Miesto tyrimas iš kavos tirščių

Į „Pamėnkalnio“ galeriją nebeinu pro paradines duris, ir ne dėl socialinio nerimo ar šiaip kokio konceptualaus įsitikinimo, o dėl priklausomybės nuo kavos. Kava – neatsiejama miesto bendruomenės ritualo dalis, o su galerija sujungtoje kavinėje belaukdamas gėrimo akies kampu jau žvelgiu į menininkų Adomas Žudys ir Dalios Mikonytės parodą „Miesto studijos“, kuruojamą Laimos Kreivytės.

Įėjus į ekspoziciją šiltais delnais pasitinka vientisumas. Čia dominuoja tektonika, pasireiškianti per spalvų ir motyvų ritmą. Sukurta estetika tinka galerijos interjerui. Ant sienų priklijuotos fotografijos priverčia žvelgti į kiekvieną jų ne atskirai, o kaip į vientisą kūrinį. Brūkšninį kodą primenančios vertikalios įvairaus pločio juostos išdėstytos be akivaizdžios tvarkos. Priėję arčiau išvystame architektūrinį ar skulptūrinį objektą, jungiantį kiekvienos juostos viršų ir apačią. Nuo pat grindų prasidedančios ir kylančios, vietomis chaotiškai pertraukiamos šviesesnių dinamiškų linijų, užsibaigia pastatų apačiomis. Horizontalus pertrūkis – įvairūs namai, bažnyčios, utilitarinės paskirties objektai, skulptūros vaizduojami įvairiais rakursais ir miesto gyventojams lengvai atpažįstami. Stogais vėl prasitęsiančios tiesios linijos kyla iki galerijos lubų. Pastatų koloritas tampa ir juostų spalviniu pagrindu.

Ekspozicija papildoma ekranais ir projekcija. Ekranuose, kaip ir fotografijose, atsikartoja gličo motyvas. Šis visą parodą jungiantis motyvas Lietuvoje naudojamas nedažnai. Gliču paprastai vadinami vizualiniai trikdžiai sustingusiame ar judančiame vaizde. Gličai būna įvairūs ir galimi kitose medijose, pavyzdžiui, garso. Šioje parodoje jie pratęsia fotografijos vaizdo elementus ties linijomis, žyminčiomis jų viršų ar apačią, taip jas ištęsdami. Projekcija jungia visą parodos vizualinę raišką, kompiliuojant fotografijose matomus objektus. Vaizdiniai, keičiantys vienas kitą, sukuria vizualinę trikdžių ir architektūros kakofoniją. Vaikščiojimas po parodą pasidaro malonus, santūrus, kiek primenantis Christopherio Nolano filmų švarą ir kompiuterinio žaidimo „Assassin’s Creed“ epizodus (čia labiau jaunimui).

Tačiau kaip kava ir joje esantis kofeinas konfliktuoja su B grupės vitaminais, taip ir parodos turinys konfliktuoja su forma. Menininkų išsikeltas uždavinys tirti miestą pasitelkiant fotogrametriją, skanuojant objektus padaryti nuotraukų rinkinį ir, pasinaudojus civilizacijos laimėjimais, sukurti hipertikrovę – „tekstūrinį trijų dimensijų virtualų objektą“ – videodarbą. Sukūrus tą virtualų objektą, žengtas keistas ėjimas – jis grąžintas į plokštumą! „Vaiduokliška ir siurrealistinė miesto perspektyva“? Ne. Vaiduokliškoje ir realioje plokštumoje įkalinta idėja. Taip redukuoti objektai praranda savo paveikumo galimybę ir prašosi daugiau – išsiveržimo iš kanoniško medijų naudojimo. Projektoriai, televizoriai yra tinkami buities rakandai, tačiau pripažinkime – toks visuotinas jų vartojimas neieškant naujų galimybių yra anachronistiškas, išsisėmęs ir daugeliui nusibodęs. „Kaipgi šiuolaikinio meno paroda be televizorių?“ – paklausia prašalaitis iš praeito dešimtmečio. „Su, bet kitaip“ – atsako neišprusęs diletantas, aš. Idėja, įkalinta formoje it grinbergiška plokštuma, nebeveikia – pati kūrinio mintis reikalauja išlindimo iš stagnuojančios būsenos. Ta sintetinė patirtis užgniaužiama nepasinaudojus po ranka esančiomis galimybėmis, įrankiais. Nesinori man primesti savo valios, tačiau gyvenimas – ne vien tik apie norus: kodėl ne virtuali realybė, kuri būtų itin paveiki?

Atrodo, jog neita iki galo. Šiais gūdaus neapibrėžtumo laikais formos yra tikslingai prievartaujamos, nebeužtenka stulbinančios idėjos, gerų neuronų jungčių ir nuosaikiai pakankamo jų išpildymo. Norisi pamatyti ir nepriekaištingą, inovatyvų jų pateikimą – postkažką, žingsnį į priekį. Norisi pasakyt draugui: „Šitą reikia pamatyti.“ Jei užsibrėžtas tikslas – perkelti mane į transformuotą realybę, tai ir realybę palanku transformuoti taip, kad tikrovės kismas man įvyktų ne tik idėjos, turinio ar ikonografijos jungčių plotmėje. Jei norima įsitvirtinti „vietoje realaus miesto peizažo“, tai neužtenka sumaišyti objektus, išvengiant atpažįstamo jų eiliškumo. Rašant reiktų gerti mažiau kavos – tampi dirglus.

Nesureikšminant savosios valios, projekcija atrodo įdomi, veikianti net magiškai. Žinoma, magija dabar pozityvistinė, bet vis tiek kelianti keistus įspūdžius. Vaizdas veikia kaip mano paties atmintis – jungdamiesi į vieną fragmentai kuria netikėtą ir nebūtinai prasmingą naratyvą. Paveiktas laiko vaizdinys galvoje visada linkęs iškraipyti faktus, kisti esamuoju laiku. Šis darbas dinamiškai varijuodamas ir keisdamas savo kombinacijas tarp atskirų, bet tapačių urbanistinių objektų verčia ieškoti savo padėties šioje „objektyvioje“ tikrovėje ar atminties žemėlapyje. Besijungiantys gličinti pastatai ir paminklai atsiduria vienas šalia kito netikėtai ir mainydamiesi tarpusavyje, pažįstami su neatpažintais, vilnietiški ir kitų garbingų miestų, nukelia į tarpinę būseną – vieną sekundę žinau, kur esu, kitą ne, – ir verčia pasijusti lyg keliaujant po kažkieno kito sąmonės ar procesoriaus klodus. Po simuliakrą vedamas ne tik pačių menininkų sprendimų, bet ir kompiuterių sugeneruoto „estetinio kodo“, pradedu svarstyti ne vien kūrėjo vaidmenį šiuolaikiniame mene ar visą tą Vilniaus dailės akademijoje indoktrinuojamą teoriją, bet ir apie pačią realybę, protu užfiksuotas patirtis. Realybe dažniausiai abejoju gerdamas kavą.

Paroda veikė iki lapkričio 17 d.