių būrimus iš spermos, Ana atsidurs bare, kur sėdi Elvyra, vaikus išvežęs dėdė Ernestas ir net filmo režisierius Maris Martinsonas, kukliai nusifilmavęs trumpučiame epizode lyg patys žinote kas. Ana nuseks paskui Ernestą į vyrų tualetą, bandys jį šantažuoti nėštumu, o paskui, įrėmusi į savo veną veidrodžio šukę, privers vyrą masturbuotis. Vėliau ji persipjaus venas, bet ją išgelbės į tą patį vyrų tualetą užklydusi Elvyra. Ši atsives Aną į savo namus ir pabandys ją išprievartauti. Ana pabėgs, nors, regis, prievartaujama pirmą kartą iš tikrųjų patirs orgazmą, bet paskui sugrįš, leisis Elvyros maudoma ir užmigs jos lovoje embriono poza (šiuo vaizdeliu jau beveik metus reguliariai džiugina didžiausias šalies dienraštis).
Toks įspūdis, kad žmogų Martinsonui apibrėžia tik jo seksualinis elgesys, sugebėjimas santykiauti, susirasti partnerį, jį patenkinti ir pasitenkinti pačiam. Vis dėlto perversiškiausias „Tylios nakties“ personažas – natūralas Ričardas. Jis yra vujeristas – mėgsta ne tik filmuoti savo seksualinius „žygdarbius“, bet ir stebėti marčią tualete. Panašios scenos, matyt, patinka ir režisieriui, kuris bent trečdalį „Tylios nakties“ veiksmo perkėlė į vonias ir tualetus.
Visą filmą personažai (su retomis išimtimis) kalbasi tik apie seksą, nemenką filmo dalį užima kalbos apie būrimą iš spermos – iš pradžių Karolis (Kūčių vakarą!!!) perpasakoja matytą filmą, paskui užsiima būrimu praktiškai, viską išsamiai komentuodamas. Bet filmas ir taip perkrautas žodžių, juos aktoriai beria greitai, kad suspėtų pasakyti, kol trunka scena, bet dažnai nespėja, todėl monologai skamba ir už kadro, kamerai žvalgantis į namų lubas ar pro langą. Toks įspūdis, lyg dialogus būtų rašęs ne kino profesionalas, o bejėgis provincijos grafomanas, painiojantis melodramos ir laikraštinį stilių. Pavyzdžiui, rimtu veidu nuolat kartojama frazė, kad tradicijas reikia puoselėti, kalbama apie „begalinį kaltės jausmą“, prisipažįstama: „Aš bejėgiškai grimzdavau jo akyse“, ko vertas kad ir patetiškas Anos sielos šūksnis vyrų tualete: „Aš noriu tavęs čia ir dabar!“ Kita vertus, apie kokį stilių galima kalbėti, kai iš Anos lūpų skamba frazės apie ėmimą (žinoma, vyrų), apie tai, kad juos reikia imti be jokių emocijų. (Beje, Bičkutė jų ir nevaidina, Anos veidas visą filmą atspindi tik išalkusio smauglio būseną, o smauglį užjausti juk sunku.)
Apie viską, kas įvyko per keliasdešimt ar kelerius personažų gyvenimo metus, apie jų jausmus, pojūčius, būsenas, svajones, viltis sužinome iš veikėjų greitakalbe išbertų žodžių. „Tyli naktis“ nuolat klimpsta statikoje – personažai nesikeičia, nors įvykiai juda šuoliais. Matyt, todėl Felikso Abrukausko kamera priversta imituoti „Dogmos ’95“ stilių. Panašiai buvo ir pirmame Martinsono filme „Nereikalingi žmonės“. Bet tas nuolatinis kameros „makalavimas“ negelbsti, greičiau sukelia tik daugiau klausimų. Pavyzdžiui, kodėl etiude su vestuviniu žiedu, kurį Ana nusimauna ir vėl užsimauna, kamera staiga ilgai spokso į sietyną? Nepagyvina filmo ir neva buitine kamera nufilmuoti, ir visi išblukinti kadrai, priartėjantys prie nespalvoto kino. Net atvirkščiai – bespalvė scena vyrų tualete iškrenta iš filmo, juolab kad veiksmo perkėlimas iš Ričardo ir Nijolės namų į barą – staigus ir neparengtas.
Apskritai filmo veiksmas nuolat „trūkinėja“, taip, matyt, norima pabrėžti jo „dogmiškumą“, realistiškumą, bet efektas – tik dar labiau sutirštinamas visko, kas vyksta ekrane, dirbtinumas. Kaip supratau, veidrodžio šukės, kurios, pakištos po durimis, padeda Ričardui stebėti besituštinančią Aną tualete ar sūnaus ir Karolio glamones, nuolatinės kalbos apie dvokiančias rankas (Tomas priekaištauja Anai, Nijolė ir Ana Ričardui, Elvyra po nepavykusio išprievartavimo ilgai uosto savo pirštus) yra pagrindinės „Tylios nakties“ metaforos, turinčios perteikti žmogaus prigimtį, vidinę personažų būseną, jų meilės troškimą, vidinę dramą. Kaip ir nuolat plačiai pražergtos Anos kojos.
Prieš mus ne gyvi žmonės, o režisieriaus fantazijų manekenai. Juolab kad viskas filme rodoma taip patetiškai ir rimtai, kad nereikia nė įkyrios nuo pirmųjų kadrų įtampą vis didinančios muzikos ar kadre aidinčių komandoro žingsnių. Ko gero, niekas taip negadina filmo, kaip jo pabrėžtinas rimtumas, pakelti aktorių balsai ir pretenzijos į tragizmą. Pagalvojau, kad ir tie grafomaniškai negrabūs dialogai, ir lėkšti personažai, ir nenuoseklus pasakojimas suskambėtų visai kitaip, jei „Tyli naktis“ būtų absurdo komedija. Juk pasijuokti ne tik iš seksualinio lietuvių elgesio ypatumų, bet ir iš perdėto rimtumo bei melodramatiškumo būtų visai sveika.
Bet Martinsonas iki to nenusileidžia. Finale, skambant dainininkės Jazzu manieringai vograujamai „Tyliai nakčiai“, nespalvotuose kadruose prie stalo susėdę personažai dalijasi kalėdaičiais. Ak jau ta katalikiška lietuvių homofobija ir veidmainystė! Lieka tik užjausti aktorius ir palinkėti režisieriui gero psichoterapeuto.
