In memoriam
Rugsėjo 23 d. Gdynėje Andrzejus Wajda pristatinėjo dokumentinį filmą „Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tądien dar neatrodė, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks. Tai filmas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie kartu mokėsi Krokuvos Dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, jis nusprendė mesti dailės studijas. Susitikimas nedidelėje Gdynės kino centro salėje buvo ypatingas – dieną prieš tai Gdynės kino festivalis pagerbė 90-metį švenčiantį režisierių – jį sveikino aktoriai, įvyko naujausio Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“) premjera. Nors ir gana sunkiai judantis, Wajda kalbėjo tiksliai, jo frazės buvo logiškai išbaigtos, taupūs rankų gestai skatino įsivaizduoti, kaip jis elgiasi filmavimo aikštelėje. Jokio valdingumo, tik ryžtas pasiekti norimo rezultato, tiksliai suformuluotos užduotys bendradarbiams. Kaip ir jo filmai, Wajda įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai.
Gimęs 1926 m. Suvalkuose, karininko, kuris buvo nužudytas Katynėje, šeimoje, Wajda pats patyrė tai, ką apie savo kartą pasakojo filmuose. Nors debiutinė „Karta“ („Pokolenie“, 1955) dar turi tada privalomos socialistinio realizmo estetikos požymių, filmo ištarmė priminė mirusiųjų ir nužudytųjų vardu kalbėjusio Wróblewskio paveikslus. Kartos tragedijos pojūtis Wajdos filmuose visada itin gilus. Tragedijos šviesos nutviekstas ir po kelerių metų pasirodęs „Kanalas“ („Kanał“, 1957) – pasakojimas apie 1944-ųjų Varšuvos sukilimą, po kurio peržiūros Kanuose pasaulis sužinojo apie naują nacionalinę kinematografiją, o Wajda tapo vienu pagrindinių meninio judėjimo, vadinamo Lenkų kino mokykla, autorių.
Lenkų kino mokyklos filmuose svarbiausia tapo karo, aukos ir pareigos tėvynei tema, siejama su lenkų romantizmo tradicija, su kuria jaunosios kartos režisieriai dažnai polemizavo. Bene svarbiausias šios krypties filmas „Pelenai ir deimantas“ („Popiół i diament“, pagal Jerzy Andrzejewskį, 1958) tapo universaliu. Lenkų inteligento, kurį suvaidino kultiniu tapęs Zbigniewas Cybulskis, tragiškas pasirinkimas suprantamas kiekvienam. Filmu žavėjosi Andrejus Tarkovskis, Martinas Scorsese rodė filmą savo grupei prieš kurdamas „Taksistą“, rusų rašytojas Andrejus Bitovas yra sakęs, kad jo karta suvokė save nuo tada, kai pirmąkart pasižiūrėjo filmą. „Pelenai ir deimantas“ iki šiol stebina sugebėjimu apeiti griežtą ideologijos cenzūrą ir išsaugoti daugiaprasmiškumą. Pamenu, viename filmui skirtame susitikime Wajda pasakojo, kad cenzoriai skaito žodžius, todėl jis supratęs, kad reikia pasakoti vaizdais.
Wajdos filmų vaizdai įsimena iškart ir, be abejo, tai dar viena režisieriaus filmų ypatybė. Režisierius dažnai savo filmuose stilizuodavo lenkų tapybą – Jaceko Malczewskio, Stanisławo Wyspiańskio, kitų dailininkų kūrinių vizualinės parafrazės akivaizdžios „Beržyne“ („Brzezina“, 1970), „Panelėse iš Vilko“ („Panny z Wilka“, 1979 ), „Vestuvėse“ („Wesele“, 1973), „Viskas parduodama“ („Wszystko na spredaż“, 1969) ir daugelyje kitų filmų. Jis puoselėjo ir nacionalinės literatūros tradicijas – ekranizavo ne vieną klasikinį kūrinį, tarsi prikeldamas jį naujam gyvenimui. Taip atsitiko ir su Władysławo Reymonto „Pažadėtosios žemės“ („Ziemia obecana“, 1975) ekranizacija. Šis vienas geriausių ne tik Wajdos, bet ir lenkų filmų – istorinė freska, rodanti moderniosios lenkų tapatybės pradžią. Adomo Mickevičiaus epo „Ponas Tadas“ („Pan Tadeusz“, 1999) ekranizacija turėjo susieti naujosios Lenkijos piliečius su klasikine tradicija. Nė vienas iš daugiau kaip 40 režisieriaus filmų nėra atsitiktinis.
Wajda anksti tapo garsiu režisieriumi, gyvu klasiku, pripažintu meistru. Tai liudija ne tik gausūs apdovanojimai, tarp kurių „Oskaras“ už kūrybos nuopelnus ar Kanų „Auksinė palmės šakelė“. Jis kūrė filmus Prancūzijoje, Vokietijoje, buvusioje Jugoslavijoje, statė spektaklius. Iki pat pabaigos Wajda išsaugojo sugebėjimą eksperimentuoti. Kai jo vadovaujamas Berlyno kino festivalio žiuri skyrė „Auksinį lokį“ Paulo Thomo Andersono „Magnolijai“ (1999), režisierius kalbėjo, kad tai ateities kinas, bet vėliau ir pats sulaukė Berlyno apdovanojimo, skiriamo naujus kino kelius žymintiems filmams. Tai buvo „Ajerai“ („Tatarak“, 2009) – kūrinys, susiejęs Jarosławo Iwaszkiewicziaus apsakymą su labai asmeniška aktorės Krystynos Jandos istorija. Režisierius yra sakęs, kad aktorių pasirinkimas – 50 procentų filmų sėkmės. Jis atrado lenkų kinui ne vieną didį aktorių. Tai siejosi ir su Wajdos noru kuo giliau atskleisti filmuose žmogų. Rugsėjo 23-iosios susitikime jis teikė prizą jaunam režisieriui, nugalėjusiam trumpų filmų konkurse. Sveikindamas laureatą, Wajda pradėjo jį subtiliai įkalbinėti kurti ilgesnius filmus, nes esą reikia duoti žiūrovui daugiau laiko suprasti personažą, leisti jam įsižiūrėti į žmogų, pajusti atmosferą, suprasti herojaus motyvus. Tada pagalvojau, kad tie keli sakiniai būtų gera pamoka daugumai jaunų kūrėjų.
Pasaulyje Wajda žinomas kaip apie naujausią Lenkijos istoriją prabilusių politinių filmų „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, 1977) ir „Žmogus iš geležies“ („Człowiek z żelazu“, 1981) autorius. Pasakodamas apie žmones, kurie iš pradžių buvo apgauti komunizmo idėjų, o vėliau sukūrė jį sugriovusį „Solidarumo“ judėjimą, Wajda negalėjo apeiti ir Lecho Walęsos. „Wałęsa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadzieji“, 2013) – priešpaskutinis Wajdos filmas. Visus paskutiniais gyvenimo metais kurtus filmus – bene asmeniškiausią „Katynę“ („Katyń“, 2007), „Walęsą“ ir šį rugsėjį Toronte pristatytą „Povaizdį“ – galima vadinti Wajdos testamentu. Kiekvienas jų prabyla apie tai, kas režisieriui buvo svarbiausia. Gdynėje kalbėdamas apie „Povaizdį“ Wajda pabrėžė norėjęs sukurti filmą apie menininko ir sistemos susidūrimą. „Povaizdžio“ veikėjas dailininkas Władysławas Strzemińskis rodomas paskutiniais gyvenimo metais, kai pasipriešino totalitarinei sistemai, norėjusiai kontroliuoti jo laisvę kurti.
