Dominyko Andriuškevičiaus tarpdisciplininio meno paroda „½ ir 6 Kamakuros“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje

Balandžio 11 d. 18.30 Marijos ir Jurgio Šlapelių namų-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40) atidaroma tarp disciplinų kuriančio menininko Dominyko Andriuškevičiaus pirmoji personalinė paroda „½ ir 6 Kamakuros“. Čia pristatoma fotografijų serija, juostinių filmų haiku, vitražo ir keramikos kūriniai, vinilinis eksperimentinės muzikos albumas, tekstai bei performatyvios akcijos tarsi nuolat kintanti įtrauki patirtis, sukurta iš to, kas buvo.

Iš to, kas buvo pirmiausia nusako praeitąjį laiką, kurio skirtingus atspindžius tarpdisciplininėje D. Andriuškevičiaus kūryboje galima nepailstamai rankioti. Tai ir koketavimas su tikrais ir išgalvotais (tik ne fantastiniais, bet gyvais popieriaus lapuose) bohemos personažais, brydės nutiesimas į 1960-ųjų estetiką, lydintis jausmas lyg vaikštinėtume po senus rūsius ir sendaikčių sąšlavynus, kuriuose slepiasi laiko patikrinti ir magiją fiksuojantys inkliuzai. Tad iš to, kas buvo nusako ir tam tikrą, laiko neapibrėžtą ir labai fizišką, erdvę, kurios resursais naudojantis kažkas buvo sukurta. Tarp šių dviejų prasmių dvi jėgos – bitės ir upė, virpančios detalės ir kaitoje išnykstančios ribos, du parodos aukštai, apjungti pasąmonės urvo – tilto – laiptų lifto.

Paroda prasideda kaip sparnų dūzgesys aplink įcentruotą tylą. Juostinė fotografija palieka grafinius ženklus nelygiose įsukto laiko atšlaitėse per 30 sekundžių. Būtent ½ išlaikymas – pagrindinė nuotraukų kūrimo taisyklė, kažką paslepianti akimirkos atkarpoje, bet išlaikanti jos gyvybę, žmonių, daiktų ir šviesos dūzgimą. Tai bitininkiška būtis, stebint švariai nuvalytus iliuzijų sluoksnius, traukant korių rėmus, apšviesta lengvo oranžo ir nuspėjamai nykstanti. Įsitraukus nesunku pajusti mirties, pasaulio ir plazdančios rūšies pabaigas, bet šviesa seka šviesą ir jos pabaigoje girdisi žodžiai – šiam pasauliui aš turiu specialų planą.

Garšva, ar tai tavo žodžiai iš lifto, šmėklos pavidalu? Žinai, kad nėra vilties išsilaisvinti iš sapno, kuris yra tavo paties. Čia grafomaniškais puslapiais mėgini aprėpti momentus žuvies akyje, haiku trieiliais išversti miegus ir tą neslopstančią rausvą spingsulę, nelyg patefono adatėlė. Antroji parodos dalis neria į tikrus ir kūrybinius požemius bei ten pakilusį Vilnelės upės lygį. Vanduo neišsaugo – TIKKUN, jis taiso klaidas. Vienintelis būdas šią erdvę pažinti, tai nerti tarp plastiko juostų, video kadrų, spiruoklių, eilių ir sužaisti šachmatų partiją. Ritmas iš trijų ir iš šešių liejasi su spausdinimo mašinėlės monotonija. Istorija mena: Gavelis aprašė Vilnių pokeriu, o D.A. – durnium.

Dominykas Andriuškevičius šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, fotografijos ir medijų meno studijų programoje, o savo meninėje praktikoje apima platų tarpdisciplininį lauką, kuriame klasikinės atlikimo technikos derinamos su eksperimentiniais projektais. Dylančių medžiagų (negatyvų, videojuostų, vinilo, vandens užrašų ir kt.) naudojimas – tai paties menininko parašyto momentalizmo manifesto vaizdinė išraiška, priešinantis šiandienos meno ir kasdienos pasaulį valdančiam greičiui.

Paroda veiks balandžio 11 – 28 d.

Parodos kuratorė Emilija Statinaitė

Parodos renginys: https://www.facebook.com/share/yUdiqGB46vQWqQA6/?mibextid=9l3rBW