7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Iš negalios ir mirties

 

Kino kritiko dienoraščiai

 

Živilė Pipinytė
Nr. 41 (1009), 2012-11-16
Kinas
„Meilė“
„Meilė“

 ... Eilėje prie kavos kelios draugės kalbasi apie „Scanoramos“ filmus. Moterys stovi už manęs, net ir nesiklausydama išgirstu, apie ką kalbama. Pasigirsta vieno filmo pavadinimas, kito, trečio, ir ketvirtoji dama išdidžiai teškia: „Žiūrėsiu filmus, kuriuos rekomendavo mano kirpėjas.“ Klusniai pasiimu savo kavą ir einu tolyn nuo festivalio entuziasčių, juolab kad mano sąrašas joms tikrai nepadarytų įspūdžio. Suprantu, kad ne šios ponios – ištikimoji festivalio auditorija. Per dešimt metų „Scanorama“ užsiaugino žiūrovus, smalsius kino naujovėms ir norinčius pažinti ar prisiminti klasiką. Pilnutėlės salės, kur rodomi Ingmaro Bergmano ar Istvano Szabo filmai, – geriausias įrodymas.
 

Pilna buvo ir didžioji „Forum Cinemas Vingis“ salė, kai joje rodyta Michaelio Haneke’s „Meilė“. Paprastas, o kartu paslaptingas filmas, po kurio dar ilgai sugrįžti prie vienos ar kitos detalės, sekvencijos, garsų. Režisierius neslepia, kuo jis baigsis: pirmuosiuose kadruose išlaužiamos brangaus Paryžiaus buto durys ir aptinkamas moters lavonas. Tai šių namų šeimininkė Ana (Emmanuelle Riva). Jos ligos istoriją ir stebime filme nuo tos akimirkos, kai ryte geriant kavą moterį ištinka pirmas priepuolis. Paskui bus tik blogiau – operacija, pirmas insultas, antras, visiška negalia ir mirties laukimas. Dar ligos pradžioje Ana išgauna iš vyro pažadą, kad šis jos neatiduos į ligoninę. Jeano-Louis Trintignant’o Žoržas jos neišduos.
 
Haneke rodo poros kasdienybę, užskleistą gražiame ir iškalbingai apie šeimininkus bylojančiame bute. Tradicišką gyvenimo ritmą su naujų knygų aptarimu, neskubiais pietumis ar klasikinės muzikos garsais pamažu išstumia vis labiau slegianti ligonės slauga – sauskelnių keitimas, maitinimas, Žoržo bandymai užmegzti nors kokį kontaktą su vis labiau tolstančia žmona. Keistas dalykas, juk šiuolaikiniam kinui negalia, ligos fiziologija ir mirties artėjimas jau nebėra tabu, bet Haneke išvengia įprasto vujerizmo. Jis kuria niūraus, bet tobulo grožio spektaklį, įspūdingą mirties ir pasiaukojimo reginį, kurio visą filmą neapleidžia paslaptis. Net ir po simboliško sapno, kuriame Žoržas vaikšto vandeniu paplūdusia laiptine su užkaltomis lifto durimis, supranti, kad netrukus atsitiks kažkas baisaus. Žinoma, tas paprastumas apgaulingas. Haneke meistriškai kuria filmo ritmą, sujungdamas realiame laike nufilmuotas poros scenas ar scenas, kur tėvas bendrauja su dalykiška, bet savo rūpesčiuose paskendusia dukterimi (Isabelle Huppert), slaugėmis, aplankyti užsukusiu mokiniu, ir nepastebimai greit prabėgantį gyvenimo laiką tarp jų. Tą ypatingą ritmą pabrėžia ir kelios sekvencijos, tampančios pasakojimo posūkio link atviros metaforos akcentais, – klasikinių paveikslų vaizdų seka, scenos su prieškambarin įskrendančiu balandžiu ar Franzo Schuberto muzikos ir tylos kontrastai.
 
Nežinau, ar tai iš tikrųjų filmas apie meilę, nors, be abejo, Aną ir Žoržą net senatvėje sieja tikras ir gilus ryšys, kuris būtų neįmanomas be meilės. Man regis, filmo pavadinimas galėtų būti bet koks, tai Haneke’i rūpi pabrėžti, kad gyvename pasaulyje, kur viskas netvaru, ypač kūnas, geismai, prisiminimai, santykiai su vaikais, profesija. Ir yra tik vienas nekintantis atskaitos taškas – meilė. Mirtis neišvengiama, bet į ją galima išeiti taip, kaip išeinama iš namų – skubant užsimetus paltą. Jei ne ši pabaiga, manau, „Meilė“ galėtų pasirodyti pernelyg tobula, didinga ir šalta.
 
Šiuolaikinis kinas vis labiau koncentruojasi į kūnus, nes dažnai tai viskas, ką turi ar kuo gali didžiuotis šių dienų žmogus. Jacques’as Audiard’as filme „Kaulai ir rūdys“ savo herojų Ali (belgų aktorius Matthias Schoenaertsas) ir kojų netekusios Stefani (Marion Cotillard) kūnus rodo nuolat, iš arti, netobulus, besimylinčius, kraujuojančius ir dažnai bejėgius. Nors filmo veiksmas nukelia į Prancūzijos Rivjerą, Audiard’as rodo ne jos grožybes, o šių dienų Prancūzijos problemas – bedarbystę, išnaudojamą darbą prekybos centruose, nelegalias kovas ir visuotinį gyvenimo banalėjimą. Ali į Pietus pas seserį atklysta kartu su penkiamečiu sūnumi. Skurdas, atsitiktiniai darbai ir pagaliau dideli pinigai už kovas be taisyklių – toks yra Ali pasaulis, kurį Audilard’as rodo net pabrėžtinai natūralistiškai, jis akcentuoja ir Stefani negalią. Bet kaip ir bene geriausiame savo filme „Pranašas“, išbandymus, tekusius filmo herojams, jis traktuoja kaip gyvenimo mokyklą. Tik, kitaip nei „Pranaše“, į „Kaulus ir rūdis“ jis įveda melodramatišką klasikinį motyvą apie gražuolės ir pabaisos susitikimą. Tas simboliškas susitikimas pakeičia abu – ir Stefani, ir Ali, nors iš pradžių jie abu to nesupranta. Bekojė Stefani tampa veikli ir energinga, o Ali bent jau filmo pabaigoje gauna svarbiausią pamoką. Man filme tos negalios pasirodė net per daug, o gyvenimo pamokos pernelyg primena amerikiečių filmus apie į realybę (iš ligos, nusivylimo, skurdo, narkotikų ir pan.) sugrįžusius marginalus. Visa užtęsta „Rūdžių ir kaulų“ pabaiga pernelyg jau konvencionali.
 
Labiau patinka netobuli ir netaisyklingi filmai. Būtent toks yra Michelio Franco „Po Liusijos“ – didysis „Scanoramos“ atradimas. Tai irgi savotiška pasaka – baisi ir šiuolaikinė, nors filmo pradžioje atrodo, kad filmas bus psichologinė drama apie motinos ir žmonos praradimą išgyvenančius dukterį ir tėvą. Robertas ir Alechandra persikelia į kitą miestą ir bando įleisti jame šaknis. Virėjas Robertas iš pradžių atrodo silpnesnis, jis nesugeba kovoti su vis užplūstančia depresija. Regis, tvirtesnė yra paauglė Alechandra, kuri iškart sulaukia draugų dėmesio naujoje mokykloje. Bet tas dėmesys pavirsta pavydu ir neapykanta, mergaitė tampa persekiojamu ir ujamu žvėriuku, bendraklasių išnaudojama verge. Ji nenori įskaudinti tėvo, todėl jam meluoja. Suprantama, kad tai negali tęstis be galo.
 
Režisierius nuosekliai ir preciziškai tiksliai veda visus šios prievartos dramos dalyvius į neišvengiamą tragediją. Kai ji įvyksta, supranti, kad „Po Liusijos“ – ne tik filmas aktualia tema apie tarp paauglių vis labiau įsigalinčią prievartą. Marco domina, kur žmoguje slypi blogis, kas jį išprovokuoja, ką šių dienų pasaulyje patenkina prievartos poreikis. Be to, jam būdingas ir puikus filmo formos pojūtis, kurį bene geriausiai atskleidžia „Po Liusijos“ pradžia ir pabaiga – ilga Roberto kelionė miesto gatvėmis automobiliu, tarsi bandant grįžti į ankstesnį gyvenimą, ir jo kelionė motorine valtimi jūroje filmo pabaigoje. Regis, jaunas Meksikos režisierius nori užimti rūstaus šių dienų kino moralisto vietą. Pats laikas. Po Ingmaro Bergmano mirties ji jau senokai tuščia.

 

„Meilė“
„Meilė“
„Kaulai ir rūdys“
„Kaulai ir rūdys“
„Po Liusijos“
„Po Liusijos“