Fotografijos laidojimas jūroje

Neseniai vienoje meno, mokslo ir naujų technologijų (senoviškai būtų galima sakyti „naujų medijų“) konferencijoje girdėjau dalyvės iš Australijos vienam pranešėjų užduotą iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet vis dar sunkiai išsprendžiamą klausimą: ar galime užtikrintai sakyti, kad gyvename „poskaitmeniniame“ amžiuje (angl. postdigital age), jei, pavyzdžiui, daugelyje atokesnių vietovių toje pačioje Australijoje egzistuoja skaitmeninė atskirtis (angl. digital divide), nes gyventojai tiesiog neturi ir niekada neturėjo interneto prieigos ir kitų skaitmeninių „patogumų“?

Paprasčiausia būtų atsakyti standartiškai: ir taip, ir ne. Viena vertus, akivaizdu, kad daugelyje technologiškai pažangesnių pasaulio regionų skaitmeninė infrastruktūra yra tokia visa apimanti ir skvarbi, kad nebėra prasmės kalbėti apie skaitmenybę kaip esančią kažkur anapus, atskirai nuo „analoginės“ tikrovės. Todėl didelė dalis ankstesnės virtualybės ir „kibererdvės“ mistifikacijos išnyko – paaiškėjo, kad turint pakankamus technologinius išteklius tą virtualybę galima labai organiškai integruoti į kasdienį gyvenimą taip, kad ji paklustų visiems jo socialiniams ir ekonominiams dėsniams, niekuo nuo jo iš esmės nesiskirdama.

Be abejo, tai yra tam tikros prabangos paženklintas mąstymas, kuriam būdingas turimų gėrybių suvokimas kaip savaime suprantamų. Tačiau negalima pamiršti, kad didelei daliai žmonių toks skaitmenybės prieinamumas yra tik svajonė arba apskritai kol kas neįsivaizduojamas dalykas. Šis faktas padaro problemišką, neretai lengvabūdišką poskaitmenybės apologetų optimizmą. Kaip pasakytų meno teoretikas Stephenas Wrightas, tai dar vienas patvirtinimas, jog gyvename ne tame pačiame, o daugybėje skirtingų pasaulių, ir tas fenomenas pastebimas ne tik socioekonominėje ar technologinėje, bet ir meno bei kultūros plotmėje.

Iš tiesų čia ir noriu trumpai pakomentuoti vieną nesusisiekiančių meno pasaulių atvejį, remdamasis metaforiškai talpiu Akvilės Anglickaitės meno doktorantūros baigiamuoju projektu „Netikrumas šiuolaikinėje kultūroje. Fotografijos fenomenas“, tiksliau, jo kūrybine dalimi – audiovizualine instaliacija „Vandenynas“ (garso takelis sukurtas bendradarbiaujant su kompozitoriumi Vytautu V. Jurgučiu), sėkmingai apginta ir spalio 10–13 d. eksponuota Bernardinų bažnyčios palėpėje.

Žinoma, pirminis impulsas šio kūrinio akivaizdoje būtų kalbėti apie jau klasikinėmis tapusias fotografijos teorijos problemas, pirmiausia santykį tarp tikrumo ir netikrumo fotografijos medijoje. Tačiau jos yra neverbaliniu būdu įtaigiai komunikuojamos pačios instaliacijos (autorė minėjo, kad vienai žiūrovei prireikė penkiolika minučių žiūrėti į projekciją, kad suprastų, jog vandenyno bangavimas ne nufilmuotas, t. y. užfiksuotas „fotografiškai“, o kruopščiai sukurtas kompiuterinio 3D modeliavimo įrankiais), išsamiai aptartos teorinėje doktorantūros projekto dalyje, o ir viešumoje jau buvo pasirodęs netrumpas autorės pokalbis su teorinės dalies vadove Agne Narušyte kaip tik šiomis temomis (artnews.lt/fotografija-tarp-tikrumo-ir-netikrumo-41678). Be to, apie tai vienaip ar kitaip kalba beveik visi žinomesni fotografijos teoretikai ir filosofai, o vadinamame „posttiesos“ amžiuje (ne)tikrumas apskritai tapo kasdieniu burtažodžiu.

Todėl labiau noriu akcentuoti fotografinio diskurso netolygumą, kurio Anglickaitės kūrinys tiesiogiai tarsi ir nekomentuoja, bet tam tikros jo savybės priverčia apie tai susimąstyti panašiai kaip apie minėtą netolygią poskaitmenybę. Sekantieji fotografijos apmąstymų dinamiką turėtų gerai žinoti, kad Lietuvoje (ką jau kalbėti apie visą pasaulį) per pastarąjį dešimtmetį įvyko ne vienas bandymas aktualiai perbraižyti fotografijos reiškinio ir jo išvestinių formų teritoriją – t. y. kalbėti ne tik apie kitokią fotografijos tematiką arba stilistiką, bet apie besikeičiančią vaizdo, kaip medijos, prigimtį, kilmę, vartoseną, cirkuliaciją ir t. t., vis labiau atitolstant nuo atvaizdo kaip savaiminės vertybės. Tam procesui ir susijusiam „savistabiam“ fotografijos būviui bandyta parinkti skirtingus pavadinimus – nuo postfotografijos ir fotografijos išplėstame lauke iki objektyvu kuriamo meno (angl. lens-based art).

Ar šie teoriniai ir praktiniai sąjūdžiai buvo ilgalaikiai ir paliko ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos ir apskritai šiuolaikinio meno diskurse? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Nors, atrodytų, paskelbus savotišką fotografijos (tiksliau, kurios nors vienos jos sampratos – „indeksiškumo“, „meninės fotografijos“ ir pan.) pabaigą („mirtį“) toliau apie šią vizualumo formą turėtų būti galvojama kažkaip iš esmės kitaip, nesena istorija rodo, kad visos šios fotografijos „mirtys“ yra ne kas kita, kaip nuolat pasikartojantis sizifiškas spektaklis, pasibaigiantis atkakliu numirėlio sugrįžimu. Įsivaizduokime, kad Anglickaitės „Vandenynas“ su visu savo įtaigiu apgaulingumu yra jūra, kurioje laidojama fotografija (ta jos rūšis, kuri vis dar suvokiama kaip kone sakralus tiesos ir grožio šaltinis), ir prisiminkime, kad jūra neretai grąžina skenduolius.

Taip ir nutinka. Viena karta arba bendraminčių grupė kurį laiką susitelkusi nagrinėja pasikeitusią atvaizdo ontologiją, nuleisdama į nebeaktualumo gelmes senesnę jos sampratą, vėliau tą veiklos sritį apleidžia. Po kurio laiko tos pačios temos iš naujo imasi kita karta arba grupė, dažnai nieko nežinanti apie pirmtakų prieitas išvadas ir todėl neišvengiamai dekonstruojanti jau seniai dekonstruotas ir iš naujo rekonstruotas tiesas. Šiame procese pats toks dekonstruotas žinojimas tampa banalus, kaip ir visa, kas yra kartojama be saiko. Tuo pat metu daugybė kitų fotografinio lauko veikėjų elgiasi taip, tarsi fotografijos esmė n dešimtmečių būtų likusi tokia pati, arba sako, kad po visų postfotografinių revoliucijų senas geras atvaizdas, kaip vertės matas, vis tiek sugrįžta „gyvesnis už gyvus“.

Čia galima perfrazuoti teksto pradžioje pacituotą klausimą: ar galime kalbėti apie universaliai egzistuojantį „postfotografinį būvį“, kai daugeliui tokios temos kaip laikas, mirtingumas, atmintis, indeksiškumas ir t. t. fotografijoje vis dar lieka aktualiausios ar net naujai atrandamos? Arba kitaip: ar galime įsivaizduoti esantys tame pačiame diskursyviame kultūros lauke, kai vieni mąsto apie dirbtinį intelektą, „postantropoceną“ ir posthumanizmą, o kiti šventai tiki humanistinės fotografijos idealais, analoginių fotomedžiagų dvasingumu arba fotografinio atvaizdo galia atskleisti objektyvią tiesą apie pasaulį?

Iš tiesų situacija jau seniai yra tokia, kad „postmedijiniam“ šiuolaikinio meno pasauliui su fotografine medija susijusios specifinės problemos praktiškai nerūpi, o „vidiniai“ fotografinio mąstymo reformatoriai, periodiškai kovojantys su įsisenėjusiomis ir subanalėjusiomis fotografijos teorijos ir praktikos mantromis, galiausiai numoja ranka ir išplaukia į kitus vandenis. Šioje vietoje tiesiog norisi tikėti, kad Akvilės Anglickaitės „Vandenynas“ ir visas jos doktorantūros tyrimas galutinai nuplaus daugelį jau ne kartą išnagrinėtų ir atsakytų (arba tiesiog atsakymo neturinčių) fotografinių klausimų, ir jų nebereikės vis traukti iš vandens.